Nida Grunskienė .„Sekundės“ archyvo nuotr.

N. Grunskienė: užduotis – sustiprinti prokuroro prestižą

Gruodžio 30-ąją darbą turinti pradėti naujoji generalinė prokurorė panevėžietė, pastaruosius septynerius metus Panevėžio apygardos prokuratūrai vadovaujanti Nida Grunskienė sako, jog vienas svarbiausių jos siekių – visuomenės pasitikėjimo prokuratūra didinimas.

„ Tai tiesiogiai susiję su skaidrumu ir institucijos viduje, ir atvirumu visuomenei, kai kalbame apie rezonansinius nusikaltimus“, – interviu „Sekundei“ teigė N. Grunskienė.

Kokių galima tikėtis permainų prokuratūros sistemoje jums vadovaujant? Kokias matote esmines prokuratūros problemas?

Prokuratūra – mano pirmoji ir jau 28-erius metus vienintelė darbovietė. Esu įsitikinusi, kad prokuratūra stipri tuo, kad joje dirba profesionalūs, savo darbui atsidavę žmonės. Mano svarbiausia užduotis būtų sustiprinti prokuroro profesijos prestižą. Ne tik visuomenės akyse, bet ir pačioje prokuratūros bendruomenėje. Todėl planuose – prokurorų skatinimo ir jų atsakomybės vystymo sistema.

Kaip į karjeros posūkį reagavo jūsų šeima?

Šeima mane palaiko, nors ir supranta, kad naujos, dar atsakingesnės pareigos paliks mažiau laiko laisvalaikiui, buvimui kartu su artimaisiais.

Labai norėtųsi apie prokurorę sužinoti daugiau, nei siekia jos darbas. Ar lieka laiko pomėgiams? Kas padeda atsipalaiduoti?

Išskirtinių pomėgių neturiu. Laisvalaikiu skaitau knygas, per atostogas mėgstu ne pasyviai ilsėtis, bet keliauti.

Ar teisingas teiginys, kad prokuroras yra savo bylos šeimininkas? Ar vadovaudama Panevėžio apygardos prokuratūrai domėdavotės bylų tyrimais, pasidalydavote su prokurorais savo įžvalgomis dėl tyrimo?

Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad prokuroras yra savarankiškas, priimdamas sprendimus atliekant ikiteisminį tyrimą, kurį jis organizuoja ir kuriam vadovauja. Tačiau iškilus klausimų prokurorai visuomet gali pasitarti su aukštesniaisiais prokurorais, tarp jų – ir manimi. Taip pat vyksta ir sudėtingesnių ikiteisminių tyrimų aptarimai su kartu juos atliekančių institucijų atstovais.

Lapkritį „Baltijos tyrimų“ surinkti apklausų duomenys rodo, kad pagal visuomenės pasitikėjimo rodiklį prokuratūra yra 15-oje vietoje. Kokias įvardytumėte priežastis, lemiančias ganėtinai žemą prokuratūros poziciją?

Galiu tik pasidžiaugti, kad rugsėjį „Baltijos tyrimų“ atliktoje apklausoje pagal visuomenės pasitikėjimo rodiklį prokuratūra buvo 17-oje vietoje, vadinasi, lapkritį dviem punktais žmonių pasitikėjimas prokuratūra pakilo. Vienas iš mano užsibrėžtų uždavinių – visuomenės pasitikėjimo prokuratūra didinimas. Tai tiesiogiai susiję su skaidrumu – ir institucijos viduje, kai kalbama apie prokurorų vertinimus ir atrankas, ir skaidrumas bei atvirumas visuomenei, kai kalbame apie rezonansinius nusikaltimus bei kitus Lietuvos žmones dominančius klausimus.

Kaip manote, ar tokiai visuomenės nuomonei turi įtakos po kelerių metų trukmės nutraukiami didelio atgarsio sulaukę ikiteisminiai tyrimai ar rezonansinės, daug metų trunkančios bylos, pasibaigiančios kaltinamųjų išteisinimu, kaip kad vadinamojoje Europos krepšinio čempionato byloje? Kodėl taip įvyksta, kad prokuratūros ir teismų pozicija tų pačių kaltinamųjų asmenų atžvilgiu iš esmės išsiskiria?

Mano nuomone, visuomenei būtina paaiškinti, kodėl ilgai užtrunka vienas ar kitas ikiteisminis tyrimas (dažnai tai būna dėl eilių, kol atliekami specialūs tyrimai, laukiant specialistų išvadų ar užsienio institucijų atsakymų į tarptautinės pagalbos prašymus). Taip pat žmonėms reikia paaiškinimų, kodėl vienoje ar kitoje byloje teismas priima išteisinamąjį nuosprendį. Priminsiu, kad prokuroras yra savarankiškas spręsdamas, ar byloje surinkti įrodymai leidžia bylą perduoti į teismą, tačiau sprendimus bylose priima teismai. Kartais išteisinamieji nuosprendžiai priimami, nes pasikeičia teismų praktika.

Gal galite trumpai papasakoti apie labiausiai per ilgametę darbo praktiką jums įsiminusias bylas?

Iki šiol kaip vieną sunkesnių ir mane pačią sukrėtusių prisimenu tuometinės Panevėžio konservatorijos studentės nužudymo bylą. Tai žiauri istorija, vykusi maždaug prieš dvidešimt metų. Mergina buvo apgaule nuvežta į apleistą pastatą už miesto, nužudyta ir sudeginta. Išaiškinus šį nusikaltimą, dviem asmenims buvo skirta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taip pat vadovavau sudėtingiems ikiteisminiams tyrimams dėl organizuotų nusikalstamų grupių veiklos bei prekybos žmonėmis ir palaikiau valstybinį kaltinimą nagrinėjant šias bylas teismuose. Vienoje jų sėkmingai pavyko įrodyti Albanijos piliečio, gyvenančio Jungtinėje Karalystėje, kaltę. Jis kartu su bendrais organizavo lietuvių merginų gabenimą iš Lietuvos ir vertė jas užsiimti prostitucija Anglijos viešnamiuose.

Kas prokuroro darbe svarbiausia? Žinant, su kokiomis bylomis jums teko dirbti, ar nejautėte baimės dėl savęs, artimųjų? Ar nebuvo minčių trauktis iš prokuratūros?

Kaip ir kiekviename darbe, taip ir dirbant prokuroru svarbiausia – mylėti ir profesionaliai atlikti savo darbą, jausti atsakomybę dėl savo sprendimų, nuolat tobulintis, plėsti profesinį akiratį. Grėsmių dirbant teisėtvarkos institucijose kartais būna. Panevėžyje esame netekę dviejų prokurorų – Gintauto Sereikos ir Vidos Kazlauskaitės, kurie tapo organizuoto nusikalstamumo aukomis. Tačiau akivaizdu, kad nuo jų žūties kriminogeninė situacija Lietuvoje pasikeitė, čia dabar saugiau ir eiliniams gyventojams, ir pareigūnams. Manau, kad prie to prisidėjo ir Lietuvos prokuratūros sistemoje dirbantys žmonės.