-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mus pasiekusiame Lietuvos partizanų kūrybiniame palikime atsispindi ne tik rezistencijos kovų dvasia, bet ir žmogiški jausmai.Šalies muziejuose, archyvuose, šeimose saugomas nemenkas partizaninio judėjimo Lietuvoje 1944–1956 metais palikimas. Tai nėra vien tarnybiniai dokumentai, bet ir atokvėpio valandėlėmis aplankiusios mūzos įkvėpti įvairaus žanro kūriniai, patvirtinantys, kad kovos su okupantais vyko ne tik ginklu, bet ir plunksna.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas daktaras Darius Juodis įsitikinęs, jog kūrybinis partizanų palikimas svarbus ir istorijai, ir kultūrai, ir menui.
Jį tyręs specialistas sako, jog literatūrinę partizanų kūrybą galima dalyti į meninę – eilėraščius, dainas, apsakymus ir panašiai, – ir į realistinę, atspindėjusią partizaninį gyvenimą, kurią sudaro dienoraščiai, prisiminimai. Pastaruosiuose partizanai aprašydavo netolimos praeities – kelerių prabėgusių metų – įvykius, o dienoraščius pildė kiekvieną dieną arba su trumpomis pertraukomis, taip įamžindami kasdienybės įvykius ir savo jausmus.
„Galima sakyti, mūza nepaisė, ką pasirinkti, – nusileisdavo ant visų.“
Daktaras D. Juodis, istorikas
Istoriko teigimu, partizanų būriuose tokia veikla buvo skatinama – kai kuriose apygardose net išleisti įsakymai kaupti archyvus, visais įmanomais būdais fiksuoti įvykius. Tad prisiminimai tuo laiku rašyti irgi sąmoningai, siekiant užtikrinti rašytinį rezistencijos dalyvių palikimą.
Dabar ne vienas toks dienoraštis ar prisiminimai išleisti atskiromis knygomis, tačiau daktaras D. Juodis atviras: jų išlikę nedaug.
Adolfo Ramanausko-Vanago palikimas itin įvairialypis. Kaip Lietuvos partizanų vadas ir faktinis valstybės vadovas, sukaupė platų dokumentų archyvą, pasibaigus rezistencijai – parašė prisiminimus. O įspūdingai surežisuotos jo nuotraukos yra ryškus pavyzdys to, kokia svarbi buvo partizanams fotografija – ja miško broliai tarsi siuntė žinią apie savo pasmerktą kovą ateities kartoms. LYA nuotr.
„Aišku, sunku spręsti, kokie buvo tikrieji tokios kūrybos mastai“, – priduria pašnekovas.
Anot D. Juodžio, pažiūrėjus partizanų prisiminimų geografiją, matyti, kad jie yra iš įvairių apygardų.
„Tai reiškia, kad tokia veikla kaip dienoraščių rašymas buvo paplitusi visoje Lietuvoje ir negalime išskirti kažkurio regiono. Tik išliko ne visi…“ – apgailestauja istorikas.
Be to, ir išsaugotų dokumentų būklė ne visad ideali. Pavyzdžiui, kai kurių dienoraščių likę tik fragmentai. Ir dažnai net ne originalūs.
„Patekę į sovietų saugumo rankas kaip daiktinis įrodymas jie buvo verčiami į rusų kalbą“, – aiškina daktaras D. Juodis.
Todėl ypač vertingais laikomi Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Balio Vaičėno-Lordo, Pavasario, Liubarto ir kelių kitų partizanų dienoraščiai, mus pasiekę ištisi. Vienas garsiausių kovotojų už laisvę Juozas Lukša-Daumantas yra palikęs prisiminimus – jie 6-ojo dešimtmečio pradžioje išleisti Vakaruose.
Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas irgi yra parašęs atsiminimus – tiesa, jau pasibaigus aktyvioms partizaninėms kovoms. Pasak istoriko, jie ganėtinai platūs, tačiau vis tiek neapima viso pasipriešinimo laikotarpio.
Bronius Krivickas-Vilnius (kairėje) – tuomet Rytų Lietuvos srities Visuomeninės dalies viršininkas, su Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijos vadu Steponu Giedriku-Giriečiu. LYA nuotr.
Partizanų dainos, dažnai gimdavusios iš girių bunkeriuose užrašytų eilių, – ypatinga kūrybos sritis. Ypač tuo, kad keliaujant iš lūpų į lūpas tikroji autorystė nusitrynė ir jos virto liaudies dainomis.
„Daina toks kūrinys, kad kiekvienas perdainuodamas prideda ir nuo savęs – kažką pakeičia, – sako D. Juodis. – Pirmiausia daina išplisdavo po vieną apylinkę, tada keliaudavo į kitą ir kai kada jau sunku būdavo atsekti, kas tikrasis jos autorius…“
Suprantama, partizanų dainų dainavimas buvo netoleruojamas. „Tad tai buvo protesto pareiškimas. Jos buvo dainuojamos nepaisant to, kad tai buvo žmonių, apie kuriuos Sovietų Sąjungoje nebuvo galima teigiamai kalbėti viešojoje erdvėje, dainos“, – sako istorikas.
