Muziejai atgyja ne tik filmuose

Muziejai atgyja ne tik filmuose

Atnaujintas Panevėžio kraštotyros muziejus jau po savaitės atvers durs lankytojams. Kaip juokauja jo direktorius Arūnas Astramskas, muziejų aplankyti reikia tris kartus: pirmąsyk dar mokykloje su klase, antrą – su savo vaikais, o trečią – jau su anūkais.

Kraštotyros muziejaus rekonstrukcija neatpažįstamai pakeitė ne tik trijų pastatų sienas ir erdves, bet ir ekspozicijas, čia vykdomas edukacijas. Per vieną apsilankymą pavyktų apžiūrėti tik nedidelę dalį istorijos lobyno.

Sukurti laiko mašiną dar niekam nepavyko, tačiau leistis praeities takais ir nusikelti kelis šimtus metų atgal bus įmanoma Panevėžio kraštotyros muziejuje. „Sekundės“ žurnalistai pirmieji išbandė tokią kelionę laiku. Įžengus pro muziejaus duris patenkama į drabužinę, kurią puošia senosios Vasario 16-osios gatvės bei Laisvės aikštės nuotraukos. Jose vaizdas, palyginti su šiandiena, taip pasikeitęs, kad atpažinti galima tik iš kelių detalių. Kaip priešprieša – pastarųjų trijų dešimtmečių Panevėžio kultūros, sporto ir verslo pasiekimų, laimėjimų ekspozicija.

Pasak A. Astramsko, šioje vietoje pagal pirminius užmojus turėjo atsirasti laiko liftas, kuriuo būtų galima pakilti į norimą amžių. Vibruojančios grindys, trimačiai vaizdai, specialus apšvietimas ir prabėgantys įvairių laikotarpių filmuoti vaizdai, nuotraukų koliažai ar net animaciniai filmai leistų sukurti kelionės istorijos liftu iliuziją. Visgi paaiškėjus, kad tai kainuotų kaip visos kitos ekspozicijos kartu sudėjus, šios minties teko atsisakyti.

Daugiatautis miestas

Pirmame aukšte užsukti į ekspoziciją „Panevėžio krašto etnografija“ kviečia jau iš toli girdima mūsų krašto tarmė. Ir kalba maestro Stasys Eidrigevičius. Muziejui leista naudotis paties menininko įgarsinta jo poema „Giedanti gaidžio galva“. Klausantis tarmiško pasakojimo, daug įdomiau apžiūrėti, kaip ir kuo gyveno protėviai – buities detales, garsiojo mūsų krašto dievadirbio Vinco Svirskio kryžių. Viename ekspozicijos kampe įrengta muzikinė dėžutė, čia galima ir patiems pagroti senaisiais liaudies muzikos instrumentais, užsidėjus ausines pasiklausyti įdomių pasakojimų ar liaudies dainų.

Pakilus į antrą aukštą ekspozicijoje „Nuo priešistorės iki modernėjančio miesto“ matyti, kaip per amžius keitėsi gyvenimas. Čia ir prie rusenančių anglių šildosi pirmykštis žmogus. Už kailinės palapinės – tarsi laiko tilto – surasti archeologų eksponatai. Lankytojai irgi gali išbandyti archeologo profesijos subtilybes, dalyvauti savotiškoje lobių paieškoje: specialioje dėžutėje viršutiniame žemės sluoksnyje galima rasti nebent kieno pamestą mobilųjį telefoną ar visų pamėgto gėrimo butelio kamštelį, o kuo giliau, tuo radiniai senesni.

Kitoje ekspozicijoje – kunigaikščio Aleksandro skulptūra ir stendai, atskleidžiantys Panevėžį, kadaise buvusį daugiatautį miestą. Vienas įdomesnių eksponatų – žydų sinagogos maketas. Jį pavyko atkurti pagal senus sinagogos planus ir išlikusias archyvines nuotraukas.

„Labai sunku identifikuoti tą vietą, kur stovėjo viena svarbiausių sinagogų, bet manoma, kad įėjimas į ją buvo pro dabartinę Laisvės aikštę vingiuojantis labai siauras skersgatvis“, – pasakoja A. Astramskas.

Panevėžys skaičiuoja daugiau nei penkis šimtmečius, bet 450 metų mūsų miestas buvo daugiatautis: lietuvių, žydų, lenkų, karaimų ir kitų tautų lopšys. Šis tautų margumynas atsispindi ir naujoje muziejaus ekspozicijoje.

„Chruščiovkės“ virtuvėje

Ilgai brandinta muziejaus idėja turėti ekspoziciją, skirtą sovietmečio laikotarpiui, irgi jau realybė. Ekspozicijos „Okupacijos gniaužtuose. 1940–1990“ viena iš rengėjų, Istorijos skyriaus muziejininkė Emilija Juškienė pakvietė grįžti kelis dešimtmečius į praeitį, kai po dviejų skaudžių mūsų šalies okupacijų ir partizaninio karo Lietuva gyveno socializmo idėjomis: gyvenimas turėjo fasadinę ir tikrąją pusę. Į anuos laikus sugrąžina vadinamosios chruščiovkės virtuvė, ne didesnė kaip 6 kv. m. Toks minimalizmas buvo aiškinamas tuo, jog visi skaniai valgys tik valgyklose ir restoranuose. O virtuvėje užteks užsikaisti arbatos. Virtuvėlės kampe puikuojasi didžiulis šaldytuvas, tų laikų prabangos simbolis, mat šis buities prietaisas lietuvių namuose atsirado tik nuo septintojo dešimtmečio. Iki tol juos atstojo sienoje sumontuota spintelė – kartais tam buvo paliekama skylė į lauką. Žiemą tokia spintelė tarnavo kaip šaldytuvas. Kitoje sienos pusėje viryklė, ant jos kaista aliuminiai puodai. Ant stalo – mėsmalė, tokią tikriausiai ne viena šeimininkė iki šiol naudoja. Į akis krenta ir sovietinis kavinukas su puodeliais bei radijas, kuriuo galima buvo klausyti „Amerikos balso“, kad ir su trukdžiais. Šalia stalo palikti vaikiški sandalai – tikriausiai ne vieno vaikystė prabėgo tokius avint.

„Chruščiovkės“ buvo socialinis projektas, nusižiūrėtas nuo amerikiečių, siekiant aprūpinti žmones gyvenamuoju būstu. Iš atlyginimų buvo atskaitoma už šiuos būstus, nieko nemokamo nebuvo, kaip dabar galime kartais girdėti“, – pasakojo E. Juškienė.

Po savotiškos ekskursijos po sovietinę virtuvę galima leistis į kulinarinę kelionę – po Panevėžyje veikusias gamyklas ir fabrikus. Jie savo produkcija aprūpindavo ne tik Panevėžio gyventojus, bet ir visos Sovietų Sąjungos. Priešais televizorių, kuriame rodomas maždaug valandos filmas apie gyvenimą sovietmečiu, – suskilęs TSSR herbas, kažkada kabojęs Panevėžio vykdomojo komiteto salės pačioje garbingiausioje vietoje. Koks tas gyvenimas buvo sovietmečiu, iliustruoja ir nuotraukų koliažas. Atidarius nuotrauką, kurioje vaizduojama parduotuvė tuščiomis lentynomis, atsiveria tik išrinktiesiems atitekdavusios deficitinės prekės: žalieji žirneliai, konservai, saldainiai, įvairūs delikatesai.

Krauju aplaistyta istorija

Sovietinė gerovė turėjo itin skaudžią kainą. Pertvarkytas muziejus lankytojus pakvies į naują erdvę – rūsyje atidaryta edukacija „Raudonasis teroras“. Šiame rūsyje NKVD smogikai 1941-ųjų birželį nukankino gydytojus J. Žemgulį, S. Mačiulį, A. Gudonį, medicinos seserį Z. Kanevičienę ir dar keletą žmonių. Įžengus į patalpą pasitinka kraupi muzika, blanki šviesa ir slogi šios vietos aura. Nors pats kambarys gana jaukus, mat buvo stengiamasi atkurti medicinos sesers Z. Kanevičienės gyvenamąjį būstą, tačiau istorija pasąmonėje tarsi piešia įvairius vaizdinius. Iš jo išėjus atsiduri tardymo kambaryje. Virš sienos – Stalino paveikslas, didelis platus stalas, o aplinkui – grotos, už kurių įkalinti didvyriai, nuteisti be kaltės.

„Tai yra autentiška gydytojų nukankinimo vieta, nesiruošėme kaip nors specialiai gąsdinti ar bauginti lankytojų, nes pati istorija jau yra kraupi“, – kalbėjo A. Astramskas.

Muziejuje suks ir „friziūrus“

Rekonstrukcijos metu atnaujintas ir trečiasis Moigių pastatų kompleksas. Dabar čia Edukacijų centras su trimis klasėmis. Kaip pasakojo Agnė Šablinskienė, Edukacijų centro vadovė, vienu metu čia bus galima priimti net tris skirtingas grupes. Etnokultūros edukacinė programos kvies patiems pasigaminti aukštaitiškų virtinių ar sveikuoliškų saldainių, o galbūt sudomins žvakių liejimo pamoka. Merginos bus kviečiamos į mergvakarį, kur galės pasipuošti XIX a. pabaigos drabužiais ir išlydėti jaunąją pagal visus lietuviškus ritualus. Istorijos ekukacijos klasėje laukia kitokios istorijos pamokos. O gamtos klasėje ne tik rusena tikras laužas, riaumoja dinozauras, bet ir veikia skruzdžių viešbutis.

„Visi muziejai dažniausiai koncentruojasi į etnografinį paveldą – skrylius, klumpes ir lašinius, o mes turime miestietišką paveldą, kultūrinį tarpukario įvairiapusį gyvenimą, ir daug tokių dalykų, kurie buvo būdingi tik miesto gyvenimui. Čia merginos suks „friziūrus“, rengs arbatėles, puošis įspūdingiausiais drabužiais, turime net kokteilinių tarpukario suknelių. Taikėme, kad būtų patrauklu visoms amžiaus grupėms“, – intrigavo A. Astramskas.

Galerija

Komentarai

  • Tikrai džiugu, kad atnaujintas ne tik pastatas, bet ir ekspozicijos, laukiu atidarymo.

  • Įdomu, kas ekspozicijos dizaino autoriai, būtų malonu žinoti

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų