-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jaunosios kartos fotomenininkė originaliai traktuoja pirmapradį nuogo kūno sąlytį su gamta, drąsiai ir įtikinamai kalba apie žmogaus vietą pasaulyje, jo būties trapumą, grožį ir tragizmą.
Stebėti pasaulį pro objektyvą K. Sereikaitei – mieliausias užsiėmimas. U. Mikaliūno nuotr.
Užkoduotos idėjos
Iš Radviliškio kilusios Kristinos Sereikaitės parodą „Stichijos. Detalė – Benas Šarka“ sudaro keturios fotografijų serijos. Jas kūrė bendradarbiaudama su moderniu ir universaliu menininku Benu Šarka. Žinomas Lietuvoje aktorius, režisierius, performansų kūrėjas yra pagrindinis menininkės fotografijų personažas ir keliauja per gamtos stichijas – vandenį, žemę, ugnį ir orą.
„Benas centrine nuotraukų figūra tapo ne tik dėl to, kad yra išskirtinė, unikali, kurianti netradicinį meną asmenybė, bet ir todėl, kad šio režisieriaus spektakliuose gausu gamtos stichijų elementų. Mane inspiravo ir šio menininko kūno plastika, ir jo gyvenimo būdas – arčiausiai gamtos, mažiausiai paliestas civilizacijos. Čia įžvelgiau žmogaus ir gamtos vienovę, dvasinę pusiausvyrą. Įgyvendindama šį projektą siekiau sujungti Beno Šarkos gyvenimo ir kūrybos estetiką su fotografijos teikiamomis galimybėmis.
Šie keturi ciklai – tarsi žmogaus akistata su pačiu savimi, susidūrimas su savo būties trapumu, prigimties dvilypumu ir ribotumu. Tai – refleksija apie save ir supantį pasaulį. Kiekvienas ciklas turi savo idėjas ir jos užkoduotos pavadinimuose“, – kalbėjo parodos autorė.
Ieškojo dvasinės pusiausvyros
Kaip prisipažino K. Sereikaitė, kuriant ciklus su pagrindiniu personažu teko ieškoti kompromisų. B. Šarka, labai kūrybinga asmenybė, per fotosesijas dažnai siūlė teatre naudojamų priemonių. Tačiau Kristinai norėjosi civilizacijos nepaliestos erdvės, kad labiausiai atsiskleistų žmogaus ir gamtos ryšys.
Fotografijose menininkė drąsiai ir įtikinamai kalba apie žmogaus vietą pasaulyje, jo būties trapumą, grožį ir tragizmą.
Beno kūnas ir plastika tam puikiai tiko. Nors kartais nesutapdavo kūrėjų nuomonė ar vizija, bet draugiškas bendradarbiavimas leido gimti įspūdingoms nuotraukoms.
K. Sereikaitė pro objektyvą analizuoja žmogaus vietą pasaulyje ir sako, kad tai pirmiausia yra savianalizė, bandymas suvokti aplinką. Kurdama savitą pasaulį fotomenininkė bando jį suvokti ir pamatyti kitomis akimis. O tai leidžia permąstyti nusistovėjusį suvokimą. Savo cikluose ji ieško pirmapradžio žmogaus santykio su gamta ir jos elementais.
„Per gamtą mes galime matyti ne tik save, bet ir savo sielos atspindį. Šiuolaikinis žmogus, siekdamas išorinio pasaulio kontrolės, kuria naujas technologijas, manipuliuoja genetika. Visa tai didina žmogaus ir gamtos atskirtį. Naikindamas gamtą, jis naikina ir save. Žmogus mutuoja ne tik fiziškai, psichologiškai, bet ir dvasiškai. O savo fotografijų serijose ieškau žmogaus ir gamtos dvasinio ryšio“, – paaiškino kūrėja.