Jo žiniomis, dainomis virto nemažai partizano Petro Bartkaus, kovojusio iš pradžių Kęstučio, vėliau – Prisikėlimo apygardoje, eilėraščių. Partizanė Diana Glemžaitė-Bulovienė, vėlų 1949 metų rudenį žuvusi Rokiškio rajone kartu su vyru ir keliais kitais partizanais, taip pat aktyviai kūrė plačiai žmonėse sklidusias eiles. Dažnai tituluojamos partizanų poete, jos kūryba pirmąkart buvo išleista vos atgavus nepriklausomybę.
Rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas Bronius Krivickas-Vilnius, žuvęs Panevėžio rajone netoli Raguvos, ne tik paliko įspūdingą kūrybinį palikimą, bet ir daug prisidėjo leidžiant partizanų spaudą.
„Jis buvo vienas žymiausių poetų, rašytojų partizanų gretose ne tik viename krašte, bet visoje Lietuvoje ir tomis sudėtingomis sąlygomis – produktyvus kūrėjas“, – pasakoja daktaras D. Juodis.
B. Krivickas-Vilnius laikomas vienu pirmųjų, išvertusių keletą dešimčių Johano Volfgango Gėtės eilėraščių.
Paskutinysis, 1949 metų, Broniaus Krivicko-Vilniaus kūrybos rinkinys „Poilsio valanda“. LYA nuotr.
Partizaninių dainų autoriais nebuvo vien partizanai, bet ir jų ryšininkės bei ryšininkai.
„Galima sakyti, mūza nepaisė, ką pasirinkti, – nusileisdavo ant visų“, – sako D. Juodis, kaip vieną ryškiausių pavyzdžių minintis Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų ryšininkę, kovotoją už laisvę Elę Radzevičiūtę-Andriuškevičienę.
„Ji parašė labai daug dainų, kurios labai plačiai pasklido pirmiausia po Dzūkijos regioną. Perdainuojant, pakisdavo ir turinys, bet pradinė dainos versija turėjo konkretų autorių“, – pasakoja istorikas.
Išliko ne tik rašytinė ar dainuojamoji partizanų ir jų pagalbininkų kūryba. Pasak daktaro D. Juodžio, mūsų laikus pasiekė nemažai Didžiosios kovos apygardos partizano Jono Markulio-Vaiduoklio pieštų karikatūrų.
Prie tokio rezistencijos dalyvių paveldo išsaugojimo, anot istoriko, labai prisidėjo partizanų spauda: joje publikuota nemažai partizanų piešinių (kaip, beje, ir literatūrinės kūrybos). Gabūs dailei kovotojai pasirūpindavo kuo išraiškingiau apipavidalinti nelegalią laisvės kovotojų spaudą, įskaitant ir laikraščių antraštes.
Karikatūra „Linksmos geros ir skanios vaišės“. Autorius – Lietuvos Laisvės Armijos Didžiosios Kovos rinktinės 5-ojo bataliono vadas, apygardos štabo viršininkas Jonas Markulis-Vaiduoklis – ją nupiešė 1945-aisiais, savo žūties metais. LYA nuotr.
Yra išlikę ir nemažai partizanų nuotraukų, kurias taip pat galima priskirti kūrybai. Juolab kad, daktaro D. Juodžio teigimu, kai kurios jų akivaizdžiai surežisuotos: fotografuotasi su uniforma ir stengtasi atrodyti gražiau nei kasdienybėje.
„Dabar fotografija mums kiekvienos dienos įvykis ir jos nesureikšminame. Bet tuo laiku fotografija nebuvo dažnas dalykas: reikėjo turėti fotoaparatą, mokėti fotografuoti. Tai buvo įvykis apskritai to meto žmogui – ne vien partizanams“, – sako istorikas.
Tačiau kovotojams už laisvę fotografijos turėjo ypatingą reikšmę – kaip atminties apie save ir savo kovą išsaugojimas ateičiai. Dėl to buvo paliekamos saugoti tik patikimiems žmonėms – paprastai rėmėjams, ryšininkams.
Mūsų dienas tos nuotraukos, pasak daktaro D. Juodžio, pasiekė įvairiausiais būdais. Dalis pateko į sovietų kagėbistų rankas ir nugulė į įvairias bylas. Kai kurias iš fotografijų vėliau saugumas sunaikino kaip nereikalingas. Laimė, nemažai išliko privačiose rankose.
Istorikas pasakoja ir pats bendravęs su keletu partizanų ryšininkų, kurie nelengvomis sąlygomis išsaugojo jiems patikėtas nuotraukas. Tarp jų buvęs Petras Pocius-Beržas sugebėjo išgelbėti daugiau nei 100 negatyvų. Vežamas tremtin, juos paslėpė butelyje, o grįžęs iš lagerio išsikasė. Dabar šie negatyvai saugomi muziejuje.
