Naujamiestiečio pastogėje – gamtos išdaigų arsenalas

Naujamiestietis Julijonas Dirsė savo rankomis statytame name sukūrė net tris muziejaus vertas ekspozicijas. Įvairiausi dirbiniai iš medžių šakų, per 1000 diržų, visa armija pliušinių žaislų – neįprasta kolekcija sulaukia ir pašalinių akių.

Erdvioje trečio aukšto palėpėje vietą rado keli šimtai miško užaugintų meno kūrinių. Jau pusę šimto metų rinktoje ekspozicijoje kiekvienas eksponatas turi savo vardą ir istoriją. Viename kampe sukrautos iš susiraičiusių medžio šakų padarytos žvakidės, kitame – mitinius personažus primenančios šakos, trečiame – medinės gyvatės, iš kurių didžiausia pagarbiai pavadinta Žilvinu.

Palėpėje vietą radusios ir daugiau nei pusšimtis lazdų – pirmosios muziejaus „gyventojos“.

„Pirmiausia pradėjau rinkti lazdas. Pirmąją atradau dar 1966 metais. Ir dabar daug neparuoštų guli sandėliuke. Ne visos lazdos įdomios, kad neščiau jas čia“, – pasakojo J. Dirsė.

Kolekcininkas kiekvieną medinį radinį apdirba labai nedaug, tik nuima žievę ir nulakuoja. Visa kita – gamtos kūryba. Muziejui eksponatų vyras atranda grybaudamas, uogaudamas ar tiesiog išėjęs į mišką.

„Išskirtinių medžių radau ir Latvijoje, ir Naujamiestyje, ir visoje Lietuvoje. Dažniausiai visa šeima eidavo grybauti, o aš – ieškoti ko nors įdomaus. Deja, dabar savo mašinos nebeturiu, todėl retai ko nors ieškau“, – pasakojo naujamiestietis.

Eksponatus panaudoja buityje

Pasirodo, norimą šaką galima užsiauginti ir pačiam, tik kantrybės reikia. J. Dirsė išduoda, jog surišus šakas per ne vienerius medis suauga į akį traukiančią kompoziciją.

Kad miško radiniai atgytų, kolekcininkas jiems skiria nemažai laiko. Sudėtingesniems, daugiau kūrybinio mąstymo reikalaujantiesiems, pavyzdžiui, originaliam šviestuvui, teko paaukoti ir kelias dienas. Kad sklistų šviesa, reikėjo pragręžti skylutes ir paslėpti laidus. Kitiems radiniams paversti eksponatais naujamiestiečiui pakanka ir pusdienio.

Anot J. Dirsės, galutinė dirbinio iš susiraičiusios medžio šakos idėja dažniausiai gimsta bedirbant. Tiesa, pasitaiko ir išimčių. Kartais vos tik rastas medinukas kūrybingam naujamiestiečiui iškart ką nors primena.

Kolekcininkas nestokoja vaizduotės ir kūrybinio mąstymo. Pavyzdžiui, į laukinius žvėrelius paverstas pjaustymo lenteles jis padovanoja arba naudoja buityje.

Akį traukiančių medžio eksponatų užsuka apžiūrėti naujamiestiečiai, čia dažni svečiai mokiniai. Visgi pats kolekcininkas tikina, jog tai tik kasdienybę paįvairinantis pomėgis, bet norinčiuosius apžiūrėti jo surinktų įdomybių visada priima.

Vieno pomėgio negana

Namo rūsyje slepiasi dar viena, tik šįkart ne miške surinkta, kolekcija: daugiau nei 1000 diržų. Kiekvienas jų, kaip teigia J. Dirsė, yra šioks toks meno kūrinys.

Rinkti diržus naujamiestietis sugalvojo vaikščiodamas po dėvėtų drabužių turgelį. Dabar kolekcija jau nebepildoma, nes šie eksponatai nebetelpa į kambarėlį.

„Galvojau atrinkti ir išmesti neįdomius, bet kiekvienas man savotiškai gražus. Juk nėra nė vieno vienodo. Diržus pradėjau rinkti prieš aštuonetą metus, visus pirkau Naujamiesčio turgelyje. Brangiausias kainavo 10 litų. Tokie gražūs, o parduodami pusvelčiui. Kai pritrūksta kokio diržo, namiškiai ateina čia išsirinkti“, – juokėsi J. Dirsė.

Kad dviejų kolekcijų nebūtų per mažai, naujamiestietis savo namuose turi ir didžiulę senų knygų biblioteką. Šią pradėjo rinkti dar būdamas studentas.

„Labai mėgstu skaityti rusų, vokiečių, lietuvių kalbomis. Dabar šios knygos kainuotų labai daug, tačiau tais laikais, kai jas pirkau, niekas nevertino. Važiuodavau ir į Vilnių, kad rasčiau ką nors įdomaus“, – prisimena J. Dirsė.

Tame pačiame name slepiasi ir anūkus džiuginančių kolekcijų. Mažos žaislinės figūrėlės „nuomojasi“ patalpas kartu su mediniais dirbiniais, o kitame kambaryje „frontą laiko“ pliušinių žaisliukų armija. Pastarąją surinkti padėjo žmona, o dabar ją pagal paskirtį panaudoja vaikaičiai.