-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mokslinių tyrimų vadovė Edita Mažonienė šiuo metu koordinuoja mokslinių tyrimų ir plėtros laboratorijos veiklą Panevėžyje veikiančioje gamybinėje įmonėje „Roquette Amilina“. Pagrindinė Editos padalinio veikla – taikyti mokslo žinias konkrečioms gamybinėms technologinėms problemoms spręsti bei naujiems produktams kurti. Kartu mokslininkė šiek tiek darbuojasi Kauno technologijos universiteto Polimerų chemijos ir technologijos katedroje kaip mokslo darbuotoja.
„Gaila, bet ši mano karjeros dalis jau eina į pabaigą, tiesiog nebeužtenka jėgų blaškytis tarp Panevėžio ir Kauno, pramonės ir tikrojo mokslo“, – apgailestauja mokslininkė.
Dar viena svarbi jos gyvenimo dalis – knygų vertimai. Užgriuvus darbų lavinai, teko nuo šios veiklos kiek atsitraukti, bet dabar E. Mažonienė vėl mezga mintį prie jų sugrįžti.
E. Mažonienę itin domina Editos Stein gyvenimas, veikla ir moksliniai darbai. E. Stein yra garsi žydų filosofė, dirbusi prie fenomenologijos ir šiuolaikinės psichologijos ištakų ir viena iš pirmųjų moterų, įgijusių mokslo daktaro laipsnį, atradusi Tiesą krikščionybėje, nužudyta Aušvice.
„Turiu viltį kažkada išversti bent keletą jos veikalų.“, – pasakoja E. Mažonienė.
Užgriuvus darbų lavinai, E. Mažonienei teko atsitraukti nuo knygų vertimo, bet dabar mokslininkė vėl mezga mintį prie to sugrįžti.
Tyrėjos karjera E. Mažonienė tarsi tęsia šeimos mokslininkų dinastiją. Jos senelis – garsus Lietuvos chemikas Kazys Daukšas. Ar būtent iš jo tas mokslo genas?
„Labai gali būti, kad toks polinkis paveldėtas, įdiegtas ankstyvoje vaikystėje“, – šypteli chemijos inžinerijos mokslų daktarė.
Edita mano, kad veikiausiai būtų kilusi mokslininko karjeros laiptais, bet likimas įmetė į pramonės reikalų sūkurį ir gryniesiems mokslams neliko laiko. Tik laisvalaikiu vis dar domisi kosmologija, gyvybės kilmės problemomis, mokslo filosofija.
Senelį ji labai mylėjusi. Žavėjosi originaliu mąstymu ir humoro jausmu, apie jo mokslinę veiklą dar neturėdama jokio supratimo. E. Mažonienės, senelis buvo labai gerai žinomas Lietuvoje, ir ne tiek dėl mokslinių laimėjimų, kiek dėl aktyvios švietėjiškos veiklos.
„Buvo tikrai labai originali, net ekscentriška asmenybė, suburdavusi aplink save daug klausytojų, pasekėjų, bet drauge ir skatindavusi polemiką, karštas diskusijas. Kaip vaikas, į senelį žiūrėjau turbūt visai kitomis akimis nei aplinkiniai, besąlygiškai jį gerbiau. Viena iš man giliai įstrigusių jo minčių: žmogui turi būti atlyginta už kiekvieną jo darbą“, – sako E. Mažonienė.
Mokslininkė prisimena, kaip kadais spalvindavo etiketes ant butelių, į kuriuos senelis pilstydavo savo gamybos vermutus. Už kiekvieną etiketę anūkei atseikėdavo bene 15 kapeikų.
Edita būtų mielai piešusi ir be jokio atlygio, bet taip turbūt išmoko, kad reikia gerai daryti tai, kas patinka – ir bus atlyginta. Ji prisimena intensyvias senelio ir močiutės „mokslines“ diskusijas prie pietų stalo: kaip geriau išdžiovinti odekolono buteliukus – kakliuku aukštyn ar žemyn? Ar kad vandens likutis išbėgtų, ar kad išgaruotų? Senelis prisirankiodavo butelių pakrūmėse ant Tauro kalno, gerai išplaudavo, dezinfekuodavo ir išpilstydavo suvenyrines savo vermutų kolekcijas.
