-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Beveik prieš dešimtmetį Pietų Afrikos Respublikos bėgikas Oskaras Pistorius pateko į istoriją, kai Londono olimpinėse žaidynėse į sprinto trasą su sveikais bėgikais leidosi protezuotomis kojomis. Atletui amputuotos abi kojos, o jis bėgo prie bigių prisitvirtinęs iš anglies pluošto pagamintus spyruokliuojančius plokščius protezus. Galimybę bėgti jam suteikė kasdien tobulėjančios technologijos, keičiančios gyvenimus.
Tai tik vienas pavyzdys, kaip šiuolaikinė medicininė ir reabilitacinė technika padeda maksimaliai atkurti žmogaus organizmo funkcijas ir neįgaliesiems integruotis į visuomenę. Šią techniką, plačiai naudojamą gydymo, terapijos ir reabilitacijos centruose, projektuoja ir kuria biomechanikos inžinierė, panevėžietė Urtė Vainauskaitė.
Mokslas užima didelę ir svarbią jos gyvenimo dalį. Urtė sako net neįsivaizduojanti savęs srityje, kurioje nedominuoja gyvybės ir sveikatos mokslų problemų sprendimas.
U. Vainauskaitės sritis – inovatyvūs individualūs implantai. Pavyzdžiui, klubo sąnario, apatinio žandikaulio sąnario ar implantai, skirti veido rekonstrukcijai.
Anot Urtės, biomechanika glaudžiai susijusi su inžinerija ir ji, analizuodama biologines sistemas, dažnai naudoja šių tradicinių mokslų metodus.
„Vis plačiau bioinžinieriai taiko ir kitą modernų įrankį – 3D spausdinimą. Kai dėl ligos ar traumos sutrinka žmogaus sąnarių funkcija, jie keičiami endoprotezais arba implantais. Iki šiol dažniausiai būdavo naudojami standartiniai implantai. Tačiau būtų kur kas geriau kiekvienam pacientui sukurti unikalų protezą, įvertinus jo kūno sandaros ir netgi elgsenos ypatumus“, – sako mokslininkė.
Anot jos, kaulas keičia savo savybes, veikiamas mechaninės apkrovos.
„Jeigu pakeičiame kaulo natūralią būseną, įdedame svetimkūnį, jis perima dalį apkrovos ir laikui bėgant pats keičiasi. Mokslinė problema – kaip įdėti arba sukurti tokį protezą, kurio nereiktų išimti po penkiolikos metų“, – teigia U. Vainauskaitė.
Urtės darbe pasitaiko įvairių iššūkių – tai labai priklauso nuo esamų komandos darbų, jų prioritetų ir užsakymų.
„Būna ramių dienų, kai darbuojuosi tik prie ekrano. Pandemijos metu taip buvo dažniausiai. Tačiau būna ir įvairesnių, labiau chaotiškų dienų, kai tenka vesti seminarą ar skaityti pranešimą, vykti į konferencijas, priimti nemažai svarbių sprendimų ar pabaigti įgyvendinti tam tikras didesnio masto užduotis“, – pasakoja mokslininkė.
Kasdien U. Vainauskaitė bendrauja su chirurgais, virtualiai planuoja kaulinių defektų užpildymą, implantų ar gidų dizainą, implantavimo operacijos eigą. Kartais pati vyksta į ligonines ir dalyvauja operacijose, kurių metu naudojamos jos komandos pagamintos medicinos priemonės.
Jau kurį laiką ji dirba dviejuose darbuose. Viename yra mokslininkė, tyrinėjanti, kaip palengvinti neįgaliųjų gyvenimą, kitame mokslines žinias pritaiko praktiškai. Anot U. Vainauskaitės, aplinkiniai neretai stebisi, kaip jai pavyksta suderinti darbus ir laiku atlikti užduotis. Bet kadangi sritis, kurioje darbuojasi, miela širdžiai, dirbti nėra sunku.
„Turiu stiprų atsakomybės ir pareigos jausmą, tad dėl darbo kartais tenka aukoti laisvalaikį. Be to, šiuo metu aktyviai rašau ir derinu disertacijos gynimo reikalus, tad veiklos ir psichologinių išbandymų netrūksta. Tačiau niekada nepasiduodu ir stengiuosi neiti lengviausiu keliu. Bet kokiame iššūkyje bandau daryti viską, kas tuo metu įmanoma“, – sako biomechanikos inžinierė.
Tokia darbo dienų įvairovė ir nuolatinis kopimas aukštyn, anot U. Vainauskaitės, išmokė vieno paprasto dalyko: darbo dienos sėkmė prasideda dar vakare.
„Labai svarbu rūpintis ir savimi. Kokybiškai pailsėjus, išsimiegojus, efektyviau dirba smegenys, geriau sutelkiame dėmesį ir mažiname klaidų riziką“, – pabrėžia pašnekovė.
Mokslininkė jau įsitikino, kad darbo dieną geriausia pradėti nuo jos plano.
„Nepaisant to, ar tai daroma ryte, ar iš vakaro, – planuoti yra labai naudinga. Net jei ir tenka planą pakoreguoti, iškilus netikėtiems iššūkiams“, – mano pašnekovė.
Anot jos, ne mažiau svarbu skirti dėmesio ir laiko peržvelgti padarytas klaidas. Net ir menkiausias ar tas, kurios pasikartoja, – panaudoti jas kaip pamokas, padedančias tobulėti.
Pasak U. Vainauskaitės, klaidų jos darbe tikrai pasitaiko.
„Juk nesame užprogramuoti robotai, o net ir jie kartais privelia klaidų. Pasitaiko darbe, kad kažko nesužiūrėjai, kažkas ne taip pavyko, kaip turėjo būti, ir svarbus savaitės trukmės eksperimentas kabo ant plauko. Tuomet tenka suktis iš stresinės situacijos su tuo, ką turiu“, – šypteli biomechanikė.
Anot jos, mokslininkams įprasta, kad keltos hipotezės nepasitvirtina arba eksperimentas nepavyksta, jie įpratę kartoti tą pačią užduotį ne kartą, o kaupiantis patirčiai padaromų klaidų mažėja.
Anot U. Vainauskaitės, biomechanikos sritis – individualių medicinos priemonių kūrimas, pritaikant naujausias technologijas, 3D spausdinimą, kokybės kontrolės technologijas, niekada neleidžia nuobodžiauti.
„Ši sritis visame pasaulyje sparčiai keičiasi, turime nuolat sekti, kas vyksta. Ne tik stebėti, kaip veikia ir auga kiti rinkos žaidėjai, bet ir neatsilikti nuo besikeičiančio medicinos priemonių reguliavimo“, – sako Urtė.
Ji kasdien stengiasi susiskaidyti darbą užduotimis ir turėti konkretų planą, ką po ko darys, kokie tolesni žingsniai ir koks bus „planas B“, jei tokio prireiktų. To išmoko laboratorijoje planuodama kiekvieną eksperimentą.
Anot U. Vainauskaitės, jos gyvenimas – ir asmeninis, ir profesinis – buvo kopimas į kalną. Reikėjo ir vis dar tebereikia nemažai investuoti, kad gautų grąžą.
U. Vainauskaitė neslepia, jog karjeros pradžioje jai teko įrodinėti savo, kaip specialistės, vertę vien todėl, kad yra biomechanikė moteris. Jos manymu, moteriškumo ir vyriškumo samprata yra jau atgyvenęs socialinis konstruktas.
„Niekada negalvojau apie moteriškumo sąvoką standartiškai. Nesu nei radikali feministė, nei švelni ir gležna būtybė, kuriai būtinas tvirtas vyro petys. Todėl stengiuosi neskirstyti darbų į moteriškus ir vyriškus“, – sako Urtė.
Jai pačiai neretai smagu atlikti vadinamuosius vyriškus darbus – pameistrauti namuose ar lauke, kasti sniegą ar žemę, susiręsti pastogę iš šakų miške. Bet lygiai taip pat malonu ir vėliau grįžus iš darbo rasti antrosios pusės paruoštą vakarienę.
„Nesureikšminu socialinių vaidmenų, man svarbiau būti laiminga moterimi ir gera specialiste, kuri spindi vidine ramybe ir užtikrintumu dėl savo sprendimų“, – šypteli U. Vainauskaitė.
Jau visai netrukus U. Vainauskaitės mokslinį straipsnį spausdins autoritetingiausias Skandinavijos šalių sporto ir sveikatinimo žurnalas. Anot jos, paskelbti straipsnį jame yra svarbu dėl keleto priežasčių. Visų pirma, atlikto tyrimo duomenys pasieks plačią pasaulio sveikatinimo mokslo bendruomenę. Antra, tai, kad žurnalą sudomino U. Vainauskaitės komandos tyrimų rezultatai, rodo, jog Lietuvos mokslininkai yra konkurencingi ir vertinami tarptautiniu lygiu.
U. Vainauskaitė pamena, kaip pirmaisiais karjeros metais, ieškodama atsakymų į kai kuriuos darbe iškilusius klausimus, atsiversdavo senus universiteto paskaitų užrašus. Anot jos, kalbant apie įgūdžių formavimą, – svarbu ne tik tam tikro dalyko išmanymas, bet ir mąstymo būdas. Įgūdis susieti skirtingų sričių žinias yra vertybė.
„Gebėjimas sujungti skirtingas kompetencijas siekiant tam tikro tikslo rinkoje yra labai vertinamas. Ir pati geriau jaučiuosi matydama platesnį vaizdą – pavyzdžiui, išmanydama produktą nuo metalo miltelių tiekėjo pasirinkimo iki jau pagaminto produkto funkcionavimo paciento kūne. Tokia plati matymo perspektyva naudinga ne tik kaip specialistui, bet ir įveikiant asmeninio gyvenimo iššūkius“, – sako Urtė.
Anot jos, biomechanikoje labai vertinama viena savybė – nuovoka, kaip inžinerinės ar medžiagotyros žinios galėtų būti pritaikomos medicinos srityje. Tad rinkdamasi žmones į savo komandą, ji irgi žvelgia individualiai – tiek į profesinį pasirengimą, tiek ir į asmenines savybes ar gebėjimus.
