-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daugiau nei keturis šimtmečius skaičiuojantis seniausias Panevėžio pastatas yra ir seniausias Lietuvoje išlikęs archyvo pastatas.Kranto gatvėje stovintis 400 metų mūrinukas – miestiečiams gerai žinomas Panevėžio kraštotyros muziejaus padalinys. Kaip ir tai, kad čia kelis šimtmečius būta Upytės pavieto archyvo. Kas padėjo kukliam statiniui ne tik ištverti laiko smūgius, bet ir apsaugoti jam patikėtus istorinius lobius?
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius daktaras Arūnas Astramskas pasakoja, kad po 1564–1566 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinės administracinės ir teismų reformos Upytės pavieto centras buvo perkeltas į patogesnėje geografinėje vietoje įsikūrusį Panevėžį. Čia veikė žemės, pilies ir pakamario teismai, vyko seimeliai, kuriuose posėdžiavo pavieto bajorai.
Iš pradžių teismai ir seimeliai rengti Panevėžio dvare, tačiau tas greitai tapo per ankštas. Dėl to 1569-aisiais Liublino Seime svarstytas Upytės pavieto teismo pastatų klausimas, bet statyboms nepritarta. Tik 1576 metais Torūnės Seime Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras leido Panevėžyje statyti teismo rūmus. Deja, šis nutarimas, muziejaus direktoriaus teigimu, ilgai neįgyvendintas. Net ir po to, kai 1601 metais Varšuvos Seime Upytės pavieto teismo pastatams pagaliau buvo paskirtas sklypas, o Upytės seniūnas įpareigotas juos pastatyti.
Darbai, anot A. Astramsko, pajudėjo tik 1612-aisiais iš pavieto bajorų surinkus lėšų, o Žemaitijos bei Upytės pavieto seniūnui Jeronimui Valavičiui skyrus likusią jų dalį.
Tų metų kovo 3 dienos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos rašte Panevėžio dvaro laikytojui Petrui Krošinskiui nurodoma leisti Upytės seniūnui pradėti teismo ir jo archyvo pastatų statybą.
Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos 1612 metų kovo 3 dienos raštas Panevėžio dvaro laikytojui Petrui Krošinskiui dėl Upytės pavieto teismo ir archyvo pastatų statybos Panevėžyje. Dešinėje – Upytės ir Žemaitijos seniūnas Jeronimas Valavičius (Klovainių Švč. Trejybės bažnyčios portretas). LVIA, WIKIMEDIA nuotr.
Visi autoriai istorinio mūrinuko Kranto gatvėje statybų pabaigos datą nurodo remdamiesi paminkline lenta su donaciniu pavieto seniūno Jeronimo Valavičiaus įrašu, kuriame minimi 1614-ieji metai. Nors, A. Astramsko teigimu, būta hipotezės, kad iš pradžių lenta su įrašu galėjo kaboti ne ant archyvo, o ant greta kadaise stovėjusio ir neišlikusio teismo pastato sienos ir žymėti jo pastatymo laiką.
„Bet kokiu atveju, jei ir buvo koks laiko intervalas tarp šių pastatų pastatymo, tai labai nedidelis“, – patikina direktorius.
Tais pačiais 1614 metais Upytės pavieto bajorų prašymu, Varšuvos seime leista Panevėžyje įkurti Upytės seniūno jurisdiką – tai yra, atiduoti jo nuosavybėn dalį miesto žemių. Į jurisdiką, daktaro A. Astramsko žiniomis, įėjo ir žemės sklypas su teismu, teismo archyvu ir kalėjimu.
Bet, sako istorikas, sprendžiant iš išsamaus inventoriaus aprašymo, sudaryto 1776 metais, tai buvo toli gražu ne viskas.
„Tuo metu sklype stovėjo šiaudais dengtas teismo pastatas, archyvas, dvejos arklidės bei ratinė po vienu šiaudiniu stogu, mūrinis kalėjimas, – vardija A. Astramskas. – Be to, jurisdikai priklausė trys pastatai prie Šeduvos gatvės, dirbamos žemės sklypas ir aikštė prie Nevėžio seimeliams.“
Upytės pavieto įstaigos Panevėžyje išbuvo du šimtmečius. Tačiau po XIX amžiaus pradžioje miestą nusiaubusio didelio gaisro ir kelių teismo reformų, po kurių pavieto teismas, 1873 metų duomenimis, galiausiai įsikūrė privačiuose namuose, vienintelis archyvo pastatas tebenaudotas pagal tiesioginę paskirtį.
Daktaro Arūno Astramsko pasakojimu, XIX amžiaus pabaigoje buvęs archyvo pastatas Kranto gatvėje jau buvo administruojamas miesto Savivaldybės, o tarpukariu, 1925-aisiais, čia atidaryta pirmoji Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicija. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis sako, kad istorinių šaltinių apie Upytės pavieto teismo archyvą, tebestovintį Kranto gatvėje, yra nedaug. Ypač iš ankstesnio laikotarpio. Nors viliasi, kad istorikai jų dar suras: bet koks dokumentas iš praeities apie Upytės pavieto teismų namus galėtų būti naudingas.
„Bėda, kad LDK dokumentai surašyti lotynų, lenkų ar senovės slavų kalba ir juos tyrinėjančiųjų yra labai nedaug“, – apgailestauja archyvaras.
Apie Upytės pavieto teismo namų pastatymą Panevėžyje 1614 metais nėra jokio rašytinio dokumento. Tik jau minėtas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos 1612 metų kovo 3 dienos raštą Panevėžio dvaro laikytojui Petrui Krošinskiui leisti Upytės seniūnui Jeronimui Valavičiui pradėti šių pastatų statybą. Ir senoji paminklinė lenta su lotynišku užrašu: „Viešpataujant laimingiausiajam Zigmantui Trečiajam, šviesiausiajam Vilniaus vyskupui Benediktui Vainai, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vyriausiajam iždininkui ir raštininkui, taip pat Upytės seniūnui šviesiajam ir kilmingajam ponui Jeronimui Valavičiui, jo rūpesčiu ir lėšomis šie rūmai kartu su Upytės žemės teismu Visagalio Viešpaties garbei ir visuomenės labui pastatyti 1614 m.“
Pasak L. Kaziukonio, tai – reikšmingiausias šio pastato istorijos šaltinis. Jei užrašas nebūtų išlikęs, kažin ar šiandien ir tiek apie jį žinotume.
„Ko gero, laikytume, jog statybos buvo baigtos apie 1613 metus, po to, kai Zigmantas Vaza davė nurodymą Panevėžyje pastatyti pavieto teismo ir archyvo pastatus“, – svarsto.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius paminklinė lenta restauruota, nes jos tekstas buvo ištrupėjęs, sunkiai įskaitomas. Tuo metu archyvaras sako pats darbavęsis miesto paminklosaugos tarnyboje, taigi kartu su kolege Silvija Kraskauskiene rūpinęsi atkūrimo darbais.
„Restauruoti lentos lotynišką užrašą buvo maža, – prisimena. – Reikėjo šalia jos pritvirtinti vertimą į lietuvių kalbą, kaip buvo anksčiau. Taip pat teko spręsti, ar kabinti naują lentą, nurodant, kad tai seniausias Panevėžio pastatas ir buvęs Upytės pavieto archyvas.“
Dabar senasis Panevėžio pastatas turi dvi paminklines lentas – senąją su lotynišku užrašu ir naująją – lietuvišku. Jos autorius yra dizaineris Vidas Žigas.
„Kad būtų solidžiau, jis į lentą įdėjo LDK laikus primenantį 1614 metų lietuviško sidabrinio vieno grašio monetos atvaizdą“, – sako L. Kaziukonis.
„Manau, kad čia pasisekė tik Panevėžiui.“
L. Kaziukonis, archyvaras
Dar vienu vertingu seniausio Panevėžio pastato istorijos šaltiniu L. Kaziukonis vadina ir daktaro A. Astramsko paminėtą Upytės pavieto teismų seniūnijos jurisdikos ir jos namų, esančių Panevėžyje, 1776 metų aprašymą.
Šis dokumentas, pasak archyvaro, dabar saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve.
„Ir kol jis nebuvo žinomas, manyta, kad Upytės pavieto teismui buvo pastatytas tik iki mūsų dienų išlikęs pastatas, kur ir teismo posėdžiai vyko, ir tilpo teismo archyvas“, – pasakoja L. Kaziukonis.
„Dokumentą surado mūsų kraštietė istorikė Ona Maksimaitienė“, – priduria archyvaras, sakantis, jog tuomet ir paaiškėjo, jog Upytės pavieto teismo namus, buvusius Panevėžyje, sudarė ant aukšto kranto prie Nevėžio upės stovėjęs medinis teismo pastatas su didele teismo sale, dvejos arklidės ir ratinė po vienu šiaudiniu stogu, mūrinis žemės ir pilies teismų archyvas, mūrinis kalėjimo bokštas su mūro tvora.
Tiesa, XVIII amžiaus pabaigoje juos aprašant visi šie pastatai jau buvo apleisti ir griūvantys.
L. Kaziukonio žiniomis, prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus minint archyvo pastato 380-ąsias metines – o ir vėliau – netgi bandyta atkurti, kaip galėjo atrodyti tie statiniai.
„Bet svarbiau ne tai, – mano archyvaras. – Svarbiausia, kad sužinojome istorinę tiesą. Neradus šio inventoriaus aprašo, ko gero, dar ir šiandien nenumanytume, jog buvo ne vienas pastatas, o visas kompleksas teismo pastatų, tarp jų ir archyvas, kuris, būdamas mūrinis, išliko iki mūsų dienų.“
Buvusio Upytės pavieto archyvo pastato Panevėžyje atsiradimo data gana tiksliai žinoma iš paminklinės lentos su donaciniu pavieto seniūno Jeronimo Valavičiaus įrašu, kuriame minimi 1614-ieji metai. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS, PANEVĖŽIO APSKRITIES ARCHYVO RINKINIŲ nuotr.
Buvusio Upytės pavieto teismo archyvas yra pats seniausias ir reikšmingiausias Panevėžio istorijos ir kultūros paminklas, įrašytas į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą. Ir jo vertė, L. Kaziukonio aiškinimu, trejopa.
Pirmiausia, šis statinys mena mūrinio Panevėžio pradžią.
„ Ant kairiojo Nevėžio upės kranto pastatytas pavieto teismo archyvas ir kalėjimo bokštas buvo pirmieji Panevėžio mūriniai pastatai, – sako archyvaras. – Šalia jų stovėję teismo trobesiai buvo mediniai.“
Be to, šių teismo pastatų atsiradimas Panevėžyje sustiprino jo teisminio ir administracinio centro reikšmę bei augimą. O sykiu atspindėjo su teismų ir jų archyvų pastatų statybomis susijusius pokyčius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Pagal 1588 metų III Lietuvos Statuto reikalavimus, teismo dokumentai turėjo būti sudėti į skrynias ir užrakinti trimis užraktais – teisėjo, pateisėjo ir raštininko, užantspauduoti jų antspaudais ir saugomi mūriniame name. Būtent toks Panevėžyje ir buvo pastatytas.
Pasak L. Kaziukonio, reikėtų išsamiau patyrinėti, kur dar egzistavo mūriniai pavietų archyvai, bet bent jau Lietuvoje tokių daugiau aptikti nepavyko.
Pavyzdžiui, 1585 metais Raseiniams tapus Žemaitijos administraciniu centru – panašiai tuo pat metu, kai ir Panevėžys tapo Upytės pavieto centru – ten irgi vyko bajorų seimeliai, teismai ir saugotas žemaičių žemės archyvas.
„Bet kur jis buvo laikomas? Skryniose valdovo dvare, kur rezidavo žemaičių seniūnas“, – pasakoja L. Kaziukonis.
Vilniuje ir Trakuose, anot jo, pavietų teismai posėdžiavo valdovų mūrinėse pilyse. Ten pat turėjo patalpas ir archyvui.
„Manau, kad čia pasisekė tik Panevėžiui, – svarsto archyvaras. – Nes mieste nebuvo jokio mūrinio pastato teismo knygoms saugoti, taigi jį reikėjo pastatyti.“
Statybinė medžiaga, pasak L. Kaziukonio, tapo tuo trečiuoju komponentu, lėmusiu išskirtinę archyvo pastato vertę. LDK laikais, kuomet daugybė dokumentų pražūdavo gaisruose, mūro sienos užtikrino didesnį saugumą.
„Kad išliko dalis Upytės teismų knygų, yra būtent šio Panevėžio istorinio namelio nuopelnas“, – pabrėžia jis.
Buvęs Upytės pavieto archyvo pastatas, tapęs Panevėžio kraštotyros muziejaus padaliniu, prieš atnaujinimą. 1971 METŲ ATVIRUKŲ RINKINIO „PANEVĖŽYS“ nuotr.
Didesnę savo beveik 400 metų istorijos dalį archyvo pastatas tarnavo pagal tiesioginę paskirtį. Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus A. Astramsko, nepaisant per tą laiką miestui tekusių negandų, savo funkciją jis atliko. Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Vilniaus universiteto rankraštyne saugomos 109 Upytės pavieto žemės teismo, 49 pilies teismo, 3 pakamario ir 1 eksdivizinio teismų knygos neblogai išsilaikiusios.
1831 metais pavietą pertvarkius į Panevėžio apskritį, XIX amžiaus pabaigoje pastatas, daktaro A. Astramsko žiniomis, buvo administruojamas Panevėžio savivaldybės, kuri jį nuomojo kariniam daliniui.
„Per Pirmąjį pasaulinį karą tuščią ir be priežiūros likusį namą užėmė miestietis Ničajus, – pasakoja istorikas. – Po karo miesto savivaldybei tik per teismą pavyko pastatą atsiimti.“
Tarpukariu pastatas buvo remontuojamas, nors atliktų darbų apimtys nežinomos. O šį sausį 18 dieną sukako lygiai 96 metai, kai 1925-aisiais buvusiame archyvo mūre buvo atidaryta pirmoji Panevėžio kraštotyros muziejaus ekspozicija.
Ilgainiui besiplečiantis Kraštotyros muziejus persikėlė į kitas patalpas ir senasis archyvo pastatas kurį laiką liko tuščias.
Po Antrojo pasaulinio karo jame įrengtas „Sąjunginės spaudos“ sandėlis.
Muziejui pastatas grąžintas tik 1951 metais. Tą patį dešimtmetį nustatyta apsaugos zona, parengtas pastato remonto projektas: jis nutinkuotas, pakeistas stogas, grindys, šiaurinėje pusėje nugriautas priestatas ir užmūrytos durys, įėjimas į rūsį iš priestato perkeltas į pastato vidų. Pietiniame fasade atidengtos durys, rytinis langas sumažintas iki autentiško dydžio.
1972 metais čia atidaryta liaudies meno ekspozicija, o 1983-iaisiais pastatas vėl sulaukė remonto, kaip ir 2003 metais.
Dabar buvusiame Upytės pavieto archyve nuo 2007 metų veikia ekspozicija „Upytės bajorai“.
