Jurga tikina niekada neapsiribojusi visuomenės standartais ir jai nesuprantama, kodėl neįgalūs vaikai vis dar už jų ribų.

Iš neįgaliųjų mokosi mylėti gyvenimą

Iš neįgaliųjų mokosi mylėti gyvenimą

Kasdien varstanti specialiojo ugdymo mokyklų duris 31-erių Jurga Kulišauskaitė padeda kitokiais vadinamiems vaikams žengti į pasaulį atviromis širdimis. „Mano pagrindinis darbo tikslas yra teikti psichologinę pagalbą vaikams ir jų tėvams. Kai žinai kodėl, tampa nebesvarbu kaip“, – sako panevėžietė psichologė.

Psichologija Jurgos Kulišauskaitės kelyje atsirado seniai. Mergina visada mėgusi stebėti žmones, analizuoti jų ir savo elgesį.

„Buvo įdomu sužinoti, kodėl vis tiek elgiamės blogai, nors suprantame, kad taip daryti nereikėtų. Kodėl taip paprastai negalime paaiškinti savo elgesio ar kodėl mylime žmones, kurių mylėti gal nevertėtų? Kodėl sakome vienaip, o elgiamės kitaip? Ieškodama atsakymų, atradau psichologiją“, – savo pasirinkimą aiškina greitai psichologijos magistro laipsnį gausianti specialistė.

Kai studijavo pirmuose kursuose, Jurga įsidarbino Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje. Matyt, tai, kad vaikai jauną specialistę priėmė itin šiltai ir be jokio dviveidiškumo, tapo akstinu imtis savotiško gyvenimo iššūkio – darbo su socialiai pažeidžiamiausia grupe – neįgaliais vaikais.

Su klausos negalią turinčiais mažaisiais psichologė dirba iki šiol, tačiau praėjusiais metais įsidarbino ir Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centre, kuriame mokosi protinės negalios vaikai. Jurgos specializacija – neįgalių vaikų psichologija.

„Dirbant auga noras padėti keisti požiūrį į juos. Niekada neapsiribojau visuomenės standartais ir man nesuprantama, kad neįgalieji vis dar už jų ribų“, – teigia pašnekovė.

Be to, kad visas sukauptas žinias ir patirtį atiduoda negalios paliestiems žmonėms, veikli psichologė dar yra projekto, skirto neįgaliųjų integracijai į darbo rinką, koordinatorė.

Gyvenimo pamokos

Sakoma, kad neįgalieji – sveikųjų mokytojai. J. Kulišauskaitė su tuo absoliučiai sutinka. Psichologė tikina iš jų jau pirmomis darbo dienomis išmokusi besąlygiško nuoširdumo, kuriuo tokie vaikai tiesiog spinduliuoja.

„Vienas iš pagrindinių neįgalaus žmogaus psichologinių poreikių yra emocinė šiluma, todėl jie labai gerai jaučia, kai esi nenuoširdus. Turintieji negalią prieraišesni, jie teigiamus jausmus dažniau reiškia prisilietimais, apsikabinimais. Turėjau išmokti tai priimti ir pati tą duoti“, – prisipažįsta.

Nors atrodytų keista, specialistė tikina kasdien iš tokių vaikų ir pati besisemianti stiprybės.

Su klausos negalia turinčiais mažaisiais Jurga Kulišauskaitė dirba iki šiol, tačiau praėjusiais metais įsidarbino ir „Šviesos“ specialiojo ugdymo centre, kuriame mokosi protinės negalios vaikai. Asmeninio archyvo nuotr.

„Daugelis fizinę ar protinę negalią turinčiųjų supranta, kad jie visuomenės laikomi kitokiais, todėl patiria daug psichologinių problemų, išgyvena dėl žemos savivertės, vengia žmonių, bijo patyčių, atstūmimo“, – aiškina psichologė.

Nepaisant įvairių sunkumų, anot Jurgos, tokie vaikai moka džiaugtis gyvenimu ir to nevaržomai moko kitus.

Pokalbiai su šypsena ir žaidimais

J. Kulišauskaitė pasakoja, kad su vaikais dirbti jai nėra sunku. Tokio bendravimo pagrindas – nuoširdumas, atvirumas ir nesuvaidintos emocijos.

„O ir meluoti jiems labai sunkiai sekasi“, – šypteli psichologė.

Daug sunkiau, anot jos, prieiti prie vaiko, kurio emocijos užslopintos. Kiek kitokio kontakto reikia ir su turinčiaisiais klausos negalią.

„Bendraujant su klausos negalią turinčiais vaikais būtina labiau remtis emocijomis, išraiškomis, o ne kalba“, – aiškina psichologė.

Kaip Jurgai pavyksta prakalbinti tuos, kuriems reikia pagalbos? Psichologė atvira: šiame darbe ypač gelbsti geras humoro jausmas. Kontaktas su vaikais geriausiai kuriamas per žaidimus.

„Manau, kad jau galėčiau dalyvauti UNO – kortų žaidime – pasaulio čempionate“, – juokiasi psichologė.

Pasak jos, svarbiausia tokia darbe – pasitikėjimas ir saugumo jausmas. Juos Jurga kasdien stengiasi įskiepyti vaikams.

„Kaip ir mums, saugusiesiems, taip ir vaikams sunku kalbėti apie skaudžius dalykus ir išgyvenimus. Bet išsikalbėjus dažniausiai palengvėja. Be to, vaikai puikiai žino, kam mokykloje reikalingas psichologas, ir mielai naudojasi jo paslaugomis“, – tvirtina J. Kulišauskaitė.

Jos teigimu, skirtingai nei kai kurie suaugusieji, vaikai nemano, kad pas psichologus eina tik sunkių ligų kamuojami žmonės.

Jautrios sutiktuvės

Psichologės įprasta darbo diena prasideda dar nepravėrus specialiųjų mokyklų vartų.

„Dažniausiai bent vienas vaikas išlekia į kiemą ir bėga apsikabinti. Tada jautiesi lyg būtum pusei metų išvykusi į tolimą kelionę ir ką tik grįžusi, nors tik kelias valandas nebuvai darbe. O jei neišbėga, vadinasi, kas nors atsitiko arba aš jau vėluoju į darbą“, – juokauja specialistė.

Jau prieš 8 valandą prie psichologės kabineto durų būriuojasi vaikai. Vieni nori pasisveikinti ir paklausti, ar gerai Jurga miegojo, kaip jai sekasi, arba užduoda labai aktualų klausimą – ar jie gali neiti į pirmą pamoką.

Kaip tvirtina J. Kulišauskaitė, kiekvienas jos rytas prasideda nuotaikingai, o vaikai su didžiuliu noru bei entuziazmu skuba pas psichologę, vertina pokalbius, pasakoja apie didžiausias bėdas ir niekada to nesigėdija.

Auga kartu su vaikais

Nors su neįgaliaisiais J. Kulišauskaitė dirba nebe pirmus metus, vis dar pasitaiko kiek dviprasmiškų situacijų.

„Būna, jauti, kad rankos tarsi surištos. Kai kurie atvejai vis dar glumina, bet jų galėtų ir nebūti. Tai labiau netobulos sistemos rezultatai ir spragos“, – įsitikinusi.

Psichologo darbas reikalauja didelio atsidavimo, tad net sugrįžus į namus sunkiai sekasi atsiriboti nuo vaikų išgyvenimų.

psichologė tvirtina negalinti nepastebėti, kad žmonės tampa tolerantiškesni, atviresni psichikos sveikatos temoms, ir tai nuteikia gana pozityviai.

„Labai retai po darbo būnu nepasiekiama. Džiaugiuosi, kad mokiniai savo problemomis dalijasi ir savaitgaliais, ir per atostogas. Darbas ir nuolatinės mintys apie jį man tikrai netrukdo siekti tikslų asmeniniame gyvenime“, – patikina specialistė.

J. Kulišauskaitė tvirtina: nors jos darbas ir nėra labai lengvas emociškai, bet įkvepia grįžtamasis ryšys, komandinė aplinka ir pačios kaip asmenybės augimas.

Jurga sako nemananti, kad galėtų vertinti, kas yra geras psichologas ir kokiomis savybėmis jis turėtų pasižymėti.

„Tikriausiai geras psichologas yra tas, kuris geras tau“, – svarsto pašnekovė.

Stebina visuomenės požiūris

J. Kulišauskaitė pamena, kad kaip ir daugelį žmonių, pirmą kartą susidūrusių su neįgaliais vaikais, taip ir ją, kai pravėrė specialiųjų mokyklų duris, buvo apėmęs gailestis. Dabar tas jausmas, anot jos, užplūsta labai retai.

„Suprantu, kad neįgaliesiems gailesčio tiesiog nereikia. Šiems žmonėms būtina, kad su jais bendrautų kaip su visais kitais, kad neišskirtų“, – požiūrį į negalią pakeitė Jurga.

Pasak specialistės, nors visuomenė garsiai deklaruoja, kad darosi pakantesnė neįgaliesiems, didžiąją dalį jos puikiai atspindi visai neseniai spaudoje pasirodžiusi Žiežmarių istorija, kai vietos gyventojai ėmė kratytis nedidukės neįgaliųjų bendruomenės, besikuriančios išpuoselėtų namų kaimynystėje.

Anot psichologės, ši situacija apnuogino visuomenę ir parodė, kad joje vis dar pilna stigmų apie kitokius žmones, daug neigiamo požiūrio, atstūmimo, baimių ir prietarų.

„Bet visa tai yra apie mus pačius, apie mūsų socialinę brandą, ne apie neįgalumą“, – įsitikinusi J. Kulišauskaitė.

Neigiamas visuomenės požiūris, anot jos, kyla iš baimių, kurios paprastai atsiranda dėl nežinojimo.

„Daugiau atjautos galėtų atsirasti ugdant visuomenės sąmoningumą“, – tvirtina psichologė.

Neįgaliųjų ateitis – jaunimo rankose

Kartais vaiko gimimas būna sukrečiantis ir gąsdinantis. Protiškai ar fiziškai neįgalus vaikas, pasak Jurgos, išties yra didelis išbandymas tėvams. Ji įsitikinusi, kad tokioms šeimoms ypač svarbus dėmesys ir pagalba. Būtent todėl specialistė stengiasi padėti tiek neįgaliems vaikams, tiek tėvams atrasti atsakymus į jiems kylančius klausimus, įveikti užklupusias krizes.

Jurga pirštu beda į didžiausias problemas, su kuriomis susiduria negalios paliestos šeimos: informacijos stoka, neišplėtota šeimos paramos tarnybų (savigalbos grupės, psichologų, socialinių pedagogų ir kitų specialistų konsultacijos) veikla, pozityvaus visuomenės požiūrio į neįgaliuosius trūkumas.

„Tai būtų vieni pagrindinių šeimų, auginančių neįgalias atžalas, poreikiai. Deja, jie nėra patenkinami. Toks menkas socialinis palaikymas skatina šių šeimų izoliaciją“, – teigia J. Kulišauskaitė.

Jurga atvira: neįgaliųjų atskirtis Lietuvoje vis dar didelė. Nors šiandienos visuomenė teigia vis geriau suprantanti neįgaliųjų profesinės veiklos reikšmę, jų integracijos svarbą, yra jiems atviresnė ir pakantesnė, tačiau kol kas negalią turintys žmonės tebegyvena atskirose globos institucijose, tebesimoko specialiosiose mokyklose, tebedirba specializuotose, tik jiems pritaikytose darbo vietose. Jurgos nuomone, taip neturėtų būti.

Visgi psichologė tvirtina negalinti nepastebėti, kad žmonės tampa tolerantiškesni, atviresni psichikos sveikatos temoms, ir tai nuteikia gana pozityviai. Psichologę ypač džiugina jaunų žmonių indėlis į tai.

„Noriu tikėti, kad labai greitai neįgalus žmogus taps visavertis mūsų bendruomenės narys“, – sako J. Kulišauskaitė.

Komentarai

  • Gražus straipsnis !

  • Kai žmogus pats džiaugiasi, o ne juo žavisi žmonės ir rašo apie ji. Tai tikrai verta perskaityti, o čia paprasčiausias pasigyrimas kaip liaudis sako kas šuniui uodega pakels jei ne pats…………………

    • Kaip visada – pavydas bambą graužia. Lietuviui negali būti baisiau, kai kitas žmogus linksmas, laimingas, ir gerus darbus dirba. Tamstai būtų didžiausias džiaugsmas, jei kaimyno tvartas degtų.

Rodyti visus komentarus (3)

Atsakymas į skaitytojai komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų