-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Juodos kelnės, karoliukais siuvinėtas juodas megztukas, aukštakulniai, tiesi nugara, santūri šypsena, ramus balsas, taupūs judesiai – kukli, tačiau nepaneigiamai charizmatiška, švytinti inteligentiškumu ir elegancija.
Kad Panevėžys, biblioteka galėtų priimti tokį viešnią, svajojo ir rūpinosi poetė Elvyra Pažemeckaitė, pati taip lauktame vakare negalėjusi dalyvauti dėl asmeninių aplinkybių.
„Elvyros svajonė išsipildė su kaupu – klavišų karalienė Mūza Rubackytė yra čia. Prisipažinsiu: skaitydama knygą „Gimusi po fortepijonu“ aš jumis susirgau. Džiaugiausi kiekviena sėkme ir nerimavau – kad tik viskas pavyktų“, – sakė vakarą vedusi Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė.
„Esu laiminga Elvyros dėka būdama Panevėžyje. Perfrazuojant Aleksandrą Diumą, tarsi muškietininkai čia grįžau po kone 30 metų“, – juokavo M. Rubackytė.
Panevėžiečiams pristatydama savo knygą „Gimusi po fortepijonu“ M. Rubackytė pasakojo originalą gimus prancūzų kalba.
„Taip, knygos reikėjo man, tačiau pirmiausia vakariečiams – ne kartą patyriau visišką jų nežinojimą, mūsų šalies geopolitinės situacijos nesuvokimą. Norėjau jiems parodyti, kad nebuvome laimingi, nesidžiaugėme toje Sovietų Sąjungoje. Todėl ir rašiau pirmiausia vakariečiams. Be abejo, lietuviams irgi – tam, kad apie mane žinotų daugiau“, – kalbėjo autorė.
Už knygą menininkė dėkinga sutuoktiniui – profesoriui Alainui Golay.
Jau keliolika metų šis uždavinėja klausimus apie jos likimo peripetijas, užsirašo atsakymus ir ne kartą tvirtino, kad Mūzos gyvenimas – tarsi romanas, jį būtina parašyti.
„Žalią šviesą knygai uždegiau per pandemiją, prirakinta prie vyro Ženevoje“, – juokavo pianistė.
Mūza Rubackytė. P. Židonio nuotr.
„Gimusi po fortepijonu“ – menininkės istorija.
Vaikystė, gyvenimas su mama ir teta, sudėtingi santykiai su tėvu. Muzikinis talentas ir pirmas koncertas. Išbandymų kupinas gyvenimas Maskvoje, tarptautiniai konkursai, koncertai, sovietinio ir Vakarų pasaulių akistatos, būtinybė priimti ne vieną sprendimą Lietuvai kovojant už nepriklausomybę ir iššūkiai ją atgavus, gyvenimas tarp Prancūzijos ir Lietuvos.
Kuriozai gastrolėse, dramatiškos, jautrios ir juokingos užkulisių staigmenos, profesinio ir asmeninio gyvenimo vingiai, pažintys su ryškiomis asmenybėmis, aistra ir tarnystė muzikai.
„Daviau perskaityti mamai. Net jai išsprūdo: „Viešpatie, kiek tau visko nutiko! Nė aš nemačiau“, – pasakojo M. Rubackytė.
M. Rubackytė kilusi iš muzikų šeimos. Pianistė buvo dar jos prosenelė, senelis – mėgėjų orkestro įkūrėjas ir dirigentas, mama su teta – irgi pianistės, tėvas – operos dainininkas.
Visą vaikystę Mūzą lydėjo trys fėjos – mama, teta ir močiutė.
Pilka sovietinė realybė, šaltas vanduo ir nepriteklius, tačiau namai pripildyti muzikos garsų, meno, mokinių ir jų tėvų.
„Todėl buvome labai laimingi“, – sakė pianistė.
Nenuostabu, kad pasirinktas jos gyvenimo kelias – irgi muzika.
M. Rubackytė turi dvi savo vardo istorijas. Linksmąją ir tikrąją.
„Mamai visi sakydavo: Mūza – pavojingas vardas. O jei mergaitė nebus menininkė? Mama tik nusijuokdavo: „Iš viso yra devynios mūzos. Viena kuri tikrai išeis.“ O jeigu rimtai, giliu sovietmečiu mama nesutiko išvažiuoti dirbti pagal paskyrimą. Bausmė paprasta – apie geresnį darbą nė nesvajok. Grįžo į savo mokyklą, čia įkūrė mergaičių chorą, šiam puikiai sekėsi konkursuose, festivaliuose, kur mamos nė neįleisdavo. Choristės ją vadino mūza… Matyt, iš čia ir mano vardas“, – spėja garsioji pianistė.
Vos septynerių Mūza jau koncertuoja su orkestru Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, ją filmuoja televizija.
Nors tuometėje Lietuvos muzikinėje padangėje vis labiau populiarėja Kęstutis Antanėlis (roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“), Vytautas Kernagis ir kiti, motina su teta anuomet mėgdavusios sovietinės estrados žvaigždę Muslimą Magomajevą, mergaitė lieka ištikima klasikai. Kodėl?
„Viskas paprasta. Pas tetą mokytis ateidavo V. Kernagis. Ši priekaištaudavusi: „Ne, negerai. Ateik, Mūza, pamokysi.“ Aš ir ateidavau, jaučiausi stipri, pakylėta, pranašesnė. Vėliau Vytautas pasakojo tada labai pykdavęs“, – šypsosi M. Rubackytė.
Kita vertus, mažajai Mūzai viskas buvo aišku jau nuo 2 metų. Ji žinojo norinti gyventi muzika, būti garsia koncertuojančia pianiste. Taip ir nutiko.
Pykdavusi dėl vienintelio dalyko – minimalios laisvės (neturėdavo laiko pasibūti pas draugę, baliukuose).
„Mama su teta mąstė ir mokė skirtingai. Močiutė sakydavusi: „Nekreipk dėmesio į tas kvaišas. Daryk, kaip nori pati. Taip ir buvo“, – sako menininkė.
Mūza Rubackytė. P. Židonio nuotr.
Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykla, konservatorija. Talentingai merginai to nepakako. Svajonė buvo aukščiausias lygis – Maskvos P. Čaikovskio konservatorija.
„Įstoti buvo beprotiškai sunku. Konkurencija didžiulė – 200–300 norinčiųjų į vieną vietą. Todėl kelerius metus mokiausi pas profesorių Jurgį Karnavičių, laimėjau kelis konkursus, tada įstojau. O Maskvoje buvo visko – ne tik sėkmių“, – pasakojo M. Rubackytė.
Gyvenimas Sovietų Sąjungos širdyje menininkės į dėžutę neuždarė – sovietiniu žmogumi nepavertė: „Užtrukau išvažiuoti į Maskvą. Fortepijoną studijavau jau 19 metų, įstojau jau į ketvirtą (J. Fliero auklėtinių) klasę. Buvau susiformavusi asmenybė. Aišku, norint dalyvauti konkursuose teko mokytis ideologinių dalykų – kitaip nebūtų išleidę. Bet tai nieko nekeitė. Juolab ir dėstytojai buvo atlaidūs: „A, iš Pabaltijo? Lietuvos? Na, tai ką ten su jumis…“
Užtat Maskvoje gerokai aštresnė tapo kova už būvį – kūrybinį ir materialinį.
Jaunos, perspektyvios pianistės gyvenimą pakeitė du lemtingi konkursai – pakliūti į Budapeštą ir pakoncertuoti jau ten.
„Džiaugiuosi, kad dabar jaunimas laisvai gali išvažiuoti į tarptautinius konkursus, ypač jei turi rėmėją. Sovietiniais laikais vyko galybė atrankų, etapų – juk buvai politinės propagandos įrankis. Kita vertus, turėjai būti itin aukšto lygio muzikas, privalėjai laimėti. Į Vengrijos sostinę patekau net ir mirus globėjui – dėstytojui J. Flierui. Laimėjusi konkursą tapau liaudies prieše“, – prisiminė M. Rubackytė.
Priežastis – jaunoji atlikėja pasirašė daug sutarčių su užsieniu ir ten ketino tęsti veiklą, ją „prižiūrėjęs“ KGB žmogus neparašė gerų atsiliepimų.
Iš Budapešto į Lietuvą grįžusios pianistės į užsienį nebeišleido.
Tapusi „nepatikima“, ji buvo išsiųsta į „baudos koncertus“. Šis „turas“ po plačiosios Sovietų Sąjungos užkampius, Sibirą tęsėsi net 7 metus.
„Kaip ištvėriau? Visą laiką turėjau vilties, todėl sunkumai manęs nepalaužė – nutekėdavo kaip vanduo nuo gulbės sparno. Tiesiog turėjau vidinį žinojimą. Net ir koncertuodama kareiviams, kurių muzika visai nedomina. Net ir tiems, kurie mano koncertuose valgydavo sumuštinius ir plepėdavo. Bet atsirasdavo tokių, kurie ateidavo drėgnomis akimis, dėkodavo ir sakydavo, kaip jiems tai svarbu. Tai mane maitino. Ir tada, ir dabar“, – sakė M. Rubackytė.
Sąjūdžio laikai. Laisvės skonis. Stipendija metus studijuoti Paryžiuje.
„Niekada to nenorėjau. Pirma reakcija buvo: kam? Juk jau esu docentė, mokau kitus. Geriau pagalvojusi sutikau. Studijavau pas geriausius dėstytojus. Laimėjau konkursą, kuris atvėrė visas duris. Taip prasidėjo kitas gyvenimas“, – pasakojo menininkė.
Tiesa, ne viskas buvo taip paprasta. Materialine prasme irgi.
„Ar teko alkti? Taip. Kad pasiektum prancūzės formų, teko ir pabadauti“, – su šypsena net ir sudėtinguose dalykuose gėrį įžvelgia Mūza.
Pianistės gyvenime svarbią vietą užima labdara, meistriškumo kursai.
Mecenatystės idėjas sako perėmusi iš tėvų, senelių.
„Nemėgstu principo „tu man, aš tau“. Esu įsitikinusi: kiek įdedi, atiduodi, tiek sugrįžta. Laiminga jaučiuosi tada, kai esu reikalinga. Ir visada galvoju, ką galiu padaryti Lietuvai“, – sako M. Rubackytė.
Šiuo metu viešnia užsiėmusi 2024-ųjų planais – pasitelkusi visas pažintis, draugus Prancūzijoje, ruošia Lietuvos kultūros sezoną.
Pačios, kaip pianistės, veikla sustyguota visiems 2023-iesiems. Lietuvos neaplenks – dalyvaus Nacionalinėje filharmonijoje vyksiančiame fortepijono muzikos festivalyje.
…Kartą draugo – prancūzų dailininko – paklausiau: kaip ir iš ko tu pragyveni, jei niekas nenuperka tavo paveikslų, neturi užsakymų? Šis atsakė: tiesiog reikia nuolat tapyti, tarsi visąlaik turėtum darbo. Todėl ir mąstau: jeigu mes einam, jeigu mes tęsiam – egzistuojam. Nes svarbiausia – mūsų misija, postūmis dirbti.
…Man neįkainojamas turtas yra meilė, supratimas, pagalba. Graikų filosofas Epikūras yra įvardijęs trijulę – draugystė, gamta, meilė. Šia prasme esu epikūristė.
…Lemtinga pažintis su mano gyvenimo meile Alainu įvyko Šveicarijoje. Kiekviena minutė su juo – laimė, džiaugsmas. Kiekviena akimirka unikali. Ir taip jau 17 metų.
…Kur mano tikrieji namai – Vilniuje, Paryžiuje ar Ženevoje? Neturi reikšmės – svarbu su mylimu žmogumi. Vakar taip pasijutau Vilniuje. Iš tiesų visi mano namai panašūs: patogūs, nedideli, klasikinio stiliaus, yra fortepijonas. Visuose yra gamtos. Tik Paryžiuje – rožės, Ženevoje – kalnai ir orchidėjos, Vilniuje – rūtų darželis (šypsosi – aut. past.).
…Kaip solistė dabar jau turiu privilegiją pasirinkti, ką groti. Negaliu repetuoti to, kas nepatinka, nepriimtina, svetima. Juk repeticijos užtrunka pusmetį, su tuo tenka gyventi, o kaip gyventi su nemylimu žmogumi? Todėl renkuosi emocionalius kūrinius, kurie praturtina, visada kalba ir daug pasako.
