Naujoji vadovė knygas prisijaukina liesdama

Naujoji vadovė knygas prisijaukina liesdama

Aukštaitijos sostinės kultūrinį gyvenimą pokyčiai sujudino vos atvertus 2019-ųjų kalendoriaus pirmuosius puslapius. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vairą perėmė naujoji vadovė – 37-erių anykštėnė Jurgita Bugailiškienė.

„Galvojo, jog būsiu nekokia knygotyros studentė“, – dabar linksmai prisimena Magna cum laude diplomu savo žinias apgynusi magistrė.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje dirbate dar tik keletą dienų – nė padų nespėjote apšilti. Visgi norisi pasiteirauti, kaip jaučiatės šioje aplinkoje?

Jaučiuosi labai gerai ir tikrai savo vietoje. Esu labai optimistiškai nusiteikusi, linkusi žiūrėti į priekį, nesižvalgyti atgal. Kiekvienas sprendimas turi tiek savų pliusų, tiek savų minusų, bet stengiuosi visuomet matyti pliusus, o iš kiekvieno sprendimo pasimokyti: daugiau sužinoti, įgauti patirties.

Tikiu, kad ir šis kelias bus geras ir teisingas.

Kodėl nusprendėte savo naują karjeros puslapį pradėti čia, Panevėžyje?

Jau kurį laiką galvojau apie karjeros pokyčius, kokie jie galėtų būti. Dėliojausi mintis, ko aš noriu.

Visiems sakiau, jog trokštu svajonių darbo: tokio, kurį norėčiau dirbti visą gyvenimą. Su ta mintimi labai atvirai ieškojau galimybių, kur su savo gebėjimais ir patirtimi galiu nukeliauti.

Kai pamačiau bibliotekos direktoriaus konkurso skelbimą, nė nesuabejojau – turiu dalyvauti. Teko ir paskubėti, neturėjau kai kurių dokumentų. Kai viskas sklandžiai susidėliojo – pagalvojau, jog čia, vadinasi, ir turiu būti.

Taip ir atsidūriau – tinkamu metu, tinkamoje vietoje.

Ką apie Panevėžį ir biblioteką, kuria iš tiesų didžiuojamės, teko girdėti iki šiol?

Gyveni žmogus mieste ir dažniausiai verdi jo sultyse, kitais specialiai nesidomi, labai smarkiai nesigilini.

Kai laimėjau konkursą, tikrai labai daug visko išgirdau ir apie Panevėžį, ir apie biblioteką. Išgirdau tik gerus dalykus ir supratau, jog žmonės šitą biblioteką labai brangina ir vertina. Ačiū tiems, kurie visa tai sukūrė ir kurie toliau kuria – noriu prisidėti prie tos komandos.

Kokias knygas skaitė vaikystėje ir dabar skaito naujoji bibliotekos direktorė? Kas jums padarė neišdildomą įspūdį?

Vaikystėje labai uoliai skaičiau privalomo sąrašo literatūrą ir netgi daugiau, nei reikėjo.

Mano pirmoji perskaityta knyga buvo apie žvirblelį, tupėjusį ant akmenėlio ežerėlio krante ir žiūrėjusį į vandenėlį. Tai pasaka be galo: mirko, mirko, rūgo, rūgo, išlipo, išdžiūvo – ir vėl viskas iš pradžių. Toji pasaka buvo taip įgrisusi, jog kartais akyse pasirodydavo ašaros.

Tuomet pradėjau eiti į biblioteką ir ieškoti kitokių knygų.

Žiūrint iš dabartinės situacijos, kai pradėjau skaityti ne tik apie žvirblelį, išėjo tikras paradoksas. Būdama gimnazistė skaičiau F. Dostojevskį, F. Nyčės raštus, o dabar skaitau pasakas vaikams. Žinoma, ne tik jiems.

Mane labiausiai veikia knygos apie tremtį, pokario žmonių gyvenimus, likimus. Viena tokių, sukėlusių daug giliai liekančių vaizdinių – Leonardo Gutausko „Vilko dantų karoliai“ ir Rimanto Vanago „Akivaras“.

Savo pačios asmenybės atspindį atradau A. Škėmos „Raštuose“. Juose buvo tekstas apie angelą sargą.

„Angelas sargas šoko į upę. Jis nemokėjo plaukti, bet tučtuojau išmoko, nes nemokėjo skristi. Ir paskutinę sekundę, kai Sondauskas burbuliavo po vandeniu, angelas sargas pastvėrė jį per pusiaują ir ištempė į krantą. Tada nuėjo sau verkdamas iš džiaugsmo.“

Jį išsikėliau, išsirašiau ir daug kur naudoju. Tai tikras mano asmenybės leitmotyvas.

Profesiniam pasigardžiavimui patinka paskaityti dėstytojos Audingos Peluritytės tekstus „Ribos architektonika. Šiuolaikinė lietuvių literatūra ir kontekstai“. Žinoma, parankinės mano knygos, be kurių ilgai neišsiverčiu ir man jų nuolat reikia – „Knygotyra: enciklopedinis žodynas“ ir knygotyros vadovėlis.

Naujoji darbo vieta direktorės negąsdina – savo sprendimą ji laiko vykusiu.

Ar jums kvepia knygos?

Į kvapą kreipiu mažai dėmesio. Mėgstu liesti, vartyti knygas. Man malonu jausti popieriaus tekstūrą, pastebėti dizainą. Galbūt daugiau veikia vizualinis ir lietimo malonumas.

Kai gaunu naują knygą, jos viršelį paglostau, taip tarsi prisijaukinu knygą.

Su kuriuo iš rašytojų (lietuvių ar užsienio) norėtumėte susėsti prie arbatos ar kavos puodelio?

Tiesą pasakius, nesu iš tų, kurie sėdėtų ir gertų kavą ar arbatą. Man labiau patinka veiklos, buvimas kartu. Teko tokių patirčių turėti, norėčiau kuo daugiau tokių ir ateityje. Tai – galimybė labiau pažinti rašytoją, pajausti jo minties raidą, kas ją lemia.

Vienas iš tokių pavyzdžių – kūrybinės rašymo dirbtuvės su rašytoju Tachiru Šachu. Jis buvo atvykęs į knygų mugę, o aš tuo metu dirbau su kūrybinėmis partnerystėmis ir dalyvavau rašymo dirbtuvėse.

Grupėmis kūrėme istorijas, mokėmės kurti tų istorijų scenarijus. Per tokį bendravimą rašytojas atsiskleidė, papasakojo, kaip kuria, kitų įdomių detalių. Manau, to neišgirstumei jokiame susitikime prie kavos.

Anykščiuose bibliotekoje, kurioje dirbau, esame rengę literatūrines keliones su rašytojais. Kvietėme savo krašto rašytojus R. Vanagą, A. Drilingą, V. V. Landsbergį. Su jais esame surengę išvykas po vietas, juos įkvėpusias kurti. Dėl autentiškos aplinkos gali labiau suvokti jų kūrybą, rašytojai tampa artimesni.

Esate knygotyros magistrė, kurį laiką dirbote Anykščių rajono Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje kultūros projektų vadove. Knygos jus lydėjo nuolat. O kaip patekote į tą knygų pasaulį, kaip jį prisijaukinote?

Viskas, ką sugalvoju, iš dalies susiję su knyga kaip praktišku daiktu ar jos turiniu.

Stodama į bakalauro studijas buvau padavusi prašymą ir į lietuvių kalbą. Tai, be tapybos ir juvelyrikos, buvo vienas iš variantų. Nutiko taip, jog lietuvių kalbos ir juvelyrikos stojamieji sutapo. Pasirinkau juvelyriką labai pragmatiškai – supratau, jog iš to galiu anksčiausiai valgyti duoną.

Baigusi bakalauro studijas pagalvojau, jog noriu tęsti mokslus, bet jau ne dailės – kažkurioje kitoje srityje.

Tad ieškojau, kur galiu su savo bakalauru pritapti. Skaitydama studijų programų aprašymus aptikau knygotyrą. Supratau, jog tai yra mano. Nuėjau.

Iš pradžių daug kas į mane skeptiškai žiūrėjo – juk atėjau iš Vilniaus dailės akademijos į Vilniaus universitetą. Galvojo, jog būsiu nekokia knygotyros studentė, bet susiklostė taip, kad pavyko gauti ir Magna cum laude diplomą. Buvo smalsu, įdomu – mokiausi ne dėl pliuso.

Jūsų išsilavinimas neapsiriboja vien knygotyra – galite didžiuotis ir juvelyrikos bei kalvystės meno dizainerės diplomu. Kiek tai vis dar gyva jūsų kasdienybėje? Ar laisvu metu kuriate?

Tą, ką darau rankomis, toji kūryba dabar man yra tam tikra terapija. Jeigu pavargstu nuo idėjų, projektų – ramiai atsisėdu, kažką išsipjaunu, pašveičiu – ir gerai.

Iki šiol dirbdama savo įmonėje, šalia visų projektų laiko skirdavau ir tam. Žinoma, kai dirbau savivaldybėje, kūriau kur kas mažiau.

Tai nėra pirmenybė, tačiau dirbant tarpusavyje nesusijusius darbus, tikrai puiki atgaiva, terapija.

Norisi skaitytojus su jūsų asmenybe supažindinti ne tik per knygų pasaulį. Kokia esate už darbovietės sienų, ką mėgstate veikti?

Man atrodo, esu nuobodi. Visada dirbu tai, kas man patinka, tad darbas yra didysis mano pomėgis.

Už jo ribų esu šeimos žmogus, daugiausia laiko skiriu savo vaikams, kad padėčiau ugdyti jų gebėjimus, kad jie galėtų atskleisti savo talentus. Tam reikia tėvų pagalbos: kur nors nuvežti, padėti išpildyti kokią idėją. Bandau vaikams suteikti galimybių augti, daugiau pažinti.

Norėčiau daugiau keliauti – kartais pavyksta tą padaryti, bet ne taip dažnai, kaip norėtųsi.

Kas formavo jūsų asmenybę, požiūrį, vertybes?

Gyvenime kiekviena patirtis, veiksmas ir atoveiksmis formuoja, grūdina ir sustato tam tikrą matymą, kaip gali gyventi.

Viena didžiausių mano puoselėjamų vertybių – laisvė veikti. Visuomet džiaugiuosi, jeigu tai gaunu pati ir bandau suteikti kitiems. Kuo daugiau man duoda laisvės veikti, tuo daugiau prisiimu atsakomybių. Ir nors jų daug, gali jaustis kūrybiškas.

Laisvės veikti, atsakomybių ir kūrybiškumo derinys – džiaugsmas, kai galiu pasakyti, jog darau tai, ką mėgstu.

Prisistatydama minėjote, jog planuojate kasdien iš Anykščių važinėti į darbą Panevėžyje. Koks miesto, kuriame gyvenate, vaidmuo? Esate prie Anykščių prisirišusi?

Man tai – mano namai, mano tvirtovė, todėl mes su šeima nakvojame savo namuose.

Visgi dabar ryšiai, saitai su Anykščiais tikslingai apmažinti iki minimumo. Koncentruoju mintis į dabartinę veiklą, į tai, ką galiu čia nuveikti.

Jeigu ne dabartinis kelias, kuriuo einate, ką rinktumėtės, kokiu maršrutu jį pasuktumėte?

Visada turiu planą B ir planą C. Jei nebūtų pavykę konkurse, buvo planų toliau plėtoti savo verslą, ieškoti kitų galimybių.

Tam tikrą etapą jau buvau perėjusi ir sau buvau pasakiusi, jog toliau taip nenoriu. Jeigu noriu – tai kitaip.

Visuomet sau sakau: jeigu kažkas vienaip ar kitaip susiklosto, vadinasi, tai yra geriausia, kaip galėjo susiklostyti.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų