-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Grįžęs į gimtąjį kraštą ir vos apšilęs kojas, J. Mačys ėmėsi darbo Panevėžio muzikiniame teatre bei netrukus gavo kvietimą pradėti pedagogo karjerą Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje. Čia jis jaunuosius muzikus moko fleitos valdymo paslapčių. Negana to, kolegos pedagogai jam pasiūlė į rankas imti kamerinio orkestro vairą.
„Didžioji ambicija buvo sukurti didelį simfoninį orkestrą, kuriame būtų grojančiųjų ir pučiamaisiais, ir mušamaisiais instrumentais. Tačiau V. Mikalausko menų gimnazijoje tiek pučiamųjų nėra, kad jų pakaktų simfoninio ir pučiamųjų orkestro muzikantams“, – „Sekundei“ teigė J. Mačys.
Fleitistas J. Mačys tvirtina, kad pedagogo darbas jam teikia itin daug malonumo. Jis jaučiasi kiekvieną kartą išmokstantis vis kažko naujo.
Kamerinio orkestro repeticijos gimnazijoje vyksta du kartus per savaitę. Pirmadieniais su jaunimu repetuoja J. Mačys, o penktadienį juos moko koncertmeisterė, smuiko pedagogė Vitalija Laukaitienė.
Panevėžietis fleitos specialybės pamokas veda ne tik menų gimnazijos auklėtiniams, bet ir Panevėžio muzikos mokykloje.
Įspūdinga muzikine patirtimi galintis pasigirti J. Mačys pedagogo darbo atsisakyti nežada. Jis jaučia turintis tam pašaukimą. Nors kartais nedrąsiai pasvajoja apie galimybę pasidalyti savo žiniomis su profesionalų keliu žengiančiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais, tačiau trauktis iš Panevėžio kol kas neketina.
„Šiame mieste labai daug galiu sau leisti“, – paslaptingai šypsosi vyras.
Jis neslepia, kad pedagogo darbas jam teikia itin daug malonumo. J. Mačys jaučiasi kiekvieną kartą išmokstantis vis kažko naujo.
„Aš labai daug mokausi pats. Mokausi mokyti ir patiriu labai didelį pasitenkinimą, kai matau, kad mano mokymo sistema veikia“, – kalbėjo neseniai pedagogo karjerą pradėjęs panevėžietis.
Vos prieš savaitę J. Mačys vedė meistriškumo kursus mažiesiems fleitininkams Kėdainių muzikos mokykloje. Jis atvirai prisipažįsta, kad be jokio pasirengimo ir pasikliaudamas savo improvizaciniais gebėjimais sugebėjo pavergti mokinių širdis.
„Savo akimis pamačiau, kaip mano mokymas veikia nuo pirmosios sekundės. Vadinasi, aš, kaip pedagogas, einu tinkamu keliu“, – džiaugsmo neslėpė mokytojas.
J. Mačys sako daug patirties pasisėmęs iš savo pedagogų Liono konservatorijoje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jis dažnai susitinkantis su savo buvusiu mokytoju, profesoriumi Algirdu Vizgirdu.
Pašnekovas atviras: nemaža dalis pedagogų, tarp jų ir vyresnės kartos, vaikus nori išmokyti kažko dar neatrasto ir bando visą procesą apversti aukštyn kojomis. Todėl jaunieji muzikai pradedami mokyti nuo kito galo.
„Daugelis muzikos pedagogų koncentruojasi į konkursinę veiklą, kuri vaikams duoda labai mažai naudos“, – mano vyras.
J. Mačys įsitikinęs, kad jaunieji muzikantai pirmiausia privalo turėti visą reikalingą technologinę bazę, po to sektų muzikavimas. Jis pažymi, kad šiuo metu Lietuvos muzikos mokyklose yra naikinamos tradicijos ir šitaip trinama muzikos istorija. Vakarų pasaulyje atvirkščiai – tradicijos itin gerbiamos ir puoselėjamos.
„Tęstinumas yra labai svarbu, nes reikia žinoti, kas buvo prieš tai ir kas laukia ateityje. Išradinėti dviračio iš naujo nereikia, nes viskas jau yra atrasta. Visi pratimai ir gamos jau parašyti“, – pabrėžė J. Mačys.
