B. Bučo skulptūra „Nevėžis“. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Nelikęs garsiosios žmonos šešėlyje

Nelikęs garsiosios žmonos šešėlyje

 

Panevėžio krašto pažibos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pastebėti, skulptoriaus Juozo Zikaro puoselėti jaunojo Bernardo Bučo gabumai išaugo į tikrą talentą, leidusį menininkui pasiekti kūrybos aukštumų.

Panevėžio raudonosios – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje ištisus dešimtmečius į tikinčiuosius žvelgia švento Aloyzo skulptūra.

Kartais, nežinant, šis išraiškingas kūrinys priskiriamas skulptoriaus Juozo Zikaro rankai. Ir nenuostabu, juk skulptūros autorius – šio garsaus menininko mokinys Bernardas Bučas. Mokytojo ir mokinio idėjos, mintys, sumanymai, ypač mokinio kelio pradžioje, dažnai būna panašūs.

„Šventas Aloyzas – pirmasis Bernardo Bučo paminklas Panevėžyje“, – teigia B. Bučo gyvenimo bei kūrybos tyrinėtoja, knygos apie šį skulptorių autorė Saulutė Genovaitė Markauskaitė.

Birželio 21 dieną minimas Šventas Aloyzas – katalikiškojo jaunimo globėjas – kadaise prie bažnyčios atsirado jaunimo organizacijos iniciatyva.

Panevėžio pavasarininkų kuopa minėjo savo veiklos 15 metų sukaktį ir 1933 metų birželio 25 dieną iškilmingai atidengė B. Bučo sukurtą šv. Aloyzo paminklą. Šventės diena buvo lietinga, bet vis tiek susirinko daug žmonių.

Paminklą pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas.

Iš pradžių paminklas stovėjo pavasarininkų darželyje prie bažnyčios, vėliau šiek tiek pakeitė savo vietą – perkeltas į šventorių.

Bernardas Bučas Paryžiuje 1936 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Bernardas Bučas Paryžiuje 1936 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Palikimas Panevėžiui

Šventas Aloyzas – tik vienas iš gausaus skulptoriaus B. Bučo (1903–1979) kūrybinio palikimo darbų. Dešimtys jų apie skulptoriaus sugebėjimą, jo talentą kalba visoje Lietuvoje.

Panevėžiečiams gerai žinoma netoli miesto, prie vandens valymo įrenginių stūksanti viena paskutiniųjų B. Bučo sukurtų skulptūrų – įspūdingasis „Nevėžis“.

O Respublikinės Panevėžio ligoninės kieme yra jo kurtas paminklas 1941 metais nužudytiems gydytojams, prie J. Balčikonio gimnazijos – G. Petkevičaitės-Bitės biustas, Panevėžio senosiose kapinėse – mokytojos Veronikos Būtėnienės antkapinis paminklas ir kt.

Bitės surastasis

„Bernardas Bučas buvo nepaprastai darbštus, doras, garbingas, nuoširdus žmogus. Ir, žinoma, talentingas. Kaip ir daugelis didžiųjų, dėl savo talento patirdavęs ir pavydo, ir kliūčių“, – sako S. G. Markauskaitė.

Kruopščiai išnagrinėjusi šio skulptoriaus gyvenimą, jo kūrybą, autorė tikina, jog ta, tegul ir neakivaizdinė, pažintis ir ją pačią praturtino, suteikė galimybę prisiliesti prie įdomių atradimų ir net paslapčių.

Nebuvo lengvas šio menininko kelias – nuo neturtingo kaimo našlaičio iki meno aukštumų.

Pradėjusi nagrinėti B. Bučo biografiją, knygos autorė atkreipė dėmesį į jo kelyje sutiktus šviesius, pagarbos nusipelniusius žmones, turėjusius įtakos tolesnei kūrėjo lemčiai.

Pats B. Bučas vėliau yra pasakojęs: „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „surado“ mane. Buvau dar visai mažas, kai ji atsivežė pas save, mokė, rengė. 1919-ųjų rudenį Bitė manim vedina vaikščiojo po turtingųjų panevėžiečių butus. Ji – mokytoja, aš piemenukas su savo darbo batais… Ponai kažką davė, Bitė kažką rašė. Tik vėliau supratau, kad taip buvo renkamos aukos mano mokslams. Vėliau ji atidavė mane skulptoriui Juozui Zikarui. Pas jį aš mokiausi. Dažnai ir G. Petkevičaitė atsilankydavo. Ji man lygi motinai.“

Dar keletas skulptoriaus prisiminimų: „Nuo mažens jaučiau palinkimą prie dailės. Tas pasireiškė piešiant, lipdant, drožinėjant, batus siuvant, staliaus amatu verčiantis, kol laikui bėgant man pakliuvus į G. Petkevičaitės kursus buvau pastebėtas ir suprastas.“

„P. G. P-tė davė man tada nupiešti įvairiose pozose rankas ir už tuos piešinius skulp. p. Zikarui rekomenduojant buvau be egzaminų priimtas į gimnaziją.“

Skulptorius B. Bučas prie baigiamo antkapinio paminklo žmonai poetei Salomėjai Nėriai. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.

Skulptorius B. Bučas prie baigiamo antkapinio paminklo žmonai poetei Salomėjai Nėriai. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.

Lemtingos moterys

Naurašiliuose gimęs B. Bučas augo neturtingoje, gausioje – penkis brolius ir dvi seseris auginusioje šeimoje. Jam, vyriausiajam broliui, buvo 13 metų, kai mirė mama.

Nežinia, kaip būtų susiklostęs gabaus, bet labai neturtingo vaiko likimas, jeigu gimtasis kaimas būtų buvęs kitur – ne greta Puziniškio, kur tuo metu gyveno kitų žmonių likimams neabejinga G. Petkevičaitė-Bitė.

Ji aplinkinių kaimų vaikams savo dvare rengė kursus ir pati juos mokė. Tarp jos mokinių buvusį gabų berniuką ėmėsi globoti, padėjo jam gauti išsilavinimą.

Būsimam skulptoriui daug padėjo ir kita mecenatė – Panevėžio bibliotekos vedėja, filantropė, visuomenės veikėja Elžbieta Jodinskaitė.

„Dėl tų sugebėjimų p-lė E. Jodinskaitė pasiryžo man padėti gimnaziją baigti, nes tėvams nieko neturint nebūčiau galėjęs nė pradžios padaryti“, – vėliau prisiminė B. Bučas.

Suvedė knyga apie Krekenavą

Tik gerų žmonių dėka B. Bučo pasukta į meno kelią: mokslai Panevėžio vyrų gimnazijoje, studijos užsienyje, o paskui konkursai, laimėjimai, pripažinimas.

Vis dėlto nepaisant daugybės jo įsimintinų darbų, skulptorius plačiajai visuomenei daugiau buvo žinomas kaip garsiosios poetės Salomėjos Nėries vyras, jos vienintelio sūnaus Sauliaus tėvas.

Kaip apie skulptorių, apie jį nebuvo parašyta nei mokslinių darbų, nei populiarių straipsnių, nei knygų.

Ištaisyti klaidą ėmėsi iš Panevėžio krašto, nuo Krekenavos kilusi S. G. Markauskaitė. Ne vieną knygą parašiusi poetė, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos, Lietuvos žurnalistų draugijos, Tėvynės pažinimo draugijos narė daug dėmesio sulaukė išleidusi knygą „Krekenava laiko tėkmėje“, pasakojančią apie šio miestelio, jo žmonių, bažnyčios istoriją.

Po šios knygos pasirodymo autorė ir susipažino su taip pat iš Krekenavos krašto kilusia trečiąja B. Bučo žmona, jo dviejų dukrų motina Ona Bučiene-Obrikat.

Skulptorius B. Bučas savo dirbtuvėje. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.

Skulptorius B. Bučas savo dirbtuvėje. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.

Įamžinti atminimą

B. Bučo našlei patiko kraštietės knyga ir ji prisipažino seniai ieškanti žmogaus, kuris galėtų parašyti knygą apie šviesaus atminimo jos vyrą, įamžintų jo atminimą.

S. G. Markauskaitė sutiko ir ėmėsi darbo. Per porą metų surinkta gausybė medžiagos, prisiminimų,

nuotraukų, pirmąkart publikuojamų dokumentų, faktų, liudijimų, atsiminimų, atskleidžiančių rūsčius žmogiškumo ir pašaukimo išbandymus dramatiškuose istorijos sūkuriuose.

Autorė kalbino skulptoriaus talento gerbėjus, giminaičius, jį pažinojusius ir pačius artimiausius žmones.

Skulptoriaus dukros Rasa Bučaitė-Karaškienė ir Aušra Bučaitė-Dabrišienė pasakojo apie savo tėvelį kaip apie darbštų, šviesų, išsilavinusį, mylintį žmogų. Jis joms buvo darbštumo, taurumo pavyzdys.

„Kada tik atsikelsi iš ryto, žiūrėk, jau jo dirbtuvėse šviesu, jau dirba prie naujo užsakymo. Labai lengvai ir įdomiai bendraudavo su įvairiausių luomų ir padėčių žmonėmis. Visada mielai patardavo jaunesniems kolegoms. Buvo nepavydus, geranoriškas“, – pasakojo dukros.

O. Bučienė-Obrikat pamena, jog daug pažįstamų sakydavo: „Išsirinko Bučas žmoną kaip Salomėją…“ Figūra buvo tikrai panaši, o ir plaukai abiejų tamsūs.

„Vyras neigė mano fizinį panašumą į Salomėją, tačiau žmonėms vis viena visą gyvenimą buvau tik Salomėjos Nėries vyro žmona, o Bernardą dažnai vadindavo tik Salomėjos Nėries vyru. O jis pats buvo ne mažesnis menininkas! Turėjo didelį talentą!“ – sakė O. Bučienė-Obrikat.

Panevėžio valstybinės gimnazijos moksleivis B. Bučas (stovi) su mokslo draugu. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Panevėžio valstybinės gimnazijos moksleivis B. Bučas (stovi) su mokslo draugu. Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Buitis – žmonos rankose

Ir knygoje „Skulptorius Bernardas Bučas“ neišvengta temos apie pirmąją žmoną S. Nėrį, pasakota apie įdomią ir netikėtą jų pažintį, meilę, laimingus ir nelaimingus gyvenimo metus.

„Iki pat savo gyvenimo pabaigos skulptorius negalėdavo kalbėti apie ją nesijaudindamas. Kai poetė mirė, sūnus be mamos liko aštuonerių metų. Sauliuką auginti padėjo antroji B. Bučo žmona Zofija. Bet neganda vėl tykojo – Zofija sunkiai susirgo. Po visų nesėkmių B. Bučui, jau bene šešiasdešimties sulaukusiam, vėl nusišypsojo laimė sutikti jauną, gražią merginą, kuri pamilo jį visa širdimi. Trečioji žmona, jo dviejų dukrų motina Onutė Kondrotaitė už vyrą buvo jaunesnė trisdešimčia metų. Ji labai rūpinosi savo vyru, jų namuose vyravo meilė ir ramybė. Žmona skulptoriui sudarė sąlygas ne tik gilintis į kūrybos paslaptis, bet ir įveikti abejones dėl savo likimo bei kūrybinių siekių“, – pasakoja knygos autorė.

Jautėsi atstumtas

Sovietmečiu B. Bučas bandė mokytojauti, pagal užsakymus kūrė antkapius. Teko jam, kaip ir kitiems talentingiems skulptoriams, ir leninus, ir kitus veikėjus lipdyti. Bet, kaip sako S. G. Markauskaitė, tai tik patvirtina, koks jis buvo stiprus menininkas – bet kam tokių paminklų niekas neleido kurti.

Tačiau didelio pripažinimo B. Bučas nepelnė, jautėsi atstumtas, nesavas. Išsakydamas nuoskaudas, menininkas rašė: „Kas norėta tuo pasiekti? Sugniuždyti mane moraliai ir fiziniai, ar visai nuvertinti, sukompromituoti kaip skulptorių? Laikas – gydytojas. Mano buržuazinio laikotarpio darbai, studijos užsieny, nepartiškumas, matomai, mane padarė „nesavu“ tiek dailininkams, tiek kai kuriems partiečiams“.

Nuo kortų iki biustų

Bernardas Bučas mokėsi Smilgių pradinėje mokykloje, vėliau Panevėžio vyrų gimnazijoje. 1923 metais jis pradėjo piešti iliustracijas vaikų laikraščiui „Žiburėlis“.

1924 ir 1927 metais Pašto valdybos skelbtuose viešuose konkursuose premijuoti ir išleisti jo sukurti pašto ženklai. 1925 metais premijuotos ir išleistos apyvarton jo sukurtos lošiamosios kortos, kurios laikomos gražiausiomis to laikmečio kortomis.

Po gimnazijos baigimo, Juozo Zikaro skatinamas, 1926 metais Bučas išvyko studijuoti dailės į Romą. 1928 metais atvyko iš Romos į Briuselio dailės akademiją. Čia 1929 metais už kompoziciją ,,Kristaus nuleidimas į karstą“ gavo pirmą premiją ir atitinkamą pinigų sumą.

1930 metais B. Bučas grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Panevėžyje. 1930 metais Lietuvoje minint jubiliejinius Vytauto metus, jis sukūrė kunigaikščio biustą. Tais pačiais metais buvo pašauktas į karinę tarnybą Ketvirtajame Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Čia tarnaudamas B. Bučas nulipdė karaliaus Mindaugo skulptūrą. 1932 metais nulipdė prezidento A. Smetonos biustą. 1933 metais Kauno žemės ūkio banko fasadui kūrė dekoratyvinius bareljefus ir skulptūrą ,,Sėjėjas“ tų rūmų vestibiuliui. Šie darbai baigti 1934 metais. Netrukus skulptorius nulipdė Maironio reljefą jo muziejui prie Kauno arkikatedros, statė Maironio paminklą.

1936 metais gavo Švietimo ministerijos stipendiją vykti į Paryžių pasitobulinti – kartu su juo važiavo ir garsi poetė Salomėja Nėris. Paryžiuje B. Bučas studijavo kalimą iš akmens ir marmuro. 1937 metais menininkų pora grįžo iš Paryžiaus ir apsigyveno Palemone, Kauno priemiestyje. Čia skulptorius ir kūrė.

1955 metais pastatytas skulptoriaus sukurtas antkapinis paminklas jo gyvenimo draugei, poetei Salomėjai Nėriai.

Ištremtas „Nevėžis“

Nors praėjo daugiau nei keturi dešimtmečiai po žinomo skulptoriaus mirties, jo palikimas gimtajam Panevėžio kraštui tebekelia diskusijų. Turistai, vestuvininkai, kultūros paveldo gerbėjai svarsto, ar nuotekų valymo stotis – išties tinkama vieta šio iškilaus menininko įspūdingo dydžio skulptūrai „Nevėžis“. Pagal pirminį valdžios sumanymą ji turėjusi stovėti aikštėje tarp Liepų alėjos ir Maironio tako.

Kaip liudija archyviniai dokumentai, leidimą šitoje aikštėje pastatyti „Nevėžio“ skulptūrą iš Valstybinio statybos reikalų komiteto miesto valdžia gavo 1969 metų kovo 10 dieną.

Tais metais B. Bučo parengtas „Nevėžio“ skulptūros maketas Respublikinėje meno taryboje buvo palankiai įvertintas ir suderintas. Tačiau gimstantis „Nevėžis“ tuometę nomenklatūrą išgąsdino taip, kad jo įsileisti į miestą nebesutiko.

Vietoj jo sankirtoje tarp Maironio tako, Liepų alėjos ir A. Jakšto gatvės 1974 metais iškilo varinė Panevėžio išvadavimo iš hitlerinių okupantų 30-mečiui skirta „Žemė-Motina-Taika“, stovinti iki šių dienų. O nuo laukimo parimęs „Nevėžis“, tuometės Panevėžio teritorinės vandentiekio ir kanalizacijos valdybos viršininko Algimanto Naruševičiaus rūpesčiu, nenuėjo į istorijos užmarštį, o atsidūrė Papušių kaime prie Panevėžio nuotekų valymo įrenginių administracinio pastato. Čia greta dekoratyvinio baseino ir įkurdinta ši įstabi skulptūra. Iš Panevėžio ištremtą „Nevėžio“ skulptūrą autorius dar patobulino – valdžia pareikalavo pridengti nuogus klubus. Skulptūrą B. Bučas baigė jau pasiligojęs. 1979-aisiais ją pastatęs, tų metų gruodžio 21-ąją mirė. Tai paskutinis ir panevėžiečiams reikšmingiausias B. Bučo darbas.

Talentingas skulptorius mirė, pasak žmonos, turėdamas daug nuoskaudų. Jos, O. Bučienės-Obrikat nuomone, stiprų vyrą veikiausiai ir paguldė į ligos patalą.

Išsigando rūpintojėlio

Panevėžio archyvo vedėjas Leonas Kaziukonis spėja, kad ilgai statyta skulptūra sovietų valdžiai nepatiko dėl akivaizdaus tautiškumo ir panašumo į rūpintojėlį. „Nevėžio“ skulptūros eskizuose Nevėžis vaizduojamas susimąstęs, parimęs, senas ir su ilga barzda – taip, kaip eilėraštyje „Lietuva brangi“ apdainavo Maironis. Pats B. Bučas rašė, kad „Nevėžį“ jam konstruoti labai džiugu, nes jį sukurti siekia kuo savitesnį, originalesnį – „bučiškesnį“ – kaip 1930 metais sukurto „Vytauto“ tęsinį.

„Labai gaila, kad dėl ano meto miesto valdžios riboto požiūrio ir baimės įspūdingai „Nevėžio“ skulptūrai mieste vietos neatsirado“, – „Sekundei“ yra kalbėjęs L. Kaziukonis.

Komentarai

  • Pavadinimas ir išvedžiojimai netiesa. Žinojom Bučą kaip skulptorių, o Salomėją kaip poetę. Jokio šešėlio nebuvo. Abu savo srities menininkai. Gal plepieji sudėliodavo, kas kurio vyras ar žmona. Oficialiai nerasime poezijos knygos , kad būtų Salomėjos Bučienės….

  • Salomėjos antkapinė skulptūra yra tiesiog tobula, matosi kad ją kūrė neeilinio talento menininkas.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų