Nelengvo gyvenimo mokytojai – anūkai

Nelengvo gyvenimo mokytojai – anūkai

 

Tik viena sekundė – ir gyvenimas gali visiškai pasikeisti. Taip žaibiškai kasdienybė pasikeitė panevėžietei, dailininkei Dalei Oniūnienei. Dėl netikėtos dukros ligos jai vienai teko prisiimti visą atsakomybę už tris anūkus. Anot Dalės, jei kiekvienas taip pasielgtų, Lietuvoje nebūtų tiek valstybės globojamų našlaičių.

Per septyniasdešimt panevėžiečių šeimų vienijančioje sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Panevėžio viltis“ darbo nestinga kiekvieną dieną. Laimė, ši organizacija turi savanorių, negailinčių nei laiko, nei jėgų altruistinei veiklai

Viena tokių šios bendrijos padėjėjų – septyniasdešimtmetė D. Oniūnienė. Prieš šešerius metus ši senjorė pasiūlė bendrijai savo pagalbą ir jos dėka kuklūs neįgaliųjų namai Žemaičių gatvėje tapo šiltesni.
Be galo jautri, švelni ir aktyvi panevėžietė kiekvieną svečią pasitinka su šypsena. Tačiau jos pačios likimas pažymėtas liūdnomis praeities pėdomis.

D. Oniūnienė viena užaugino tris savo dukros vaikus. Pati mažiausioji jų gimė neįgali, dabar jau šešiolikmetei mergaitei nustatytas sunkios formos autizmas.

„Visas anūkų ir mano gyvenimas persimainė 2004-ųjų gruodžio 22-ąją. Laukėme Kalėdų ir mažylės Serenos gimimo“, – lemtingą pagrandukės atėjimą į šį pasaulį mena Dalė.

Jos pačios ir anuomet gimdyti susiruošusios dukros kraujo spaudimas visada buvo žemas. Niekas nė nesuprato, kai gimdyvei jis tikriausiai staiga sukilo ir moterį ištiko insultas.

„Dukra pagimdė ir niekas rimtai nė nežiūrėjo į jos būklę, buvo šventės. Tik po savaitės paaiškėjo, kas nutiko“, – pasakoja D. Oniūnienė.

Suaugti teko anksčiau

D. Oniūnienės dukra po gimdymo liko neįgali. Jaunos moters protas nebeleido tinkamai pasirūpinti ne tik naujagime, bet ir kitais vaikai. Likimas iš jų atėmė tėvą, o 2015-aisiais liko visiški našlaičiai – mirė ir mama.
Artimiesiems tai buvo ir tebėra didžiulis skausmas, o dabar jau beveik suaugę vaikai ir po tiek metų dar negali susitaikyti su šia netektimi.
„Motinos diena kapinėse labai liūdna šventė. Bet jiems ta diena labai svarbi, Serena jau prieš mėnesį pradeda jai ruoštis. Parodžiau mergaitei kapą, ji puikiai žino kelią iki tos vietos. Noriu, kad ir manęs nelikus, nepamirštų, kur guli mama“, – jautriai kalba D. Oniūnienė.

Iš karto po mažiausiosios gimimo Dalė ėmėsi anūkų priežiūros. Vos baigusi darbus ilgalaikę globą neįgaliesiems teikiančiuose „Vilties namuose“ Piniavoje, ji pirmiausia lėkdavo į neįgalios dukros namus pažiūrėti anūkų. Šiuos maitindavo, rūpindavosi buities, mokyklos reikalais, nuolat su vaikais bendravo.

„Mes su vyriausiu anūku Raimilu, kuriam tada buvo tik šešiolika, galima sakyti, ir užauginom jaunesnes sesutes. Abu rūpinomės jų krikštynomis. Vaikams reikėjo labai greitai suaugti dėl tokio gyvenimo“, – pripažįsta močiutė.
Dabar jos vyriausiam anūkui – jau 25 eri. Jis baigė žemės ūkio mokyklą ir stengiasi padėti šeimai: iš pradžių vargo lentpjūvėje, paskui gamykloje, o dabar jau pusantrų metų pluša Olandijos fabrike.

„Jis jau toks žmogus – uždėjai maišą ir eina. Bet jei reikia pagalbos, kad ir vidury nakties atbėgs“, – savo didžiausio pagalbininko nuotraukas su didele meile rodo D. Oniūnienė.

Vidurinioji, jau pilnametė gimnazistė Karina svajoja apie renginių vadybos studijas sostinėje. Močiutė jai negaili gerų žodžių: mergaitė labai gabi, labai rūpestinga ir daug padeda šeimai.
„Darau viską, kad anūkams nieko netrūktų – tai mano brangenybės, akių šviesa“, – didžiuojasi panevėžietė.
Anūkus ji vadina didžiausiais mokytojais gyvenimo studijose.

Vaikų namai

D. Oniūnienę su anūkais sieja išties ypatingas ryšys. Dalė svarsto, kad galbūt ir nelaimė juos taip suvienijo. Oficiali anūkų globėja ji tapo prieš dešimtmetį po didele tragedija galėjusio pasibaigti įvykio.

„Nieko nesvarsčiau, tiesiog pasiėmiau juos ir viskas – nenorėjau, kad anūkai gyventų vaikų globos namuose“, – pasakoja panevėžietė.

Vieną rudens dieną, jai likus per naktį budėti pensione, pasiekė žinia, kad dega dukros butas.
„Kaip tik kilo audra, puoliau darbovietėje į balkoną gaudyti vėjo sklaidomų daiktų ir čia man paskambina, kad gaisras dukros namuose. Butas tik aprūko, o man nebuvo galimybės ištrūkti iš darbo, tad liepiau vaikams susitvarkyti patiems. Deja, ryte jau jų neradau“, – atsidūsta Dalė.

Jos dukra atsidūrė ligoninėje dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, o anūkai – laikinosios globos įstaigoje.
Po šio įvykio tapo aišku, kad ir mamai, ir jos vaikams reikalinga pagalba.

„Tą pačią akimirką pateikiau pareiškimą išeiti iš darbo“, – nė nesvarstė tada jau ir pati pensinio amžiaus sulaukusi Dalė.

Neprarado vilties

Nuo tos dienos močiutė visą savo laiką skyrė dukrai ir jos vaikeliams. Daugiausia meilės, dėmesio ir rūpesčio reikia mažylei – dabar jau šešiolikmetei „lietaus mergaitei“. Ji dėl savo negalios kalbėti pradėjo tik 9 metų.

„Jai gimus niekas nė nesuprato, kad mergytė kitokia. Tik kai atėjo laikas pradėti guguoti, pasimatė, jog mažylė vystosi lėčiau. Be to, ji vengė prisilietimų, apkabinimų, akių kontakto – elgėsi kitaip nei bendraamžiai“, – pasakoja D. Oniūnienė.

Iš pradžių mergytei buvo įtariamas ir cerebrinis paralyžius – pusantrų metų vaikščioti pradėjusi Serena sunkiai dėjo kojas. Medikai rekomendavo ją treniruoti sodinant ant medinio supamojo arkliuko.

Taip mergaitė, pasak močiutės, sujojo net tris tokius žaislus, bet dabar yra fiziškai stipri.

Jos anūkė visada ir liks vaiku. Tik artimieji ir žino, kiek meilės ir kantrybės reikalauja Serenos liga.

„Būdavo, krenta ji ant žemės ir šaukia. Niekas nesupranta, kas nutiko, nežino, ką daryti. Pasirodo, jai tik batus reikia nuauti. Daug metų ji labai nemėgo batų, brolis savuosius atsirišdavo jau už durų, kad tik nesuerzintų sesutės“, – pasakoja D. Oniūnienė.

O pas gydytojus anūkę Dalė vesdavo tik per Skaistakalnio parką, kol šiame dar nebuvo darbo pradėję statybininkai – paauglė labai nemėgsta triukšmo.

Ilgą laiką artimieji laukė pirmųjų Serenos žodžių. Ir niekada neprarado vilties su ja kalbėtis.
„Kartą mums būnant sanatorijoje Palangoje, nuėjome į mini zoologijos sodą, kur ganėsi žąsys. Jas stebėdama anūkė netikėtai sugargsėjo ir aš supratau, kad ji tikrai kalbės, tik reikia dirbti“, – anuomet pasiryžo Dalė.

Meno trauka

Dabar šešiolikmetė ne tik kalba, bet ir rašo bei skaito. Močiutė kas rytą Sereną įsodina į mokyklinį autobusiuką ir išleidžia į mokyklą, o po pietų laukia sugrįžtančios. Labiausiai paauglė mėgsta piešti ir jos darbai iš tiesų kelia nuostabą. D. Oniūnienės draugai tuo nesistebi – juk ir pati močiutė kažkada buvo profesionali dailininkė. Iš Pasvalio rajono kilusi Dalė, baigusi Dailės technikumą Kaune, kadaise diplomuota dailininkė, gavo paskyrimą į Panevėžį.

Trisdešimt metų ji dirbo Aukštaitijos sostinėje drabužių gamyboje: modeliavo rūbus buitiniame gyventojų aptarnavimo kombinate, paskui ėjo dailininkės pareigas miesto siuvyklose.

Nors D. Oniūnienė buvo tapytoja, jaunystės metus teko atiduoti daugiau praktinei meno pusei. O paskui perėjo dirbti į socialinę sritį. Bet mada iki šiol liko Dalės silpnybe – ramiai nepraeina pro virtinose kabančius drabužius.
Pensininkė randa laiko ir papiešti. Kaip bendrijos „Panevėžio viltis“ savanorė ji bičiuliams prigamina įvairiausių suvenyrų, atvirukų iš paprasčiausių medžiagų.

„Tiesiog išmokau iš mažai išspausti daug“, – šypsosi D. Oniūnienė.

Grybai ir lietus

Kai kartais pasidaro labai sunku, Dalė išeina į lietų nepasiėmusi skėčio ir išsiverkia. Arba neria į mišką grybauti.
„Kai labai pavargsta galva, duodu darbo kojom. O kam paskui pasiskųsi, kad ir jas skauda“, – juokiasi senjorė ir priduria, kad anūkai, deja, jos grybų nemėgsta ir nevalgo.

Todėl savo miško gėrybes ji neša į neįgaliųjų bendriją. Jai daug laiko ir jėgų atiduodanti D. Oniūnienė sako dar daugiau sulaukianti grąžos. Jei ne ši organizacija, pasak energingosios močiutės, ji su anūkais nebūtų apkeliavusi visos Lietuvos ir netgi toliau už jos sienų.

„Kiekvieną vasarą su Serena važiuojame į stovyklas, kur aš savanoriauju. Nuolat ekskursijos, išvykos, susitikimai. Mano mažajai labai patinka jūra, vanduo, tad pajūrį nors vienai dienai aplankome bent kelis kartus per metus. Jei ne ši bendrija, mūsų gyvenimas būtų visai kitoks“, – pasakoja D. Oniūnienė.

Jaunystės eliksyras

Labiausiai Dalė bijo, kad Serena neliktų viena, kai močiutės nebebus. Su mintimis, kad reikės pasirūpinti seserimi, jau susitaikęs brolis, bet ir jis kada nors sukurs savo šeimą.
„O jei jo žmona nenorės naštos?“ – ašarų nesutramdo nerimo slegiama D. Oniūnienė.

Ji pati našlė nuo 1992 m. Po sutuoktinio mirties sako niekada į vyrus nebesižvalgiusi. Dėl to senjorė niekada ir nesigailėjo: ji laisva ir džiaugiasi gera sveikata. Gydytojai septyniasdešimtmetei neranda jokių ligų.

„Jaunystės semiuosi iš savo anūkų. Mes visada kartu, net ir per karantiną telefonas niekada netyla: susiskambiname, susirašome. Per Kūčias negalėjome visi susieiti – šventėme per internetą“, – pasakoja Motinos dienos laukianti pagal amžių jaunai atrodanti panevėžietė.

Motinos dieną jos namuose kvepia gėlės. Dalė juokiasi, kad ji jau galėtų atidaryti ir gėlių parduotuvę, nes yra labai mylima ir lepinama žiedais.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų