Nei trešnė, nei vyšnia – kas?

Nei trešnė, nei vyšnia – kas?

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Trešnės ir vyšnios hibridas – unikalus vaismedis, kuriame dera geriausios abiejų pirmtakų savybės: vyšnių atsparumas šalčiams ir stambios saldžios kaip trešnių uogos.

Tad nenuostabu, kad trešvyšnės pavergia vis daugiau sodininkų.

Trešvyšnės nėra naujovė. Vienas alternatyvių vaismedžio pavadinimų – „diukas“ – kilo nuo veislės ′May Duke′, išvestos Anglijoje dar XVIII amžiuje ir iki šiol sėkmingai tebeauginamos.

Pietinėje Europoje trešvyšnės plačiai paplito dėl nepaprasto derlingumo ir atsparumo nepalankioms sąlygoms. Tačiau šiauriau jos neprigijo – dar buvo nepakankamai atsparios šalčiams. Tačiau jau XIX amžiuje pradėta vesti naujas, geriau prisitaikančias veisles.

Iš pradžių sekėsi pusėtinai: vaismedžiai žiemojo geriau, bet nusileisdavo derlingumu ir vaisių kokybe. Bet ilgainiui selekcininkai šias problemas išsprendė.

Liko pranašumai

Šiuolaikinės trešvyšnės jau nebeturi senųjų veislių trūkumų, tik pranašumus – tiek prieš vyšnias, tiek prieš trešnes.

Štai tik keli iš pliusų auginant hibridą:

• Stambios ir gardžios uogos saldžios kaip trešnių, bet turi vyšnioms būdingos rūgštelės.

• Gerai žiemoja net tada, kai šaltasis metų laikas būna itin žvarbus.

• Trešvyšnės atsparios tokioms pavojingoms ir masiškai vyšnias naikinančioms ligoms kaip kokomikozė bei moniliozė. Be to, daugelio veislių trešvyšnių vaisių praktiškai nepažeidžia vyšninės musės.

• Didelis derlingumas.

• Vaisių universalumas (galima valgyti šviežius, spausti sultis, virti uogienes, kitaip konservuoti).

Nei per aukštos, nei per žemos

Netgi išoriškai trešvyšnių uogos atrodo kaip kažkas tarpinio tarp vyšnių ir trešnių. Tačiau esama ir šį vaismedį išskiriančių ypatumų.

Trešvyšnės būna vidutinio aukščio – 3–5 m, tai priklauso nuo veislės, taigi žemesnės nei trešnių medžiai, bet aukštesnės už vyšnias.

Jų žievė lygi, šviesiai ruda, labai primenantį trešnių. Laja – kompaktiška, apvali arba piramidės formos.

Šiauriniuose regionuose trešvyšnes gana dažnai formuojamos kaip krūmai, nes taip jas lengviau uždengti žiemai. Tačiau ne tik dėl to.

Trešvyšnių lajos tankesnės nei trešnių, bet kerojasi mažiau negu vyšnių. O dar jos labai trapios – įsilipus skinti uogų nepavyks, tik šakas nulaužysite. Todėl patyrę augintojai rekomenduoja formuojant vaismedį išpjauti centrines šakas, kad laja neišstyptų aukštyn ir liktų lengvai pasiekiama nuo kopėčių.

Derlius gausėja kasmet

Trešvyšnių uogos sveria po 6–10 g. Spalva priklauso nuo veislės, taigi varijuoja nuo skaisčiai raudonos iki vyno ar tamsiai vyšninio atspalvio – kartais kone juodo.

Uogų minkštimas tankus, sultingas, malonaus saldžiarūgščio skonio.

Trešvyšnės turi ir specifinių biologinių savybių.

• Daug jų veislių nėra savidulkės. Tokiu atveju, kad vaismedis duotų uogų, reikia greta augančios trešnės arba vyšnios, žydinčios tuo pačiu metu. Žinoma, galima iškart pirkti savidulkės veislės medį – jų pasiūla irgi nėra menka. Tačiau net ir savidulkės trešvyšnės duoda gausesnį derlių, kai šalia yra nehibridinių giminaičių.

• Trešvyšnės atsparesnės žiemiškiems orams nei trešnės, bet ne tokios atsparios kaip vyšnios. Tad dabartinėmis žiemomis tinka auginti.

• Trešvyšnės derėti pradeda 3–4 metais po pasodinimo, taigi labai panašiai kaip trešnės. Paskui derlingumas palaipsniui didėja ir 6–7 metais pasiekia maksimumą.

Kokios tik pageidausite

Pirmosios trešvyšnės atsirado sukryžminus trešnę su vyšnia, tačiau šiuolaikiniai selekcininkai kryžmina trešvyšnes ir su vyšniomis, ir su trešnėmis, ir net vienas su kitomis.

Taip išvedamos veislės, kurios skiriasi viena nuo kitos nokimo laiku, uogų dydžiu ir skoniu, medžių atsparumu šalčiams bei kitomis savybėmis. Kiekvienas sodininkas dabar gali išsirinkti sau tinkamiausią vaismedį.

Tokių hibridų sodinimui ir vėlesnei priežiūrai, tiesa, galioja tam tikros taisyklės. Laikantis jų užtikrinamos palankiausios sąlygos augti ir derėti.

Tinkamiausia vieta

Trešvyšnės mėgsta šviesą ir šilumą, todėl svarbu joms parinkti tokią aplinką.

Apšvietimas. Tai turi būti visą dieną gerai apšviečiama vieta. Šešėlyje vaismedis augs prasčiau, derlius bus mažesnis.

Užuovėja. Trešvyšnės nepakenčia stiprių vėjų, jie gali pažeisti žiedus, aplaužyti trapias šakeles. Geriau iškart parinkti nuo skersvėjų apsaugotą vietą.

Dirvožemis. Labiausiai trešvyšnėms patinka derlingas gerai drenuojamas neutralaus rūgštingumo dirvožemis. Skurdžioje rūgščioje žemėje jos auga daug prasčiau ir uogų sunokina gerokai mažiau. Idealus variantas – priemolis arba priesmėlis. Sunkaus molingo ir užpelkėjusio dirvožemio geriau vengti.

Gruntiniai vandenys. Jeigu vanduo yra arčiau kaip už 1,5–2 m nuo paviršiaus, trešvyšnių šaknys gali pradėti pūti.

Liūdnai gali baigtis ir trešvyšnes pasodinus žemumoje: žiemą ten kaupsis šaltas oras, pavasarį – polaidžio vanduo. Taigi kad medelis nežūtų, sodinkite jį aukštesnėje vietoje.

Galerija

Svarbu ir duobė, ir jos turinys

Duobę sodinamai trešvyšnei būtina paruošti iš anksto, kad žemė susigulėtų, trąšos vienodai pasiskirstytų.

Jeigu sodinate kelis vaismedžius iškart, tarp duobių palikite 4–5 m atstumą. Tada net ir po daugelio metų užaugusios trešvyšnės viena kitai netrukdys, dėl šviesos ir maistinių medžiagų nekonkuruos.

Dydis. Duobės skersmuo turėtų būti 80 cm, gylis – 50–60 cm.

Drenažas. Jo sluoksnis duobės dugne būtinas. Tai gali būti skalda, keramzitas arba plytų duženos. Sluoksnio storis turėtų siekti 10–15 cm, kad apsaugotų šaknis nuo užsistovinčio vandens.

Užpildas. Į sodinimo duobę reikia priberti specialaus mišinio. Viršutinį derlingą dirvožemio sluoksnį sumaišykite su 10–15 kg humuso arba komposto. Pridėkite 200–300 g superfosfato, 60 g kalio sulfato ir 1–2 stiklines pelenų. Jeigu sklypo žemė rūgšti, įberkite dar 300–400 g dolomitmilčių jai nurūgštinti; jeigu dirvožemis sunkus, molingas, pridėkite smėlio santykiu 1:1.

Kada sodinti

Sodinti trešvyšnes galima ir pavasarį, ir rudenį – tiesa, ne visur.

Pavasaris. Sodinama, kol dar vaismedžių kamienais nepradėjo aktyviai tekėti sultys ir neišsprogo pumpurai. Paprastai tinkamiausiu laiku įvardijama kovo pabaiga ir balandžio pradžia.

Ruduo. Piečiau trešvyšnės puikiai prigyja ir pasodintos rugsėjo ar spalio mėnesiais. Mūsų kraštuose yra šiokios tokios rizikos, kad medelis nespės įsišaknyti iki prasidedant šalčiams – nelygu, kokie metai bus.

Kaip sodinti

• Įstatykite sodinuką į duobės vidurį taip, kad šaknies kaklelis būtų sulig žemės paviršiumi. Jokiu būdu nepagilinkite – užbėrus jį žemėmis, lėtės medelio vystymasis.

• Atsargiai užpilkite šaknis paruoštu žemių mišiniu vis lengvai jį paspausdami.

• Aplink kamieną padarykite žemių bortelius ir palaistykite sodinuką 10–15 litrų vandens.

• Mulčiuokite plotą aplink kamieną durpėmis, humusu arba pjuvenomis ne mažesniu kaip 5–7 cm sluoksniu. Tai padės sulaikyti drėgmę ir apsaugoti šaknis nuo perkaitimo vasarą.

Kas už trąšas ir net vandenį svarbiau

Norint sulaukti gausaus trešvyšnių derliaus vaismedžiams reikalinga reguliari priežiūra – tai yra laistymas, tręšimas, genėjimas.

Laistymas. Trešvyšnės – sausrai pakanti kultūra, todėl subrendusių medžių laistyti nereikia (nebent būtų labai sausa vasara).

Bet pasodintus jaunus medelius svarbu laistyti ne rečiau kaip 2–3 kartus per mėnesį kiekvienam užpilant 20–30 litrų vandens.

Tręšimas. Dosniau tręšti reikia jaunus sodinukus. Jiems trąšų beriama 3 kartus per sezoną. Brandūs vaismedžiai, jei auga derlingoje žemėje, tręšiami tik 2 kartus:

• Pirmąkart pavasarį ar vasaros pradžioje azoto trąšomis – aplink lajos perimetrą paberiama amonio salietros arba karbamido (15–20 g vienam kvadratiniam metrui), o tada gausiai palaistoma.

• Antrasis tręšimas planuojamas rudenį. Kiekvienai trešvyšnei paberiama 60–80 g fosforo ir 40–50 g kalio trąšų. Toks derinys paruošia vaismedžius žiemai.

Genėjimas. Tai bene svarbiausias trešvyšnių priežiūros etapas, nes šiems vaismedžiams būtina formuoti lają.

Formuojamasis genėjimas atliekamas pavasarį. Ir jau iškart po pasodinimo. Sodinukui reikia 60–70 cm patrumpinti centrinį stiebą ir trečdaliu – stipriausias šonines šakas. Silpnosios šakelės nukarpomos prie pat kamieno.

Toks genėjimas padeda medeliui formuoti pirmąją lajos pakopą, kurią paprastai sudaro 3–4 pagrindinės šakos.

Kitais metais pagrindinis stiebas dar patrumpinamas – tiek, kad būtų 60–80 cm žemesnis už aukščiausią pirmosios lajos pakopos šaką.

Antrojoje pakopoje paliktos 2–3 pagrindinės lajos šakos patrumpinamos trečdaliu, silpnos šakelės ir vėl išpjaunamos.

Atlikdami formuojamąjį genėjimą stebėkite, kad paliktos šakos neužtankintų lajos ir netrukdytų viena kitai.

Taip pat kiekvieną pavasarį atlikite sanitarinį genėjimą – šalinkite visas nudžiūvusias, pažeistas, į lajos vidų augančias ir ją užtemdančias šakas.

Kaip žiemoja hibridai

Nors gana atsparios žiemos šalčiams, jaunas trešvyšnes visgi derėtų papildomai apsaugoti:

• Mulčiuoti žemę aplink kamieną 15–20 cm storio durpių arba humuso sluoksniu.

• Apvynioti kamieną maišiniu audiniu arba specialia agroplėvele – tai apsaugos ne tik nuo šalčių, bet ir nuo graužikų.

Daugiau trešvyšnėms nieko ypatingo ir nereikia: tik sudarykite tinkamas sąlygas augti ir kasmet galėsite didžiuotis gausiu didelių ir gardžių uogų derliumi.

 

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite