-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Simona Janulevičiūtė (10 kl.)
„Mėgstu tapyti gamtos vaizdus, piešti portretus bei klausytis įvairios muzikos. Man būdinga – kitų žmonių ar gamtos reiškinių stebėjimas, uždarumas, melancholija ir jautrumas. Esu mozaika to, ką skaičiau, mačiau, girdėjau, – sudaryta iš tūkstančių mažyčių dalelių, kuriuos radau kituose“.
SOFIJA
Novelė
Mergaitė gyveno nuostabioje vietoje, aukštai ant uolų, netoli jūros. Kasdien ji lakstydavo gėlėmis apaugusiais laukais, kurių kraštus galėjai aiškiai matyti. Jau nuo pirmų dienų jai buvo nuolat kartojama, kad negalima artintis prie krašto, jis status ir pavojingas, bet jos tas nestabdė. Anksti ryte ji patyliukais, sėlindama ant pirštų galiukų, kad nepažadintų tėvų, eidavo laukan pasitikti saulės. Jai patiko atsisėsti ant uolos krašto, stebėti, kaip skaistūs spinduliai nušviečia gerai pažįstamas vietas, o vakarais Sofija taip palydėdavo ją su viltimi, kad kitas rytas bus giedras ir ji vėl galės kartoti savo paslaptingą ritualą. Mergaitė, apsupta gamtos, jautėsi labai laiminga, nuolat ja rūpinosi, dalinosi savo istorijomis, klausė patarimo. Nors ji žavėjosi ir mylėjo kiekvieną gamtos dalelytę, Sofijai nedavė ramybės paukščiai. Ji nuolat juos stebėjo, klausėsi dainų ir pavydėjo jų sparnų. Dažnai žaisdama ji lakstydavo po pievas, rankomis mosikuodama lyg sparnais, tikėjosi, kad vieną gražią dieną ji pakils kaip tie paukščiai ir skraidys virš jūros, lenktyniaudama su vėju.
Vieną rytą mergaitė pabudo sau įprastu laiku, dar prieš saulei tekant. Tądien ji jautėsi kitaip, pati negalėjo suprasti kodėl, tačiau jautė, jog nutiks kažkas svarbaus, kažkas ypatinga. Ilgai nesukusi galvos, išsiruošė atlikti savąjį ritualą. Išsėlino iš namų ir atsisėdo savo mėgstamiausioje vietoje. Žolė buvo drėgna nuo skaidrios rasos, tad kai saulė savo švelniais spinduliais nutvieskė žemę, pievoje pabiro deimančiukai. Mergaitei tokie rytai labiausiai patiko. Stebėdama, kaip šviesa žaidžia vandens lašeliuose, ji išvydo nepažįstamą, nuostabų paukštį. Sofija žavėjosi jo perlinėmis plunksnomis, bet kai šis išdidžiai išskleidė savuosius sparnus, mergaitė neteko žado. Ši paslaptinga būtybė švelniai pažvelgė į ją ir grakščiais, lengvais mostais nuskrido į tolį. Tada mergaitė suprato, jog dabar puikus metas išpildyti savo svajonę.
Ji pasitraukė nuo uolos krašto tiek, kad galėtų įsibėgėti. Įkvėpė giliai. Šiai akimirkai ji ruošėsi ilgai. Sukaupusi drąsą, įsibėgėjo. Jos plaukus plaikstė vėsus, jūros kvapo prisigėręs vėjas, po kojomis driekėsi deimantai, o ji bėgo, jos akyse atsispindėjo rytmetinė saulė. Pasiekusi kraštą, ji ištiesė rankas lyg sparnus, atsispyrė ir… Nuskrido.
ESĖ
Kūryba
Bekraščiuose vandenynuose, knygų puslapiuose, paveikslų rėmuose ir senuose laiškuose ji pasislėpusi gyvena ir kviečia patyliukais tuos, kurių nieks nesupranta. Tuos vienišius, kurie nepastebėti plaukia miestų gatvėm, tuos, kurių širdys per didelės šiam žiauriam pasauliui, ir tuos, kurie verčiau renkasi šokį su vėju ar ramų pasisėdėjimą prie arbatos puodelio nei trankų vakarėlį penktadienį. Ji ta, kuri neleidžia jiems miegoti, ir ta, kuri atitraukia nuo tikrovės dieną. Ji suteikia ne vien sparnus, bet ir galimybę skristi. Bet kartais, o gal net labai dažnai ji yra kančios ir pykčio ginklas. Ji nepasakyti žodžiai, neišverktos ašaros, neišsipildžiusios svajonės. Ji viskas, ji visur. Ji neišgertas kavos puodelis, ji sena skrynia ir skėtis, gėlė po langu, ir net šaligatvio plytutė. Ji, pasislėpusi gelmėje tavo širdies ir sielos, vis tyliai kalbina tave ir tikisi būti išgirsta.
Rytas
Ankstyva migla po tamsios nakties nugulusi žalius laukus. Stoviu basa ir vienmarškinė rasotoje, dar, rodos, miegančioje žolėje. Stebiu lėtus, užsimiegojusius paukščius, kurie vienas kitą tyliai žadina ir kviečia pradėti naują dieną. Šiuo laiku, tarp nakties ir ryto, taip tylu, ramu ir gera. Jokių darbų, problemų. Nieko ant pečių nėra. Jaučiuosi laisva. Susiliejusi su savo mintimis ir žeme, kuri kaip motina švelniai glosto pėdas ir neleidžia joms atšalti. Išgirstu, kaip iš toli atsklinda nuoširdi daina. Tai paukščiai, sveikinantys saulę. Jos lengviems spinduliams palietus mano veidą, suprantu, kad metas grįžti į tikrąjį pasaulį…
***
Ta naktis nebuvo niekuo išskirtinė. Paprasta vasaros tamsa – rami, šilta, drėgna. Pilnatis atspindėjo šviesą, sklindančią iš kosmoso, taip stipriai, kad po savo kojomis galėjai matyti šešėlį. Tada nereikėjo nė žvakės ar kitos šviesos, kad galėčiau įžiūrėti jos švelnius veido bruožus, kuriuos dengė išsileisti spėjusios garbanos. Veide spindėjo šypsena, bet ji nepalietė akių. Žinojau, kad kažkas buvo negerai. Jutau savo kūną, virpantį nuo negatyvo, bet pagauti siūlo galo, nukarusio nuo jo skausmo, negalėjau.
***
Aš turiu žvėrį. Ši pabaisa nėra bloga, o tuo labiau baisi, tik nesuprasta. Ji saugo sau brangius, ji myli, užjaučia ir nori atiduoti viską, ką turi, visiems sutiktiems. Ji patikli ir labai jautri.
Jos gerumas kėlė skausmą pačiai, nebegalėjau daugiau į tai žiūrėti, todėl man teko ją paslėpti.
Vieną tylią naktį, kai ji užmigo, prisėlinau ir pagavau žvėrelį, kuris po sapnų šydu atrodė taip ramiai. Padėjau ją ten, kur galėčiau saugoti, nesvarbu, kur būčiau. Iš savęs pačios sukūriau 12 porų narvo strypų, kuriais apsukau šį trapų padarėlį.
Pirmomis dienomis ji blaškėsi ir baikštėsi mano švelnių rankų, kuriomis bandžiau ją raminti. Nemažai vandens turėjo nutekėti, kol tapome draugėmis, o ji suprato mano kėslus. Įsidrąsinusi ji pasakė savo vardą – Širdis.