Žemaičių apygardos ryšininkė Zuzana Venckutė-Bitinienė istorikui taip pat rodė partizanų nuotraukas, kurias, gavusi iš pačių kovotojų rankų, irgi sugebėjo išsaugoti net kalinama lageryje.
„Žmonės, papuolę į nelaisvę, dar prieš suėmimus sugebėjo taip jas paslėpti, kad grįžę galėjo susirasti ir saugojo iki 1990 metų, kai jau buvo galima apie tai kalbėti ir nuotraukas viešinti. Aš kalbu apie žmones, su kuriais man teko bendrauti, bet tokių pavyzdžių tikrai yra visuose šalies kraštuose“, – patikina D. Juodis.
Partizanų piešiniais apipavidalintas Lietuvos Laisvės Armijos 1-osios Liūto rinktinės leidinys „Laisvės Šauklys“. 1947-ųjų kovas. LYA nuotr.
Istoriko vertinimu, jei išlikusį partizanų palikimą matuotume dokumentų kiekiais, tarnybinių raštų greičiausiai išliko daugiau nei kūrybos.
„Pavyzdžiui, Jonas Žemaitis-Vytautas: aš nieko nežinau apie jo kūrybinę veiklą, bet tarnybinių dokumentų išlikę – laiškai, įsakymai ir panašiai“, – sako daktaras D. Juodis.
Daug tokio pobūdžio raštų paliko ir A. Ramanauskas-Vanagas.
„Jie buvo dažnesni, nes reikalingi kiekvieną dieną – perduoti kažkokias žinias, atlikti paskyrimus, tad natūraliai jų daugiau ir išliko“, – svarsto ekspertas.
Net ir seniai nutilus laisvės kovų aidams, jau kelis dešimtmečius esant nepriklausomiems, vis dar pavyksta surasti paslėptų partizanų archyvų. Jiems, pasak D. Juodžio, būdinga dokumentų įvairovė, kurioje dominuoja partizanų spauda, kurioje daug kūrybos, eilėraščių, trumpų buvusių įvykių aprašymų.
„Bet dažniausiai tai būna tarnybiniai dokumentai“, – daro išvadą.
Ne vieną tokį archyvą yra aptikęs ir sovietų saugumas. Tad kaupti ir saugoti juos reiškė didžiulę riziką. Ir ne tik tiems, kas tą darė, bet ir patiems partizanams. Fotografijos, dienoraščiai galėjo kagėbistams atskleisti daug jautrios informacijos ir su ja susijusiems asmenims reikšti mirties nuosprendį.
„Tai nebuvo suderinama su žodžiu „konspiracija“, ypač rašomi dienoraščiai, jau nekalbant apie tarnybinius dokumentus, – pripažįsta daktaras D. Juodis. – Bet iš kitos pusės, jie tai suprato kaip savęs, savo kovos įamžinimą. Rašydami partizanai perduodavo žinią apie save ateičiai. Tai irgi labai svarbus momentas.“
Tad tokią medžiagą stengdavosi kruopščiai paslėpti pas patikimus asmenis arba patikimoje vietoje prieš tai ką nors informavus.
„Jie jautė, kad gali bet kada žūti. Reikėjo rašyti, slėpti, kad išliktų liudijimas apie juos“, – aiškina istorikas.
Daktaro Dariaus Juodžio teigimu, ypač vertingi partizanų dienoraščiai, pasakojantys nesumeluotas ir nepagrąžintas to meto istorijas. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Kūrybinio partizanų palikimo reikšmę sunku ir įvertinti. Pasak daktaro D. Juodžio, ypač rašto darbai yra svarbus to laikmečio šaltinis.
„Ypač vertingi dienoraščiai, perduodantys juos rašiusių žmonių jausmus – tiesiog nukeliantys mus į tą laikotarpį“, – sako jis.
Vienas vaizdingiausių, istoriko nuomone, yra prieš keletą metų knyga išleistas Ukmergės krašto partizano Albino Bilinkevičiaus-Balčio dienoraštis.
„Jis nesigėdija rašyti, kaip tą dieną gyveno, kuo gyveno. Man, kaip istorikui, dienoraštis yra šaltinis, labai daug atskleidžiantis apie tą realų buitišką gyvenimą“, – pabrėžia D. Juodis.
„Kaip aš vadinu – tai nesumeluotos istorijos, – tęsia jis. – Jose rasime visokių pamąstymų, net ir tokių, kad atrodytų, kaip taip galėjo būti, bet aprašyta. Taip rašė, nesigėdijo, tai kodėl dabar mes turime nutylėti kai kuriuose prisiminimuose? Turiu omenyje alkoholio vartojimą – apie tai rašyta atvirai.“
Kūryba kovotojams už laisvę buvo svarbi ir kaip pačių asmenybės išraiškos būdas. Partizaninis gyvenimas buvo itin sunkus, tad menka atokvėpio valandėlė, kai buvo galima bent kažkiek atsipalaiduoti nuo tikrovės rašant, piešiant, kuriant, laikyta aukso vertės.