„Rimtas klausimas, o jam spręsti buvo pasitelkiama ir liaudies patirtis apie ąsočių kabinimą ant tvoros žėglių, ir mokslo žinios apie skysčių lakumą bei apnašų formavimąsi. O jei rimčiau, man tikrai labai daug įtakos turėjo ir senelių, ir tėvų rimtas požiūris į išsilavinimą, mokslinio smalsumo skatinimas, tikėjimas, kad iš manęs užaugs rimtas žmogus. Genai, matyt, irgi suveikė. Mūsų giminėje – ne vienas mokslininkas, ir visi labiau su polinkiu į chemiją“, – pasakojo E. Mažonienė.
Chemija Editą visada traukė. Trečiame KTU Aplinkosaugos inžinerijos studijų kurse, Švedijos kalnakasybos įmonės mokslinių tyrimų ir plėtros laboratorijoje atlikusi praktiką, labai nedrąsiai pasvajojo, kad ir pati norėtų kažkada dirbti tokioje įstaigoje.
„Kažkas ten aukštai, matyt, nugirdo!“, – šypteli mokslinininkė.
Praėjo dar ne vieneri metai, kai E. Mažonienė apsigynė chemijos inžinerijos daktaro disertaciją, liko dirbti universitete, profesoriaus A. Žemaitaičio mokslo grupėje. Kadangi ši grupė tuo metu daug gilinosi į krakmolo modifikavimo klausimus, o Panevėžyje kaip tik buvo statoma kviečių krakmolo išgavimo įmonė, profesorius užmezgė ryšius ir pradėjo bendrus projektus.
„Tuo metu techninė bazė universitete buvo dar labai skurdi, todėl man tiesiog akys apraibo, kai pamačiau, kokios įrangos turi sandėlyje toji įmonė!“, – prisimena E. Mažonienė.
Editą viliojo instrumentinė analizė ir ji žengė žingsnį į kardinalų posūkį – įsidarbino tuometėje „Malsenoje“, dabar tapusioje „Roquette“ grupės įmone, tyrimų grupės vadove. Toji grupė iš pradžių buvo iš trijų žmonių.
„Vedami inovacijų ir ilgalaikės vizijos, pamažu augome, ir pernai, praėjus 12 metų nuo darbų pradžios, persikėlėme į keliskart didesnes patalpas ir atidarėme šiuolaikišką, vieną moderniausių analitinių tyrimų laboratorijų Šiaurės Europoje“, – džiaugiasi E. Mažonienė.
Karjeros vingiai kaunietę galutinai atvedė į Panevėžį. Ketverius metus beveik kasdien važinėdavo iš Kauno į Aukštaitijos sostinę, kol galop atsibodo gyvenimas ant ratų, pagailo atimamo laiko iš šeimos, augančių dukryčių ir ryžosi persikelti gyventi į Panevėžį. Pamažu radosi naujas draugų ratas, moteris įsitraukė į katalikiškų bendruomenių gyvenimą – yra praktikuojanti katalikė.
„Gyvenimas tiesiog kunkuliuoja, veiklos – per akis, todėl man atrodo tikra netiesa įprastinis padejavimas dėl apmirusio Panevėžio“, – tvirtina E. Mažonienė.
Kad mokslininko darbas yra jos pašaukimas, E. Mažonienė jutusi nuo pat vaikystės. Moteris neslepia esanti visiška introvertė, vaikystėje ir jaunystėje buvo baisiai kompleksuota ir knygose slėpėsi nuo grėsmingo žmonių pasaulio. Mokslai, o ypač tikslieji, jai gerai sekėsi. Edita juokauja, jog didžiausias košmaras būdavę rašiniai, o štai chemija ėjosi kaip per ledą – buvo „kiaura“ penketukininkė. E. Mažonienę taip pat viliojo ir gamta, ekologija. Bandė svajoti apie biochemijos studijas Vilniuje, bet kaip tik tais metais, kai reikėjo rinktis, KTU atsirado ekologinės inžinerijos katedra bei analogiška studijų programa.
„Vilnius labai traukė – visgi mano gimtasis miestas, ten, pas senelius, praleistos visos mano gražiausios atostogų dienos. Todėl įsiprašiau į praktiką Vilniaus vandenvalos įmonėje ir laisvalaikiu tą vasarą Žemaitės skverelyje skaitinėdavau teorinę fiziką, gilinausi į reliatyvumo, termodinamikos ir panašias teorijas. Turbūt gan tipiškas mokslininko pašaukimas. Tik niekad negalvojau, kad norėčiau užsiimti taikomuoju mokslu, man jis atrodė kažkoks antrarūšis. Gyvenimas gerokai pakoregavo tokį požiūrį!“, – juokiasi chemijos inžinerijos mokslų daktarė.
Pašaliniams nematomą darbą dirbanti mokslininkė E. Mažonienė šiandien tvirtai laiko mokslinių tyrimų laboratorijos vairą.
Pašaliniams nematomą darbą dirbanti mokslininkė E. Mažonienė šiandien tvirtai laiko mokslinių tyrimų laboratorijos vairą ir sako, jog kiekviena diena jai – savotiška kūryba.
Kaip pati sako, iš pradžių labai daug pilstė iš mėgintuvėlio į mėgintuvėlį bei su džiaugsmu valdė visokiausius chromatografus, spektrometrus ir kitus gudrius aparatus. Vėliau teko šiuos širdžiai malonius darbus perleisti kitiems, o pačiai liko duomenų apibendrinimas, išvadų darymas, ataskaitų rašymas, bendravimas su gamybiniais padaliniais, jų problemų vertimas į mokslinę kalbą ir atgal. Pasak Editos, kiekviena diena dabar sklidina netikėtumų, nuolat tenka spręsti įvairiausias problemas iš labai skirtingų mokslo ir darbų organizavimo sričių.
Širdžiai mieliems tyrinėjimams E. Mažonienė atidavė ne vienerius metus. Moteris sako iš prigimties esanti daugiau teoretikė, todėl jai smagiausi mintiniai eksperimentai.
Įdomiausia jai – gyvosios gamtos sąranga, nuostabiai darnus procesas kiekvienoje gyvoje ląstelėje, kur kiekviena molekulė turi nepakeičiamą paskirtį. O šiuolaikiniai tyrimo metodai leidžia labai nuodugniai visa tai išnarstyti.
„Man tikrą nuostabą kelia ir tas paprasčiausias kviečio grūdas – pagrindinė mūsų lietuviškosios įmonės žaliava. Kiek jame visko pridėta, kaip turtingiausiame sandėliuke! Belieka tik gražiai viską išimti, sugrupuoti, išgryninti, supakuoti ir nepigiai parduoti, atradus labai gerą pritaikymą“, – šypteli mokslininkė.
Pasak E. Mažonienės, mokslininkai – tokie pat žmonės kaip ir visi. Galbūt jiems labiau būdinga intraversija, bet to nereikėtų painioti su kuklumu. Anot moters, ir tylus žmogus širdyje gali būti užsiauginęs nemenką puikybę.
„Mokslininkai tikrai labiau pažeidžiami šios nuodėmės. Tą pati iš savęs puikiai žinau. Specifinės žinios, platesnis problemų suvokimas dažnam susuka galvą ir imi pretenduoti į visažinybę“, – šypsosi savikritiškoji Edita.
Visų pirma, jos nuomone, mokslininkas turėtų pasižymėti smalsumu, pastabumu, noru gilintis, ieškoti reiškiniuose dėsningumų.
