-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į išvadavimo karą įsitraukė visa ukrainiečių tauta. Civiliai gyventojai didvyriškumu nenusileidžia kariams.
Be lazdelės vaikščioti neįstengianti 78 metų Taisia Celiurik, vieniša gyvenanti rusų žiaurumo simboliu tapusioje Bučoje, tapo labai svarbia Ukrainos kariuomenės žvalgybininke.
Bučoje atsiskleidė priešų sadizmas. zumapress nuotr.
T. Celiurik nedidelis mūrinis namelis stovi šalia sankryžos, per kurią karo pradžioje šarvuota priešo technika judėjo į greitkelį, vedantį Kyjivo link.
Kaimynų vadinama tiesiog bobule Taisia pensininkė sako žvalgybininke tapusi dėl prastėjančios atminties.
„Išėjusi į pensiją pastebėjau, kad daug ką pamirštu. Pradėjau į sąsiuvinį rašyti, ką reikia nupirkti, nuveikti, kada pas gydytoją, o kelintą valandą turiu susitikti su dukra ar anūke“ – pasakojo T. Celiurik.
Kai kilo 2014 metų mūšiai Donbase, pensininkė ėmė užsirašinėti per televizijos žinias ar spaudoje perskaitytus faktus – kokią dieną ir kokioje vietovėje virė mūšis, kiek žuvo savų karių, kiek priešų.
„Buvo baisu, bet negalėjau susitaikyti su mintimi, kad kaimynams pensininkams gresia mirti iš bado.“
D. Babinas
O pernai vasarį rusų kariuomenei pradėjus karą su Ukraina ir priešo daliniams įsiveržus į Bučą, T. Celiurik vėl atsivertė sąsiuvinį ir ėmėsi užrašinėti viską – kurią valandą ir kurioje pusėje nugriaudėjo sprogimas, kur pasigirdo automatų papliūpos, kiek tai truko.
Po kelių dienų senjorei kilo mintis, kad jos užrašai apie pravažiuojančią karinę priešo techniką galėtų būti naudingi ukrainiečių žvalgybai.
Maistą atvežančių savanorių T. Celiurik kartą paprašė padėti susisiekti su žvalgais, bet jie tik pečiais pagūžčiojo.
Tačiau proga pasitaikė netikėtai.
Prie T. Celiurik namo sustojo sunkvežimis. Vairuotojas paklausė, ar galėtų kieme iškrauti arklių fermai atvežtus pašaro maišus – okupantai arčiau privežti neleidžia, o nešeriami arkliais nudvės.
Vyriškis buvo lietuvių kilmės kazachas Konstantinas Gudauskas, vadovavęs civilių Bučos gyventojų bei gyvūnų gelbėjimo operacijai. Šiam pensininkė irgi prasitarė apie norą būti „žvalge“.
K. Gudauskas sutiko šią informaciją perdavinėti Kyjivui.
Pensininkė Taisia Celiurik tapo savanore žvalge. E. Butrimo nuotr.
K. Gudausko patarta, pensininkė ėmė šifruoti savo užrašus ir sudegino sąsiuvinius su sena informacija.
„Anksčiau mėgdavau lauke prie tvoros pasistatyti kėdę, atsisėsti ir stebėti žmones. Kai kartą rusų kariškis pagąsdindamas paleido automato šūvių seriją ir prakiurdė tvorą, teko bėgti į vidų ir viską stebėti pasislėpus už užuolaidos“, – pasakojo T. Celiurik.
Ji tvirtina okupantų keršto nebijanti.
„Savo amželį jau pragyvenau, jei bus lemta žūti, tai ir žūsiu, bet mūsų kariams turiu padėti“, – tvirta Taisia.
Kai okupantai Bučoje pradėjo žudyti žmones ir netoli pensininkės namų nušovė dviračiu važiavusį vyrą, baimės visiškai neliko – T. Celiurik užvaldė pyktis. Ji tik apgailestavo, kad yra neįgali ir nepakaks sveikatos paimti šautuvą.
Taisia užaugo labai vargingoje šeimoje.
Nors labai mėgo skaityti knygas ir svajojo apie aukštuosius mokslus, jau po aštuonių klasių privalėjo eiti dirbti.
Iš pradžių triūsė sunkiai – gamykloje bei krovininių mašinų vairuotoja, vėliau dirbo pardavėja, kirpėja, sekretore.
„Aš nieko svarbaus nepadariau, verčiau rašykit apie vaikinus fronte, apie jų kovas“, – sako Taisia.
Dmytro Babinas iš mūšių apimtų trijų kaimų išgabeno 150 pabėgėlių. E. Butrimo nuotr.
Pagyrų kratosi ir charkivietis 49-erių Dmytro Babinas, rizikavęs gyvybę ir gelbėjęs žmones iš mūšių apimtų trijų kaimų.
Jis savo mikroautobusu karo pradžioje iš okupantų užimtų kaimų, į kuriuos neturėjo drąsos vykti jokių humanitarinių organizacijų atstovai, išgelbėjo 150 žmonių.
Dimos mašina buvo suvarpyta skeveldros, kartą jį medžiojo priešo tankas, o suėmę okupantai kaltino šnipinėjimu ir grasino nepalikti gyvo.
Bene beprotiškiausias D. Babino žygis – rusų karininko rankinės su puolimo planais ir žemėlapiais vagystė.
Apie tai Dima iki šiol nepasakojo nei mamai, nei žmonai.
Pirmą karo dieną jis išvežė savo šeimą iš Charkivo į vasarnamį kaime, manydamas, kad bus saugiau.
Dar pakvietė atvykti bičiulį su žmona bei vaiku. O nutiko priešingai – priešai Charkivo neužėmė, o Vilhivkos kaimą okupavo jau pirmą popietę.
Tą pačią dieną ten ėmė lėkti bombos, dingo elektra, dujos, vanduo, šildymas, į rūsius sulindusiems gyventojams pradėjo trūkti maisto.
Kilus chaosui, Dima sugebėjo šeimą išlydėti į Vokietiją, o pats sugrįžo į Vilhivką.
„Ten iš dviejų tūkstančių gyventojų liko vos keliasdešimt – dauguma pagyvenę, neturintys kur trauktis. Mūšių aidai kartais buvo tokie garsūs, jog rūsiuose tūnantys žmonės negirdėdavo net mano signalo, kad atvežiau maistą“, – pasakojo D. Babinas.
Jam teko matyti, kaip išbadėję šunys ėdė priešo karių lavonus, o gatvėse leisgyviai būriais slankiojo arkliai, karvės ir ožkos.
Regėjo ir tai, kaip priešo tankų vilkstinė bandė Charkivą pulti pievų keliuku, bet drėgname pavasario juodžemyje įklimpo ir buvo sunaikinta ukrainiečių artilerijos.
Teko patirti ir į jo mašiną nukreiptą priešo tanko vamzdį.
„Buvo baisu, bet negalėjau susitaikyti su mintimi, kad kaimynams pensininkams gresia mirti iš bado. Galvojau – kaip pažiūrėsiu į akis savo sūnums, kuriuos auklėju būti drąsiais ir teisingais, jei nepadėsiu savo kaimo žmonėms“, – sako Dima.
Dabar, kai gauna iš išgelbėtų žmonių žinutes, kad meldžiasi už jo gyvybę, supranta nuveikęs kažką tikrai prasmingo.
Į D. Babino daugiabučio Charkive kiemą atlėkusi priešo bomba suniokojo automobilį, skeveldros išdaužė daugybės butų langus, tačiau jo langai liko sveiki.
Pasak Dimos, turbūt Dievas jį saugo už gerus darbus.
Charkive iki karo gyveno 1,5 mln. žmonių, dabar – per pusę mažiau.
Jie kovoja toliau, o sprogimams nutilus sodina gėles – priešų pykčiui ir saviškių pasigrožėjimui.