Žemė – pulsuojanti materija
Prieš penkerius metus sukurtą pirmąjį ciklą fotomenininkė pavadino „Nekaltybe“. Šio ciklo fotografijų pagrindinė mintis – trapi žmogaus egzistencija ir nuodėminga jo prigimtis.
Pasak Kristinos, kankinamas vandeniu kūnas budina sielą naujai kokybei ir šviesai. Jis nuplauna visas žmogaus nuodėmes, mintis, visą praeitį. O naujai gimęs žmogus pasiruošęs vėl susitikti su pasauliu.
Kaip pasakojo fotomenininkė, „Nekaltybės“ serija gimė atsitiktinai. B. Šarka nebuvo numatytas tapti pagrindiniu šios fotosesijos objektu, nes prie vandens Kristina ketino važiuoti fotografuoti kitam nuotraukų ciklui – buvo numačiusi įamžinti dvynukes ir merginą.
Kaip tik tuo metu paskambino šeimos draugas B. Šarka ir pasisiūlė vykti kartu. K. Sereikaitė žinojo, kad darbas su vaikais yra didelis išbandymas fotografui ir gali nutikti nenumatytų dalykų.
Taip ir atsitiko. Padariusi vos keletą kadrų, Kristina iš mergaičių išgirdo, kad jos nenorinčios fotografuotis, esą pasidarė šalta, nebeįdomu.
„Benas, matydamas, kad mano sumanymas žlunga, pasisiūlė padėti. Aš neprieštaravau. Jis, išradinga ir kūrybinga asmenybė, apsirengė merginos fotosesijai atsivežtą vestuvinę suknelę ir nusileido į vandens šachtą. Tai išvydusios mergaitės pradėjo juoktis. Benui greitai pavyko rasti kontaktą su jomis. Jis mergaites užkrėtė savo energija ir visi pradėjo žaisti.
Įsibėgėjus fotosesijai dvynukės taip įsismagino, kad jų emocinė būsena man pasirodė nebetinkama fotosesijai, tad paprašiau mergaičių nurimti ir pailsėti. Šachtoje likęs vienas Benas atrodė labai įspūdingai, todėl pradėjau jį fotografuoti. Taip gimė pirmoji fotografijų ciklo dalis, pasakojanti apie vandens stichiją“, – pradžią prisiminė menininkė.
Prabėgus keleriems metams K. Sereikaitė nusprendė sukurti ciklą „Terra Humana“. Jis gimė Karklėje, prie Olandų kepurės. Tą fotografijų seriją autorė paskyrė žmogaus santykiui su viena iš gamtos stichijų – žeme.
„Iš žemės žmogus ateina ir į ją grįžta. Žemė – pagrindinė mūsų visų egzistencijos prielaida ir jos pabaiga. Ši gyvybinga, pulsuojanti materija atvira tiek gimimui, tiek mirčiai. Vieta, kur grumstas bet kada gali virsti gyvastimi, o gyvastis – grumstu. Žmogus tik laikina žemės ciklo dalelė. Benas tepėsi kūną moliu ir rausėsi į molio skardį, o aš bandžiau užfiksuoti jo plastiką“, – pasakojo K. Sereikaitė.
Laisvė – tik iliuzija
Pasak menininkės, fotografijų ciklas „Išnykstančios ir atsirandančios“ pasakoja apie galingąją ugnį. Materialiąja prasme ugnies nėra, mes negalime nusakyti jos formos, neįmanoma jos paliesti. Ji gali būti visokia. Kaip ir žmogaus mintys – skirtingos, užsiplieskiančios, nurimstančios. Skirtumas tarp jų toks, kad pamatyti minčių negalime, o ugnį – galime. Ši serija – tai bandymas per ugnį perteikti žmogaus mintį, žaisti išnykstančiomis ir vėl atsirandančiomis formomis.
„Kiekviena mintis veikia žmogų, formuoja jį. Pakelia ir nuleidžia. Net kai kūnas virsta pelenais, ugnis lieka. Kaip ir žmogaus mintys“, – įsitikinusi Kristina.
Fotomenininkė tiki, kad mes visi esame įkalinti savo kūnuose. O laisvė yra tik iliuzija. Todėl cikle „Ribos“ kūrėja analizuoja žmogaus ribotumo problemas. Anot jos, žmogus yra apribotas, neturintis absoliučios laisvės, taigi ir pasirinkimo laisvės. Tai – būties dramatiškumas. Kiekvienas žmogus atsiduria tarp dviejų ribų – gyvenimo ir mirties.
„Mūsų silpnas ir laikinas kūnas – narvas besiblaškančiai sielai. Kūnas – jos kalėjimas, o jame įkalintai sielai belieka su tuo susitaikyti. Kartkartėmis ji bando išsiveržti, tačiau tik atsitrenkia į ribas. Visa, ką ji turi kūno gyvenime, – tai erdvė tarp šių ribų. Ir gilus iškvėpimas“, – pasakojo K. Sereikaitė.
Menininkė negalėtų savęs priskirti kokiai nors vienai stichijai. Daugelis jos pažįstamų moterį mato kaip ugnį, greitai užsiplieskiančią, besikeičiančią, tačiau, anot Kristinos, jie mato tik išorinę apgaulingą pusę.
„Žmogus sudėtinga ir įvairialypė asmenybė, todėl savęs priskirti kuriai nors vienai stichijai negaliu. O kūryba, kaip ir gyvenimas, turi etapus. Anksčiau mano kūryboje vyravo atsitiktinės temos, dabar viską konstruoju sąmoningai, bet paneigti savo ankstesnių serijų negaliu. Tai buvo tam tikra pradžia, startas, iš jo išsirutuliojo tos temos, kuriomis dabar gyvenu“, – sakė fotografė.
K. Sereikaitė prisipažino gyvenimo keliu einanti prieš srovę, nes taip įdomiau. Tada žmogus susiduria su kliūtimis, atsiranda naujų nepatirtų dalykų, keičiasi savęs, aplinkos suvokimas, tai – geras būdas susipažinti su pasauliu.
Gyvenimo dovana
Į K. Sereikaitės gyvenimą fotografija atėjo atsitiktinai ir gana vėlai. Trisdešimt ketverių metų moteris fotografuoti pradėjo daugiau nei prieš dešimtmetį. Iki to laiko Kristina savęs ieškojo įvairiose meno srityse.
Ji buvo pasirinkusi freskos ir mozaikos specialybę Dailės akademijoje, bet per stojamuosius egzaminus suprato, kad ši specialybė ne jai. Vėliau savo ateitį norėjo sieti su režisūra ir aktoriniu menu. Laikui bėgant Kristina suvokė, kad likdama už kadro geriausiai gali atskleisti tai, kas jai svarbu.
„Anksčiau mane domino tos sferos, kuriose būčiau matoma, tačiau paskui man pasidarė įdomesni mane supantys žmonės. Esu labai dėkinga likimui, nes tik fotografuodama ir filmuodama pradėjau pastebėti tokius dalykus, į kuriuos anksčiau nekreipdavau dėmesio, atsirado daugiau jautrumo ir pastabumo supančiai aplinkai ir žmonėms“, – pasakojo fotomenininkė.
2005 metais ji baigė fotografijos specialybę Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, paskui stažavosi Nacionalinėje fotografijos mokykloje Arlyje, Prancūzijoje. Tais pačiais metais tapo Prancūzų kultūros centro Robert Doisneau garbei organizuoto fotografijos konkurso laureate.
Praėjus penkeriems metams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje K. Sereikaitė įgijo vaizdo operatoriaus bakalaurą ir baigė vaizdo operatoriaus magistrantūros studijas.
„Fotografija man – tarsi likimo dovana. Tai nebuvo mano svajonė ar sąmoningai siektas tikslas. Stebėti pasaulį pro objektyvą – mieliausias mano užsiėmimas“, – sakė K. Sereikaitė.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
