-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Per tūkstančius žmogaus ir molio bičiulystės metų sukurta nesuskaičiuojama gausybė buities, meno, tautodailės kūrinių.
Šitame beveik viską naikinančio laiko bėgsme tos, regis, labai trapių dirbinių dalelės vis dėlto šimtmečius išlieka ir yra retos tolimojo protėvių gyvenimo liudytojos. Žemėje randamos seniai sudužusių rakandų šukės daug ką gali papasakoti.
Tokiomis spalvingomis šukėmis kadaise žavėjosi ir panevėžietė keramikė Vilija Balčiūnienė, vaikystės vasaras leisdavusi pas senelius Pasvalio rajone.
Tarp kitų žaidimų, su draugais buvo pamėgtas ir šukių rinkimas. Mat netoli senelių namų, prie Grūžių dvaro XIX amžiaus pabaigoje veikė Povilo Puzino dailiosios keramikos fabrikas.
To fabriko jau seniai nebėra, bet jame kurtų nepaprasto grožio darbų išliko.
O gaminių likučių, šukių apylinkių daubose buvo randama ilgai. Ypač jų daug būdavo keramikės vaikystės metais, tuomet vietiniams ir vasarojantiems vaikams tos šukių pilnos duobės tapdavo tikromis lobių kasyklomis.
„Rinkdavau, dėliodavau tuos blizgančius gabaliukus, žaisdavau, žavėdavausi jais. Nors negaliu sakyti, kad būtent ta vaikystės patirtis paskatino ateitį susieti su keramika, bet dalelė tų prisiminimų tikriausiai turėjo įtakos“, – pasakoja Vilija, dabar kartu su vyru tautodailininku Osvaldu Balčiūnu pasinėrę į keramiką.
Lipdymas keramikei Vilijai Balčiūnienei – tarsi meditacija, leidžianti bėgti fantazijai.
Sutuoktiniai bendrų darbų nekuria – kiekvienas dirba savos fantazijos įkvėptas, patirties ir žinių vedamas. Bet abiejų kūrybinė medžiaga – tas pats molis.
Kaip pasakoja V. Balčiūnienė, vyras daugiau žiedžia, o jos kūriniai lipdomi iš smulkių detalių. Kiekvienas jų – rankomis išminkytas, išglostytas. V. Balčiūnienė niekur nenaudoja nei jokių iš anksto paruoštų formų, nei liejinių.
Užtat kiekvienas jos darbas – dekoratyvinės skulptūros ar indai yra unikalūs, nesikartojantys, kiekvienas savas istorijas pasakojantis.
O įkvėpimas, kaip sako keramikė, ateina iš gyvenimo.
„Kartais temas ir idėjas muzika, gera knyga ar gamta padiktuoja. Kartais ir bloga nuotaika gali būti įkvėpimo šaltinis. Kartais atsigręžiu į mitologiją, istoriją ar prisimenu girdėtus pasakojimus. Bet nė prie vienos temos neprisirišu visam laikui – noriu visiškos kūrybos laisvės“, – pasakoja V. Balčiūnienė.
Jai kūryba – gyvenimo dalis, tad kartais pats procesas labiau jaudina nei rezultatas.
Daugiau kaip prieš dvidešimt metų sutuoktiniai Balčiūnai susidomėjo Lietuvoje nelabai žinoma raku technologija. Žvelgiant į ja gamintus dirbinius nepasakysi, kad šie moliniai. Pirmas įspūdis, jog visi daiktai sukurti iš lydyto metalo – tarsi variniai.
„Daug kas mano, kad raku tai tas pats, kas juodoji keramika. Bet taip nėra, jie vieni nuo kitų skiriasi degimo temperatūra ir daugeliu kitų dalykų. Dirbant raku reikia specialaus, daug atsparesnio molio, be to, naudojama daug vario glazūros“, – pasakoja keramikė.
Raku reikalingo molio Lietuvoje nėra. Mūsų rudasis per daug riebus šiai kūrybai – reikia rasti būdų jam gerokai „suliesinti“.
Nors tradicinės raku keramikos šaknys Japonijoje, bet ji jau seniai išpopuliarėjusi ir Amerikoje, ir Europoje.
Raku technologija – ypatinga darbų degimo technika, kai išsilydžius glazūrai, gaminys karštas traukiamas iš krosnies, dedamas į redukcinę aplinką ir greitai ataušinamas vandeniu. Po tokių procedūrų molis pajuoduoja, glazūra skilinėja.
Rezultatas, gaunamas naudojant šitą technologiją, išties ypatingas. Darbai įvairiaspalviai, glazūrai labai gražių spalvų suteikia varis.
Nulipdęs kūrinį keramikas nežino, kaip jis atrodys. Kaip sako V. Balčiūnienė, rezultatas, turint patirties, gali būti numanomas, bet ne numatomas.
„Aš jį vadinu atsitiktinumo džiaugsmu – nes niekas niekada nesikartoja. Ir vėl nežinojai, kas bus, ir vėl yra taip, kaip norėjai.“
V. Balčiūnienė
Užtat tą akimirką, kai darbas jau baigtas, nesuskilo, nesudužo, įgavo tinkamą spalvą, užplūsta nepaprastas jausmas.
„Aš jį vadinu atsitiktinumo džiaugsmu – nes niekas niekada nesikartoja. Ir vėl nežinojai, kas bus, ir vėl yra taip, kaip norėjai“, – pasakoja menininkė.
Patirtis duoda daug.
„Iš pradžių, tik pradėjus dirbti raku, iš dešimties darbų vos vienas kitas pavykdavo, o dabar tuo keliu jau ilgokai einant iš dešimties gal tik vienas suskyla“, – pastebi meistrė.
O. Balčiūnas keramika susidomėjo ir pradėjo kurti nuo 1990 metų. Parodose dalyvauja nuo 1997-ųjų, o pirmąją personalinę parodą surengė Vilniuje, galerijoje „Kuparas“. Jis yra tautodailininkų sąjungos narys, dalyvauja kasmetėse tautodailės parodose Panevėžyje. Šio kūrėjo darbai dažnai įkvėpti mitologinių simbolių, praeities ir dabarties sankirtų.
Visgi žmona prie keramikos pasuko pirmoji. Baigusi Panevėžyje pagrindinę mokyklą, vos 16 būdama išvažiavo mokytis į tuometį Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, pasirinkusi dailininko-keramiko specialybę.
„Keramika dar ir dėl to traukė, kad man labai patiko pats žiedimo procesas, žavėjausi juo. Kai pamatydavau puodus žiedžiant, man tai atrodydavo kaip stebuklas, akių negalėdavau atitraukti“, – mena V. Balčiūnienė.
Visgi, anot jos, iš šalies žiūrint tame daugiau romantikos atrodo. O iš tikrųjų tai gana sunkus darbas, neduodantis daug laisvės fantazijai, įstatytas į rėmus.
„O štai lipdymas, kurį labiausiai pamėgau, – man savotiška meditacija, leidžianti plėtotis fantazijai ir pačiai spręsti“ – pasakoja menininkė.
V. Balčiūnienė nuo 1997 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, savo sėkmingus darbus eksponuojanti parodose Austrijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Olandijoje. Yra surengusi daug personalinių parodų.
Panevėžiečių keramikų kūriniais domisi Austrijoje, Olandijoje gyvenantys kolekcininkai.
Raku technologija suteikia keramikos darbams ypatingų savybių – molis tampa panašus į metalą.
Su pačiais naujausiais V. Balčiūnienės darbais panevėžiečiai galės susipažinti spalio mėnesį parodoje „Galerija XX“ .
Šiemet 55 metų sukaktį mininti keramikė ketina pristatyti naujausius kūrinius iš akmens masės. Kaip sako autorė, ši medžiaga taip pat molis, įprastai vadinamas šamotu, tik jis su priemaišomis.
„Paroda numatyta, bet ar įvyks, nežinia. Juk dabar visą mūsų veiklą koreguoja virusas. Jeigu bus paskelbtas karantinas, tai ir parodų nebus“, – svarsto menininkė.
Pasaulyje siautėjančio koronaviruso sukeliamus nepatogumus pajuto ir Balčiūnų šeima.
Neseniai iš Austrijos, kur buvo surengta jų darbų parodą, grįžę sutuoktiniai dvi savaites buvo priversti praleisti saviizoliacijoje, užsidaryti sodyboje. Tokios šių laikų kasdienybės taisyklės.
„Esant tokioms sąlygoms mažėja motyvacija. Menininkas negali kurti tik sau, taip kaip muzikantas negali ilgai groti vienas, be klausytojų. Norisi pasitikrinti, kaip tavo darbus vertina, priima žiūrovas. Vien tik sėdėdamas dirbtuvėse jautiesi neaiškios būsenos. Ir bendravimo trūksta – ir su bendraminčiais, ir su kitaminčiais“, – sako V. Balčiūnienė.
