P. Židonio nuotr.

Mokyklos bijo autistiškų vaikų

Mokyklos bijo autistiškų vaikų

Šalies bendrojo lavinimo mokyklos jau nuo ateinančio rugsėjo privalės priimti visus vaikus, taip pat ir turinčiuosius negalią bei specialiųjų ugdymosi poreikių.

Tačiau autizmo spektro sutrikimą turinčio panevėžiečio Oresto mamai teko gerokai pavargti Aukštaitijos sostinėje ieškant sūnui mokyklos.

Kol politikai sprendžia, kam ir kokias išimtis taikyti, o mokyklos teisinasi, kodėl negali vykdyti įtraukiojo ugdymo, specialiųjų poreikių vaikų tėvai blaškosi ieškodami vietos, kartais netgi patirdami pedagogų pažeminimą.

Nustojo kalbėti ir valgyti

Panevėžietė Rasa Butvilienė – dviejų vaikų mama, auginanti paauglę dukrą ir jaunylį Orestą. Berniuko raida klostėsi įprastai, kol vieną dieną įvyko tai, ko net baisiausiam košmare tėvai nesusapnuotų – vaikas staiga nustojo kalbėti, valgyti įvairų maistą – pradėjo valgyti tik mėsą. Žaislus rikiavo viena eile. Tai buvo pirmieji nerimą keliantys požymiai.

Rasa nedelsdama kreipėsi į specialistus, atliko visus įmanomus tyrimus. Tai buvo ilgi, kankinantys mėnesiai varstant gydytojų duris, besimeldžiant, kad tik berniukui viskas būtų gerai. Deja. Žinia parklupdanti – trejų metukų sulaukusiam Orestui nustatytas vaikystės autizmo spektro sutrikimas.

Emocijoms nebuvo laiko

Pasak R. Butvilienės, ašaroms nebuvo laiko – reikėjo veikti.

„Pasakiau sau, kad padarysiu viską, ką rekomenduos gydytojai. Rinkau visą reikiama informaciją, skaičiau, klausiau. Vaikščiojom į visus raidos centrus. Kiek tik kur pasitaikydavo laisvų vietų pas specialistus, prašydavau – duokite man, pas logopedus – duokite man. Užrašiau Orestą į darželį. Tai buvo vienas iš geriausių sprendimų, atnešusių net daugiau naudos nei raidos centre“, – pasakoja mama.

R. Butvilienės teigimu, išgirdus tokią medikų žinią labai svarbu pirmiausia tėvams su ja susitaikyti, priimti vaiką, koks jis yra.

„Nekalba tai nekalba. Atvirai apie tai kalbėjome ir su kitais tėvais darželyje“, – prisimena moteris.

Neliko vietos

R. Butvilienė džiaugėsi Oresto pasiekimais darželyje.

Matydama pokytį, panevėžietė net neabejojo, kad jos vaikas lankys bendrojo lavinimo mokyklą. Pildydama prašymą pažymėjo tik vieną mokyklą, nes Panevėžio švietimo skyriaus specialistų buvo patikinta, jog vaikas tikrai gaus vietą norimoje švietimo įstaigoje.

Kai būsimieji pirmokai jau ruošėsi pirmiesiems susitikimas su savo mokytojomis, Rasa sulaukė skambučio.

„Jūsų vaikui šitoje mokykloje nebėra vietos. Ieškokite kitos. Pranešu jums tai nuoširdžiai“, – kalbėjo Švietimo skyriaus specialistas.

Rasa negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Tai buvo toks metas, kai visi jau buvo pasirinkę mokyklas. Kitą dieną ji pati vyko į Švietimo skyrių išsiaiškinti, kas nutiko. Kodėl jos vaikui nebeliko vietos?

Ten jai kartojo tą patį: „Ieškokite kitos vietos. Galite kreiptis į visas įmanomas mokyklas. Tiesiog dabar parašykite prašymą.“

Pasijuto nesuprasta

Rasa nenorėjo rašyti prašymo į kitą mokyklą jos nemačiusi, nebendravusi su jos pedagogais.

Mamai norėjosi gyvai pabendrauti, pedagogams papasakoti apie savo vaiką, pajausti atmosferą. Nieko nelaukusi išskubėjo į kitą mokyklą.

Ir ten R. Butvilienės laukė nusivylimas.

„Supratau, kad mokyklos direktorė nieko nesupranta apie mano vaiko sutrikimą. Mes kalbėjomės skirtingomis kalbomis. Ji manęs nesuprato visiškai. Pradėjo ieškoti kaltų, kodėl mano vaikas nepriskirtas kitai mokyklai“, – prisimena autistiško berniuko mama.

Ji pamena į širdį smigusius direktorės klausimus: „Kodėl čia atvykote? Gal jums reikėtų vesti vaiką į specialiąją mokyklą – mes neturime specialistų.“

Rasa buvo įsitikinusi, kad jos vaikui specialiosios mokyklos nereikia.

„Aš mačiau, kaip jis prisitaiko darželyje. Jis nuosekliai tobulėjo jau nuo trejų metų. Jis žaidė su vaikais. Jo būdas neagresyvus. Nė vienas tėvelis man niekada neskambino ir nepasakė, kad kas nors atsitiko. Mano vaikas švelnus, norintis bendrauti. Mokytis jam irgi lengva“, – kalba mama.

Autistiškam sūneliui vietos bendrojo ugdymo mokykloje ieškojusiai R. Butvilienei ne kartą teko nusivilti susidūrus su pedagogų nenoru mokyti tokius vaikus. Asmeninio archyvo nuotr.

Išgąsdino mokytoją

R. Butvilienei teko grįžti į miesto Švietimo skyrių ir užpildyti prašymą.

Į dar vieną mokyklą ji nevažiavo. Kur mokysis Orestas, rinkosi pagal socialinių tinklų aprašymus, reklamas. Šį kartą jokio gyvo bendravimo, pajautimo…

Orestui buvo paskirta kita mokykla.

Rasa prisimena, kad atvykus į pirmąjį susitikimą, mokytoja sutriko.

„Ji išsigando, kad reikės dirbti kažkaip kitaip. Ne taip, kaip įprasta, ne pagal savo taisykles. Mokytoja ne šiaip išsigando. Tai buvo stiprus išgąstis. Mane direktorė pakvietė pasikalbėti ir pradėjo pasakoti: „Mes neturime specialistų, jūsų vaikas labai sunkus. Mes jo nepažįstame“, – prisimena panevėžietė.

Mokykloms per sunkus

Po apsilankymo mokykloje Rasa vakare vėl sulaukė skambučio.

Šį kartą – mokyklos direktorės pavaduotojos.

Panevėžietei teko dar kartą išklausyti, ką ne kartą girdėjusi: „Mes neturime specialistų. Oresto per daug sunki diagnozė.“

„Po pamokų mane pamatęs dėl emocijų pertekliaus sūnus krisdavo ant žemės. Sukūrėme korteles, kuriose paveikslėliai rodydavo tinkamą veiksmą. Ilgai rezultato laukti nereikėjo, vaikas mane apkabino.“

R. Butvilienė

Rasa pasakoja, kad po šio pokalbio jautėsi tarsi gerklėje būtų užstrigęs kąsnis.

„Aš verkiau“, – prisimena mama.

Galiausiai ji sako suvokusi, kad ir pati nenori vesti savo vaiko ten, kur jis nelaukiamas.

R. Butvilienė teigia nelinkusi kariauti, bet visgi nuvyko į mokyklą išklausyti paskutinio direktorės verdikto ir rekomendacijų.

„Panevėžio mieste yra geresnių mokyklų“, – tąkart kalbėjo progimnazijos vadovė.

Rado savo vietą

Oresto mamai akys nušvito atvykus į Panevėžio Beržų progimnaziją. Iki tol visose mokyklose pedagogai jai tik aiškino, kaip ko nors neturi ar negali, o čia jos paklausė: „Ką jūsų vaikas mėgsta?“

„Jam patinka hamakai“, – atsakė mama.

„Pakabinsime ir jį, jei reikės“, – patikino direktorė.

R. Butvilienė sako pagaliau pajutusi, kad su pedagoge kalbasi ta pačia kalba.

Anot Rasos, sūnus mokykloje labai greitai prisitaikė.

Kartais iškylančius iššūkius tenka spęsti kartu su pedagogais.

„Po pamokų mane pamatęs dėl emocijų pertekliaus sūnus krisdavo ant žemės. Sukūrėme korteles, kuriose paveikslėliai rodydavo tinkamą veiksmą. Nukritusio ant žemės vaiko paveikslėlis perbrauktas raudonu brūkšniu. Kita kortelė rodo teisingą veiksmą – apkabinti mamą. Ilgai rezultato laukti nereikėjo, vaikas mane apkabino“, – graudinasi R. Butvilienė.

Šiandien autistiško pirmoko Oresto pasaulis skaičiai. Berniukas skaičiuoja net keliomis kalbomis. „Kokios Oresto svajonės?“ – klausiame mamos.

Rasa susimąsto: „Jei būtų Oresto pasaulis, jis būtų iš skaičių ir jame gyventų mylintys žmonės.“

Įtraukiojo ugdymo pradininkai

Panevėžio Beržų progimnazija įtraukiojo ugdymo kelią pradėjo viena pirmųjų.

„Idėja įkurti specialiąsias klases vaikams, turintiems įvairiausių raidos sutrikimų, kilo prieš aštuonerius metus. Jau septyneri metai turime šias klases ir palengva vaikus integruojame į bendrąsias klases“, – pasakoja mokyklos direktorė Rasa Macė.

Visgi direktorės ilgametė patirtis byloja, kad tokia vaikų integracija negali įvykti staiga.

„Mūsų mokykloje jau trejetą metų vaikai turintys specialiųjų poreikių mokosi bendrojo lavinimo klasėse, bet tai negali įvykti spontaniškai. Iš pradžių vyksta dideli parengiamieji darbai. Specialistai dirba kartu, bando sužinoti kuo daugiau apie vaiką. Tuomet vaikas į bendrojo lavinimo pamokas eina kartu su specialiuoju pedagogu. Praktikoje pasitaiko ir sėkmių, ir nesėkmių. Kartais tenka grįžti į specialiąsias klases, o vėliau vėl pabandome iš naujo“, – sako direktorė.

Greitai nepasikeis

Švietimo, mokslo ir sporto viceministras, anksčiau buvęs ministro patarėju bendrojo (įtraukiojo) ugdymo klausimais, Ignas Gaižiūnas mano, kad pirmiausia mokykloms vertėtų pradėti nuo vertybinio nusiteikimo.

„Ir kitos šalys po kelias dešimtis metų keliauja šiuo keliu ir dažniausiai susiduria su panašiomis problemomis, tokiomis kaip specialistų trūkumas, kompetencijos, infrastruktūros ir ne tik. Todėl naivu tikėtis, kad Lietuvoje per ketverius metus kažkas staiga ims ir pasikeis. Bet reikia judėti toliau, nereikia manyti, kad ateis 2024 ar 2030 metų diena ir sakysime, kad jau esame pasiruošę, nieko daugiau daryti nereikia. Bet kai nėra vertybinio nusiteikimo, ieškoma, kodėl nedaryti, o ne kodėl daryti, tada ir neišeina“, – teigia viceministras.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų