Kada tik G. Vaičikauskienei paskambinsi ar užsuksi, beveik visada užtiksi ją dirbtuvėse – molį minkančią, lipdančią, krosnin kūrinius dedančią ir kitokiais meniškais darbais užsiimančią. G. Vaičikauskienės archyvo nuotr.

Molinių paukščių giesmės tyloje

Šimtams mokinių meilę menui įskiepijusi, kūrybos džiaugsmu užkrėtusi dailės pedagogė Genia Vaičikauskienė jau nebepraveria gimnazijos klasių durų. Dabar ji pasišventusi tik kūrybai – minko, lipdo, raižo ir ima į rankas teptuką. Iš gausios šeimos kilusiai, vaizdingame ežerų krašte užaugusiai menininkei, regis, buvo nulemta nueiti tokį kelią.

Mokytoja, tapytoja, keramikė, popieriaus karpinių, linoraižinių kūrėja Genia Vaičikauskienė tikina, jog dabar jai tinka nebe visi šitie apibūdinimai.

Dailės mokytoja nuo šių metų rugsėjo ji jau nebedirba. Subačiaus gimnazijoje 44 metus savo mėgstamam darbui atidavusi moteris pasitraukė į poilsį.

Bet kūrybinga subatėnė rankų nesudėjo. Tautodailininkės kūrybinė veikla dabar gerokai suaktyvėjo. Tik kai kurie saviraiškos būdai pasitraukė į antrą planą ar dar toliau, pirmą vietą užleisdami moliui.

Keramikei labiausiai patinka kurti funkcionalius gaminius. Tokiais nedideliais kūriniais taip pat galima daug ką pasakyti – priminti praeities tradicijas, parodyti naujus atradimus.

„Šiuo metu esu tik keramikė, šiek tiek laiko dar skirianti linoraižiniams“, – šypsosi G. Vaičikauskienė, artimiausiu metu žadanti grįžti ir prie tapybos.

Tautodailininkė garsėjo ne tik tapytais paveikslais, bet ir karpiniais. Ji yra Respublikinio konkurso Kaziui Šimoniui atminti laureatė, pirmąją premiją pelniusi už karpinius-improvizacijas šio dailininko kūrinių temomis.

Tačiau dabar daugiausia kūrėjos laiko užima keramika – su moliu ji dirba kasdien ir sumanymų bei idėjų niekada nepritrūksta.

Šios tautodailininkės keramikos darbai eksponuoti daugybėje parodų, juos ne kartą matė ir panevėžiečiai.

Ir galbūt ne vienas atkreipė dėmesį, kad dažname jos lipdinyje mėgsta įsitaisyti paukščiai – ir ramūs, ir skrydžiui pasiruošę, ir tupiantys, laukiantys, ir čiulbantys. Kai kurie tokie gyvi, kad tyloje gerai įsiklausęs, regis, ir išgirsi mielą jų giesmę.

Keramikei labiausiai patinka kurti funkcionalius gaminius. Tokiais nedideliais kūriniais taip pat galima daug ką pasakyti – priminti praeities tradicijas, parodyti naujus atradimus.

Vazos, lėkštelės, kiti indai, dėžutės puošiamos pačiais įvairiausiai gamtos motyvais.

G. Vaičikauskienės linoraižiniuose apstu paukščių, įvairių mitologinių ar su tautos papročiais, tradicijomis, istorija susijusių pasakojimų.

Į Bebrusus ir į Ramygalą

Pasakodama apie savo kelią į nepaprastų molio galimybių atradimą, G. Vaičikauskienė visuomet prisimena savo pirmąjį keramikų seminarą Bebrusų kaime, Molėtų rajone.

„Tai, ką ten pamačiau ir sužinojau, mane tiesiog užbūrė. Nuo tada susidomėjimas keramika, noras lipdyti ir įgavo pagreitį“, – sako tautodailininkė.

Bebrusų kaime įsikūrusiame tradicinių amatų centre „Meniškas kaimas“ kūrybos džiaugsmą patiria ne ji viena. Tai ypatinga vieta visiems meno mylėtojams.

„Meniško kaimo“ įkūrėjai – buvę panevėžiečiai Birutė ir Vilius Šeškauskai. Dar Panevėžyje gyvendami ir dirbdami, menininkai jau garsėjo savo keramikos gaminiais.

Prie Molėtų ežerų dažnai vasarodavusi pora susižavėjo šiuo kraštu, pamilo jį ir vis dažniau sukdavo į tą pusę. O paskui nutarė atsisveikinti su Aukštaitijos sostine ir susieti gyvenimą su ežerų kraštu.

Kartu su keturiais vaikais apsigyvenę netoli Bebrusų ežero, Šeškauskai čia pat įsirengė ir keramikos dirbtuves, vėliau išaugusias į amatų centrą. Dabar centrui vadovauja jų dukra Lina.

Nuo tada iki šiol čia puoselėjamos tradicinės keramikos degimo tradicijos, rengiami seminarai. Dabar amatų centre yra net keletas įvairių keramikos degimo krosnių, tarp jų juodosios bei raugo keramikos.

„Dalyvaudama tuose seminaruose susipažinau ir dar su viena keramikos meno mylėtoja Laima Kiškiene ir visuomet mielai dalyvauju Ramygaloje jos rengiamose kūrybinėse stovyklose“, – pasakoja G. Vaičikauskienė.

L. Kiškienės Ramygaloje įkurtas klubas „Savos erdvės“ nuo 2010-ųjų metų organizuoja tarptautinius keramikų susibūrimus. G. Vaičikauskienė – visų jų dalyvė.

Aktyvų gyvenimo būdą mėgstanti ir save darboholike pavadinanti G. Vaičikauskienė lankosi ne tik minėtuose renginiuose. Ji ir kitų seminarų, simpoziumų, plenerų dalyvė, projektų įgyvendintoja. Ir pati veda edukacinius užsiėmimus.

Iš meilės grafikai

Linoraižiniai – dar viena ypatinga G. Vaičikauskienės kūrybos kryptis. Jos raižiniai puošia Anykščiuose vykstančią regioninę konkursinę liaudies meno parodą „Aukso vainikas“.

Toje parodoje eksponuojami tik rinktiniai Panevėžio, Kupiškio, Pasvalio, Ukmergės, Rokiškio ir Anykščių rajonų 32 tautodailininkų, daugumai kurių suteiktas tautinio paveldo sertifikatas ar amatų meistro vardas, darbai.

„Linoraižiniai atsirado iš meilės grafikai – svarbiausiam ir mėgstamiausiam mano arkliukui“, – šypsosi Genia.

Kad šia linkme pasukta neatsitiktinai ir ne veltui, liudija įspūdingi autorės darbai. Jos linoraižiniuose taip pat atrasi daug paukščių bei įvairių mitologinių ar su tautos papročiais, tradicijomis, istorija susijusių pasakojimų.

Raižiniuose scenos iš Joninių šventės, iš Kaziuko mugės, yra ciklas, skirtas Maironio poezijai.

„Norisi padaryti ir pasakyti labai daug, tik visko neaprėpiu“, – apgailestauja menininkė.

Ji džiaugiasi, kad turi iš anksčiau pasilikusi didelį minkšto linoleumo – medžiagos, labiausiai tinkančios tokiems raižiniams – ritinį. Dabar tokios rasti jau sunku.

Linoraižinys – tai ne darbas su linu. Raižoma būtent ant linoleumo – ant jo nupiešus norimą kūrinį, piešinys išraižomas rėžtuku, paskui dengiamas dažais ir taip vaizdas perkeliamas ant popieriaus.

Techniką puikiai įvaldžiusi ir šitokį kūrybos būdą mėgstanti tautodailininkė veda ir edukacinius linoraižinio užsiėmimus. Vasarą tokios pamokos vyko Kupiškyje liaudies meno studijoje „Židinys“. Tokios kūrybos paslapčių panorę pasisemti žmonės ant linoleumo piešė piešinius ir juos mokėsi raižyti.

G. Vaičikauskienė žino, kiek džiaugsmo ir pilnatvės žmogui gali suteikti kūryba, tad dažnai pabrėžia, jog kūryba išlaisvina – su ja gali tapti nepriklausomas nuo daugelio nesvarbių dalykų.

Dažname G. Vaičikauskienės lipdinyje mėgsta įsitaisyti paukščiai – ir ramūs, ir skrydžiui pasiruošę, ir tupiantys, laukiantys, ir čiulbantys. Kai kurie tokie gyvi, kad tyloje gerai įsiklausęs, regis, ir išgirsi mielą jų giesmę.

Į šokių studiją

Jau daugiau kaip keturiasdešimt metų Subačiuje gyvenanti tautodailininkė G. Vaičikauskienė kilusi iš vaizdingojo Zarasų krašto, augo Paluodės kaime, baigė ežerais garsėjančio Salako vidurinę mokyklą.

Gausioje šeimoje – su keturiomis sesėmis ir broliu užaugusi menininkė pasakoja, kad jų draugiškoje šeimoje visi gabūs, kūrybingi, turintys meninių gabumų. Tačiau tik ji viena taip glaudžiai gyvenimą susiejo su kūryba ir menu.

„Nuo mažens turėjau ypatingą potraukį meninei veiklai, norėjau vaidinti, piešti, kurti“, – prisimena Genia.

Baigusi Rokiškio kultūros mokyklą atvažiavo į Subačių. Jos pirmąja darboviete tapo Subačiaus biblioteka. Vos įsidarbinusi pradėjo mokytis ir Panevėžio dailės mokykloje, o netrukus iš bibliotekos perėjo dirbti į mokyklą – tapo dailės mokytoja.

Paskui sekė studijos Šiaulių pedagoginiame universitete, Vilniaus dailės akademijoje – visas G. Vaičikauskienės gyvenimas buvo susietas su menu.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare tapusi prieš daugiau kaip trisdešimt metų, ji nuolat dalyvauja parodose, yra surengusi dešimtys personalinių įvairiuose Lietuvos miestuose, taip pat Latvijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje.

2005 metais tautodailininkei suteiktas meno kūrėjo statusas.

Ir dabar jos veikla labai plati. Po įtempto darbo keramikos dirbtuvėse ji nesėdi rankų susidėjusi, o šoka. Jau penkerius Genia lanko Subačiaus kultūros namuose veikiančią linijinių šokių studiją „Arnika“ ir su malonumu repetuoja bei puošniais drabužiais pasipuošusi kartu su šokėjomis rengia pasirodymus.

Tik gaila, karantinas jau antrą kartą stabdo šiuos įdomius užsiėmimus – pavasarį neįvyko numatyti renginiai, o ir dabar, rudenį, teko jų atsisakyti.