-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš šių apylinkių kilusi moteris rengia solidžią monografiją apie gimtojo krašto valsčių.
„Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“, – šypsosi 73-ejų lituanistė, buvusi pedagogė ir spaudos redaktorė Stasė Raudonienė. Per šešerius metus jai nė kiek nenusibodo klaidžioti ilgais ir painiais Naujamiesčio, Gustonių, Vadaktėlių, senųjų Čiūrų bei kitų buvusio valsčiaus vietovių takais po jo istoriją, žymiausių šios seniūnijos žmonių biografijas, gamtos aprašymus ir gyventojų pasakojimus.
Vien išklausyti, ką jau sužinojo iš Naujamiesčio seniūnijoje esančio Vadaktėlių kaimo kilusi moteris, neužtektų net savaitės, o ji visa tai ketina sudėti į knygą, kurią savo kraštiečiams pažadėjo, tarkim, gan lengvabūdiškai.
„Šio darbo sutikau imtis 2013 metų gruodį, giminės suėjime per Žolinę Krekenavoje pristačiusi savo pirmąjį knygą „Iš praeities dienų“. Joje aprašiau savo protėvius, Naujamiesčio valsčiaus Čiūrų, Stultiškių bei Papiškių kaimus, senuosius Vadaktėlių parapijos gyventojus, plačią, po įvairius kraštus nusidriekusią Zopelių giminę“, – apie sumanymą parengti dar vieną leidinį pasakojo S. Raudonienė.
Pristatydama savo pirmąjį „blyną“, kuris, palyginti su dabartiniu jos projektu, daug kuklesnis, paprastesnis, autorė sulaukė pasiūlymo sudaryti monografiją apie valsčių. Lyg juokais tada mestelėjo: jei atsiras rimtų pagalbininkų, parašysiu.
Ir šį iššūkį baigia įveikti. Išskirtinę šimtatomę „Versmės“ leidykloje leidžiamą seriją „Lietuvos valsčiai“ papildysianti panevėžietės knyga skaitytojus turėtų pasiekti kitą vasarą. Tai bus maždaug 1200 puslapių tiriamasis darbas.
I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.
Naujamiesčio gyventojai, pasak S. Raudonienės, labai laukia jos naujojo popierinio „kūdikio“. Būsimi knygos skaitytojai skambina autorei ir klausia, kada ji pagaliau parodys, ką surado įdomaus apie platų kraštą prie Nevėžio. Kai kurie netgi pavydi energingai rašytojai, nes ji, užuot kaime rinkusi gandus ar darže skynusi pomidorus, užsiima labai įdomia veikla.
Kai kurie literatūros gerbėjai nusprendžia paremti Stasės knygos leidybą – ji kainuos beveik 50 tūkst. eurų. Iki šio piniginio tikslo kol kas trūksta dar labai daug.
Bet S. Raudonienė nenusimena ir uoliai dirba, bandydama viską, ką surinko per šešerius metus, sudėti į būsimą stambų leidinį. Šiai moteriai Naujamiesčio projektas net sukūrė rytinį jos ritualą.
„Mano kiekviena diena prasideda taip: atsikeliu anksti, apie 6 valandą, išsiverdu kavos ir su puodeliu einu į darbo kambarį, prie kompiuterio. Čia renku informaciją, rūšiuoju, dėlioju, žiūriu nuotraukas, tekstus – tiek užsiverčiu viskuo, kad ir tą kavą galiausiai išgeriu jau vėsią“, – šypsosi monografijos sudarytoja.
Tiesa, dirba ši moteris ne viena – jos komandoje daugybė įvairiausių talkininkų, kurie rašo būtinomis monografijai temomis.
„Aš – šitos knygos sudarytoja. Remdamiesi žmonių atsiminimais, ekspedicijų, lauko tyrimų ir archyvų medžiaga, mokslinėmis studijomis, anksčiau skelbtais straipsniais, kitais rašytiniais šaltiniais, monografiją rašo didelis autorių kolektyvas – žinomi Lietuvos istorikai, etnologai, archeologai, tautosakininkai, kalbininkai, sociologai, gamtininkai, kraštotyrininkai, įvairių sričių specialistai, vietiniai autoriai ir kiti“, – vardija S. Raudonienė.
Rašo ir pati S. Raudonienė bei priduria, kad nepasikliauna, švelniai tariant, bobučių pasakojimais – juk tiek tikslios informacijos yra bažnytinėse metrikose, šiais laikais jau lengvai pasiekiamose, nes jos nuolat skaitmeninamos ir dedamos į internetą. Jame gausu dalykiškos ir patikimos literatūros iš XVIII, XIX ir XX amžių.
Vartydama vienos bažnyčios metriką autorė aptiko netgi savo gimimo įrašą. Jos nuostabai, kunigas ją pavadino Stanislova, nors pati panevėžietė save vadina tik Stase.
S. Raudonienė gimė ir augo Vadaktėliuose, čia baigė septynmetę mokyklą, kuri pokaryje veikė buvusioje, tada dar kunigą Juozą Tumą-Vaižgantą menančioje klebonijoje. Paskui mokslus tęsė Panevėžyje ką tik atidarytoje tuometėje internatinėje mokykloje (dabar Raimundo Sargūno sporto gimnazijos patalpos). Naujamiesčio monografijos sudarytoja buvo pirmos jos laidos mokinė kartu su žinomu Šiaulių visuomenininku ir dizaineriu Viliumi Puronu, kitais daugiausia iš kaimų susirinkusiais bendraamžiais.
„Lietuvių kalbos mane mokė Dainora Urbonienė, europarlamentarės Rasos Juknevičienės mama. Tai buvo nuostabi mokytoja, – prisimena ir pati pedagogo specialybę vėliau pasirinkusi S. Raudonienė. – Klasės auklėtojas buvo kūrybingas, nuoširdus mokytojas Vytautas Baliūnas bei po mokyklos baigimo praėjus net 55-eriems metams nepamirštamas dailininkas Kazys Naruševičius, kiti mokytojai.“
Lietuvių kalbos ir literatūros mokslus baigusi S. Raudonienė kurį laiką dėstė Panevėžio rajono bei miesto mokyklose, vėliau pasuko į spaudą – tuomečiame ,,Panevėžio tiesos“ laikraštyje dirbo korektore. Ir pati ėmė kurti, vertė iš rusų kalbos tekstus, tobulino savo stilių (lituanistė turi puikią iškalbą ir teksto stiliaus pajautimą).
Tačiau rengiant Naujamiesčio monografija S. Raudonienės darbai visgi privalo pereiti visas būtinas redagavimo ir tvarkymo stoteles, kol tampa knygos puslapiais. Panevėžietė bent kartą per mėnesį važiuoja į Vilniuje esančią leidyklą ir kartu dirba šį atsakingą darbą.
„Būdavo, kad į leidyklą vykdavau ir dėl vieno kito parengto teksto – juk reikėjo ir reikia patikslinti išnašas, nuotraukų aprašymus, atsižvelgti į leidyklos redaktorių pasiūlymus ar pastabas“, – sako S. Raudonienė.
Bet, skirtingai nei kūnas, kaip sako S. Raudonienė, galva veikia dar puikiai – juk šiai rašytojai ir sudarytojai kas dieną į atminties lentynas tenka sudėlioti bei naujai pertvarkyti šūsnis informacijos ne tik lietuvių, bet ir rusų, lotynų ar lenkų kalbomis. Pastarąją moka, nes ir Stasės giminė iš tėvo prosenelių pusės į Lietuvą atkeliavo iš Lenkijos. Apie šiuos savo protėvius mažai žino, todėl didžiausia svajonė – surinkti apie juos kiek daugiau istorinės medžiagos ir, pagerbiant jau senokai išėjusį tėtį, parašyti apie jo giminę knygą.
„Man neįdomu gatvės, namai, man įdomu žmonės ir jų istorijos. Aš einu, matau juos ir galvoju, kas jie, iš kur kilę“, – pripažįsta S. Raudonienė.
Moteris bando prisiminti, kada jai ėmė rūpėti tokie dalykai. Tikriausiai dar tada, kai vaikystėje su tėvais eidavo į Vadaktėlių bažnyčią ir grįždami kelyje sutikdavo daugybę pažįstamų, kalbėdavusių tarpusavyje, minėdavusių nežinomas pavardes, vardus. O gal tada, kai lapkričio pirmosiomis dienomis visi sueidavo į to paties kaimo kapinaites, ir jose maža mergaitė matydavo daug akmeninių paminklų su užuominomis į ilgas bei svarbias istorijas.
Lygiai tokią įspūdingą, nors neilgą gyvenimo istoriją S. Raudonienė parodo ir „Sekundės“ žurnalistams. Jos rankose autentiškas Naujamiesčio apylinkių partizano, turėjusio Poeto slapyvardį, dienoraštis, kuriame jo eilės, išgyvenimai ir net piešiniai iš kovos su rusų kareiviais akimirkų.
„Jei ne mano bičiuliai, pažįstami ir draugai, tokie dalykai manęs tikriausiai nė nebūtų pasiekę. Labai džiaugiuosi mūsų bendru triūsiu monografijos labui. O kiek naujų veidų pažinau: nuo leidyklos darbuotojų iki mokslininkų. Pati tapau nuolatine Lietuvos archyvų lankytoja“, – savo darbo vaisiais džiaugiasi knygos autorė.
Lietuvos archyvuose panevėžietė surado nemaža medžiagos apie Naujamiesčio kraštą garsinusius ir dar tebegarsinančius asmenis. O jų, šviesių, iškilių žmonių, tikrai daug: gamtininkas Alfonsas Palionis, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ steigėjas kunigas Kazimieras Kuzminskas, mokslininkai Albertas Čaplinskas ir Janina Žėkaitė (iš Degionių kaimo), profesorius Antanas Žilinskas, Naujamiestyje dirbęs gydytojas, vėliau profesorius infektologas Alvydas Laiškonis, profesorius Romualdas Grigas, iš Naujamiesčio valsčiaus kilę profesorius Algirdas Antanas Avižienis, profesorius Stanislovas Mastauskis, dainininkas Romualdas Vešiota, inžinierius restauratorius Edmundas Leparskas, vyskupas Mečislovas Paliulionis, miškininkas Mykolas Konkulevičius, gydytojai Adolfas Augustinavičius ir Julijonas Bučas bei kiti. Jiems monografijoje bus skirtas visas skyrius.
Daug dėmesio būsimojoje knygoje skirta Naujamiesčio gamtai, kraštovaizdžiui, kultūrai, giminių genealogijai ir, žinoma, istorijai. Remdamasi Algimanto Miškinio „Vidurio Lietuvos miestai ir miesteliai“ (tam panevėžietė gavo specialų autoriaus palikuonių leidimą) medžiaga aprašomo valsčiaus praeitį autorė stengiasi nuspalvinti duoklę atiduodama karaimams, kurie, spėjama, ir davė pradžią miesteliui Panevėžio rajone, kai pasiekė Lietuvą kartu su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu.
Dabar iš šios tautos belikę vos keli palikuonys – viena iš jų Joana Samulevičiūtė, dalyvaujanti neseniai sukurtame kulinarinio turizmo projekte ir pristatanti karaimų patiekalus Naujamiestyje.
Savo skiltį tūkstančio puslapių leidinyje turės ir šio krašto žydai. Šių metų pavasarį prie senųjų jų kapinių miestelio pakraštyje aptikta didžiulė apleista teritorija su buvusiais žydų antkapiais. Juos pažadėta atnaujinti ir kapinių teritoriją sutvarkyti, tačiau darbai užstrigo. Mat prieš atliekant rastų kapų identifikaciją, pirmiausia reikia sutvarkyti kapines ir įforminti naujas jų ribas. Nei tokį paveldą fiksuojanti organizacija, nei Panevėžio žydų bendruomenė savo jėgomis ir lėšomis kol kas negali to padaryti.
Dalį knygos užima ir šiose apylinkėse gyvenę evangelikai reformatai.
Tačiau didžioji dalis Naujamiestyje – katalikai. Šio tikėjimo žmonėms ir bažnyčiai bei jos tarnams monografijoje taip pat skirta nemažai vietos. Bus prisiminta jos istorija ir legendinis gaisras prieš dvylika metų.
O kur dar valsčiaus mokyklos, jų mokytojai, kultūros įstaigos! Autorė žada nepamiršti įamžinti ir Naujamiestį garsinančių šiaudų skulptūrų. Vasarai baigiantis šio miestelio bendruomenė jau turi idėjų naujam projektui, bet jo detalių atskleisti dar nenori.
Reikalingą medžiagą monografijai baigianti rinkti pašnekovė prisipažįsta, kad iki projekto apie Naujamiestį žinojo visai nedaug, o dabar į šį miestelį ir jo apylinkes žiūri kitaip.
„Kai važiuoju pro Naujamiesčio aikštę, matau, kaip joje guli eilės nužudytų partizanų, o per juos žengia stribų žirgai. Važiuoju pro bažnyčią, tarsi matau, kaip ją 1688 metais įkūrė Trakų vaivada Marcijonas Aleksandras Oginskis. Man dabar šis miestelis – daug daugiau…“ – teigė pokalbį baigdama knygos sudarytoja ir patikino, kad Naujamiesčio monografija – ne paskutinis jos suplanuotas projektas.