Pasak pašnekovo, fleitininkai yra perėmę smuiko pedagogiką, iš jos atėję visi pirštų pratimai bei gamos. Smuiko technologija susiformavo dar ankstyvaisiais viduramžiais, o moderni fleita atsirado tik XIX amžiaus pabaigoje.
Iki to laiko fleitos tonai nebuvo labai švarūs ir tik 1847 metais vokietis Teobaldas Bomas ją patobulino bei sukūrė cilindrinę skersinę fleitą su skylutėmis, uždengtomis svirtimis ir klavišais, todėl instrumentas tapo skambesnis.
V. Mikalausko menų gimnazijos kameriniam orkestrui vadovaujantis J. Mačys sako, kad vaikai noriai lipa ant scenos, tačiau galimybių pagroti panevėžiečiams jie kol kas daug neturintys.
„Volfgangas Amadėjus Mocartas fleitos nemėgo būtent dėl to, kad ji buvo labai nederanti. Taigi šiam instrumentui kūrinių jis sukūrė labai mažai“, – muzikos istorijos puslapius vertė J. Mačys.
Muzikantas įsitikinęs, kad dirbti pedagoginį darbą gali ne kiekvienas. Bet kokioje regioninėje muzikos mokykloje Prancūzijoje norintis įsidarbinti žmogus privalo pereiti trijų turų konkursą. Pirmiausia jis turi pateikti savo gyvenimo aprašymą, vėliau – vesti atvirą pamoką ir galiausiai surengti koncertą.
„Kiek muzikos pedagogų Lietuvoje išdrįstų atsistoti ant scenos?!“ – retoriškai klausia J. Mačys.
Pajutęs pedagoginį pašaukimą vyras visus savo mokinius moko vadovaudamasis tais pačiais principais ir nė vieno iš jų neišskiria.
„Aš jaunųjų muziką groti nemokau, o atskleidžiu metodus, kaip jiems valdyti instrumentą, kurį jie laiko savo rankose. To išmokti yra svarbiausia“, – aiškino muzikantas.
Kai kurie mokytojai J. Mačio vaikų ir jaunimo mokymo metodus vertina skeptiškai, tačiau jis į galvą to neimama ir save laiko geru pedagogu. Jis, skirtingai nei dauguma, jaunųjų muzikų į įvairius koncertus ar konkursus priverstinai netempia.
„Muzikos mokymasis yra be galo ilgas procesas. Kai kuriems vaikams jį įveikti sekasi greičiau ir lengviau“, – kalbėjo vyras.
Jis prisimena, kokią palaimą pajutęs, kai trečius metus groti fleita besimokančio vaikino gyvenime įvyko lūžis. Tuomet jaunuolis pajuto meilę pučiamajam instrumentui bei suvokė, kaip jį valdyti.
„Lūžis yra nuoseklaus proceso pasekmė“, – tikino fleitininkas.
Psichologinių gudrybių prieš savo mokinius muzikantas nenaudoja. Jeigu jaunuolis J. Mačiui pareiškia nebenorįs daugiau groti, per prievartą prie instrumento nė vieno jų nepririša.
„Aš kaip tik labai vertinu tokius vaikus, – pasakojo jaunasis pedagogas. – Praeitais metais pas mane atėjo dvi aštuntokės ir pasakė, jog jos nori daugiau dėmesio skirti mokslams. Aš joms palinkėjau: „Gero kelio!!! Nereikia, kad jaunas žmogus save kankintų. Kiekvienas turi daryti tai, kas jam atrodo geriausia.“
Akivaizdu, kad tėvai ne taip lengvai savo vaikus paleidžia nuo vieno ar kito instrumento. Nors vėliau jaunuoliui pareiškus, jog jis nori rinktis profesionalaus muzikanto kelią, jie dažniausiai tam pritaria nenoriai.
„Visi suvokia, kad muzika niekuomet nebus pinigų šaltinis. Tačiau tai žanras, kuris žmogui tiekia malonumą. Tą pradedantiems muzikuoti vaikams reikia pradėti aiškinti nuo pat pradžių“, – mintimis dalijosi J. Mačys.
Garsusis fleitininkas skeptiškai vertina tai, kai pramokę valdyti instrumentą jaunieji muzikantai pradeda dalyvauti įvairiuose projektuose, kuriuose turi galimybę užsidirbti pinigų.
„Aš tokio pasirinkimo ir kelio nepalaikau. Tuomet jie pradeda galvoti, kad tai parodo jų kažkokį muzikinį lygį“, – sakė J. Mačys.
Jis neslepia, jog menų gimnaziją pradeda lankyti ir vaikai, kurie įgimtos klausos neturi, tačiau ji gali būti ugdoma.
V. Mikalausko menų gimnazijos auklėtiniai vieną iš styginių instrumentų ir fortepijoną pasirenka nuo pirmos klasės. O nuo penktos jie turi galimybę išbandyti pučiamuosius instrumentus.
„Pučiamiesiems instrumentams reikalingas fizinis pasiruošimas. Fleitos specialybę vaikai gali pasirinkti nuo penktos klasės. Tačiau daugelis fleitininkų jiems instrumentą pradeda piršti anksčiau. Aš tai vertinu skeptiškai“, – kalbėjo panevėžietis.
Jis neslepia, kad groti orkestre yra šiek tiek lengviau, nes jaunasis muzikas gali pasislėpti už kitų orkestrantų. Tą J. Mačys yra pajutęs savo kailiu.
„Aš pats jaučiu, kad pasiruošti soliniam koncertui turiu atiduoti daug daugiau jėgų ir energijos. Tačiau kalbant apie pasaulinio lygio didžiuosius orkestrus, kurie groja po 100–150 koncertų per metus, apie tai negali būti nė kalbos“, – šypsojosi vyras.
J. Mačys prieš savo mokinius balso niekuomet nekelia, jo tonas paaukštėja nebent dėl emocinio protrūkio, kurį gali sukelti muzikos garsai.
Muzikantas visus savo mokinius moko vadovaudamasis tais pačiais principais bei naudoja savo metodus. Tačiau ne visi pedagogai jį dėl to palaikantys.
Muzikantas visuomet stengiasi suvokti priežastį, kodėl vaikas nepasirengia pamokai. Muzikinių namų darbų neatlikę mokiniai nuo akylos pedagogo akies niekuomet nepasislėps.
„Galbūt jis nesuspėjo, nes visą savo dėmesį skyrė pasiruošti kontroliniams darbams. Būna ir taip, kad vaikas tiesiog norėjo pažaisti futbolą ar krepšinį su draugais“, – ramiai kalbėjo muzikantas.
Jis jaučia, jog jaunimas, kuris iš tiesų myli klasikinę muziką ir jos klausosi, gerokai greičiau ir paprasčiau atranda santykį su instrumentu, lengviau prisijaukina įvairius kūrinius. O kitiems muzikavimas taip ir lieka užklasine veikla, kažkuriuo momentu jie pajunta norą šio užsiėmimo atsisakyti.
„Paradoksas, kad muzikos mokyklose besimokantys vaikai turi daugiau galimybių su pedagogu susitikti akis į akį ir mažiau grupinių užsiėmimų. Tai jaunuoliams suteikia saugumo jausmą, kuris juos veikia ir už mokyklos ribų bei pakylėja. To ir reikia siekti, – pastebi J. Mačys. – Kai mokinys jaučia, jog pedagogas yra atsiribojęs, jis jaučiasi nuvertintas.“
Šiuo metu fleitininkas turi šešis mokinius Muzikos mokykloje ir tiek pat V. Mikalausko menų gimnazijoje. Su kiekvienu iš jų J. Mačys susitinka du kartus per savaitę. O kur dar darbas su dvidešimties vaikų kameriniu orkestru. Laiko sau muzikantas turi nedaug, tačiau dėl to visai nesiskundžia. Vyras per gyvenimą eina su šypsena ir kupinas energijos, kurios jis prikaupia besidarbuodamas su jaunaisiais muzikais.
Mokinių tėvams J. Mačio durys visuomet atidarytos. Su jais per trejus metus neigiamų susidūrimų vyras dar neturėjęs. Jis neslepia, jog kartais iš tėvų sulaukia pastabų, į kurias ranka nenumoja.
„Kartą pas mane apsilankė viena mama, kurios sūnus groja fleita. Aš jam buvau paskyręs kūrinį, tačiau atėjusi mama pasakė, kad sūnui jis nėra prie širdies. Kai kūrinį pakeičiau, pamačiau, kaip pasikeitė vaiko motyvacija“, – prisiminė muzikantas.
Su žymiais pasaulio fleitininkais dirbęs panevėžietis svarsto, kiek jo bendravimą su tėvais bei kitais pedagogais gali veikti jo autoritetas. Vyras prisipažįsta, jog kartais jis būna labai impulsyvus ir savo nuomonės atvirai išsakyti kitiems pedagogams ar V. Mikalausko menų gimnazijos valdžiai nebijo.
„Aš kartais labai drąsiai ir laisvai jaučiuosi pamokose ir gaunu dėl to pastabų. Nebijau, jog dėl to galiu nukentėti, nes žinau, ko esu vertas ir savo teises“, – drąsiai kalbėjo vyras.
Jam nesuprantama, kaip menų gimnazijoje gali trūkti auditorijų.
„Kaip gali nutikti taip, jog orkestras gali neturėti vietos, kur groti? Nes kažkas per pamokas naudojasi auditorija ir repetuoja? Tokiu atveju aš turiu teisę tarti savo žodį“, – sakė J. Mačys.
Trečius metus skaičiuojančio kamerinio orkestro veiklą organizuoja pats fleitininkas. Praeitų metų rudenį įvyko jų debiutinis pasirodymas parodoje „Expo Aukštaitija 2016“, kur jie neliko nepastebėti. Dėl to jie vėliau buvo pakviesti dalyvauti kalėdinėje mugėje.
„Kadangi V. Mikalausko menų gimnazija yra pavaldi ne Savivaldybei, o ministerijai, tai mes neturim kontakto su pasauliu. O miesto valdžia į savo organizuojamus renginius įsileisti mūsų nelabai nori“, – nuogąstavo J. Mačys.
Jis pastebėjęs, jog vaikus pasirodymai auditorijai itin motyvuoja, todėl muzikantas visomis išgalėmis stengėsi, kad jie turėtų kuo daugiau galimybių lipti ant scenos. Pagalbos ranką vyrui visuomet pasirengusi ištiesi aktyvioji koncertmeisterė V. Laukaitienė.
Šiuo metu J. Mačys su V. Mikalausko menų gimnazijos kameriniu orkestru intensyviai ruošiasi konkursui Šiauliuose. Tai bus pirmas kartas, kai jie dalyvaus tarptautiniame konkurse.
„Orkestrinis muzikavimas suteikia daug džiaugsmo. Juk viską turime daryti kartu. O aš turiu eliminuoti kiekvieno orkestranto neišsimiegojimą, nepavalgymą, meilę ar nemeilę. Viskas turi tapti bendru kvėpavimu“, – pokalbį baigė J. Mačys ir išskubėjo pas savo mokinius.
Komentarai
-
- gyventoja
- 13:29 2017.02.27
Rodyti visus komentarus (1)Labai geras interviu, malonus įspūdis apie fleitistą. Gaila tik, kad realybėje būna kitaip. Kaip pavyzdį norėčiau pateikti ypač nevykusį koncertą muzikiniame teatre 02.20 su gerb. Miškūnaite. Tai klasikinės muzikos koncertas, paverstas pasityčiojimu. Intensija, ko gero, buvo gera, t. y. norėta padaryti patrauklų jaunimui, bet nusipiginta iki paties žemiausio lygio. Tai nebuvo nei juokinga, nei įdomu, o labai labai liūdna. Tokius koncertus galima vesti ypač išradingai, pateikiant faktų, asociacijų (kaip pvz. Gerulaitis), o čia viduryje kūrinio blaškytasi po sceną su skuduru, vaizduojant koridos elementus, nešant gėles: gal taip norėta parodyti klausytojų neišprusimą, kai jie ploja po atskiros kūrinio dalies; norėta pasityčioti, taip pat elgiantis, bet pasiektas tik toks efektas, kad klausytojai mano, jog galima daryti ką nori per vidurį kūrinio. Jiems ne tik nepaaiškinama, bet sunaikinama bet kokia edukacinė misija. O viršūnę p. Mačys pasiekė, apsirengdamas dainininkės suknelę. Tai buvo taip vulgaru, kad tiko porno puslapiams. Jeigu dar dainininkė kada nors apsirengs tą suknelę, tai ji pati nusileis iki tokio lygio. Tai buvo jos pažeminimas.
Labai verta pamąstyti, kokias vertybes p. Mačys nori diegti jaunimui; gal tik būti populiariu tarp dar nesusiformavusių pažiūrų paauglių.