„Analitinis mąstymas ir sugebėjimas apibendrinti daugybę faktų. Amžinas troškimas atsakyti į klausimus, kas tai ir kodėl. Tiesiog įgimtas siekis išsiaiškinti, atrasti tiesą, materialaus pasaulio dėsningumus“, – kiekvienam mokslininkui būdingas savybes vardija Edita.
E. Mažonienė kaskart ieško atsakymų, kodėl Lietuvoje mokslas nėra toks populiarus, kaip kitose šalyse, ir kodėl jam atiduodama tiek nedaug resursų. Mokslininkė mano, jog tai dar sovietinės struktūros palikimas ir postkomunistinės valstybės likimas.
„Buvome mažas nereikšmingas sraigtelis dideliame neteisingame mechanizme. Nuo to atsigauti reikia laiko. Neturime supratimo apie investicijas – trumpalaikes ir ilgalaikes, kurių puikus pavyzdys yra mokslas. Mūsų kartos žmonės vis dar pripratę, kad už juos kas nors nuspręstų ir daug ką duotų už dyką. O jei neduoda – ne nuodėmė ir pačiam pasiimti arba kaip kitaip nelegaliai gauti“, – svarsto mokslų daktarė.
Toks mąstymas, anot jos, vis dar reiškiasi visuose lygiuose, net aukščiausiuose. Pasak jos, dar nesame išgiję kaip visuomenė ir todėl, labai trūkstant resursų, jie metami ne visada strategiškai tinkamiausia kryptimi.
„Mokslui vystytis ir klestėti mažoje šalyje tikrai nelengva. Didžiosios, stipriosios šalys tikrai žiūri į mus vis dar su dideliu netikėjimu mūsų potencialu. Pati tai esu asmeniškai patyrusi bendraudama su kitų šalių tiek pramonės, tiek mokslo institucijų kolegomis. Šiek tiek koją kiša ir lietuviškas nemokėjimas parodyti savo stipriųjų pusių, garsiai pasigirti. O parodyti tikrai turime ką“, – teigia E. Mažonienė.
E. Mažonienė neabejotinai žino, kaip sėkmingai mokslinius tyrimus iš mėgintuvėlio perkelti į praktiką įmonėse. Bet sako, jog labiausiai žino, kaip tai išties nelengva. Anot jos, sėkmei reikia trijų dalyvių: supratingų mokslininkų, suvokiančių, kad vien teorijomis gyvas nebūsi, ne mažiau supratingų pramonininkų, sugebančių įvertinti, kad alkanas mokslininkas gerai ir nuodugniai nepadirbs, ir pagaliau tam tikro tarpininko tarp jų, padedančio abiem pusėms susikalbėti ir suderinti interesus.
Panevėžio siekis tapti mokslo, inovacijų ir technologijų centru, talentų kalve ir mokslo bendruomene, E. Mažonienės manymu, labai realus.
Pasak jos, reikia laiko, kad užaugtų žmonių sąmoningumas ir į Aukštaitijos sostinę dirbti grįžtų jauni iniciatyvūs žmonės. Labai svarbu, anot jos, ir palaikymas iš Savivaldybės pusės, remiant gerąsias iniciatyvas, skatinant jaunimo verslumą. Pagalba ir palaikymas, pasak Editos, reikalingi ir verslui, kuriančiam patrauklias darbo vietas mieste.
Pasauliui kovojant su koronaviruso pandemija, akcentuojama didelė įtariamų užsikrėtusiųjų testavimo svarba. Įmonė, kurioje E. Mažonienė dirba, atėjo į pagalbą Respublikinei Panevėžio ligoninei ir pertvarkė dalį savo mokslinės laboratorijos įrangos, kurią pritaikė efektyviam testavimui. Edita pasakoja, jog atsitiko taip, kad turėjo įsigiję, bet dar nenaudoję, būsimam projektui įrangą, kuri tinka vadinamiesiems PGR testams – tiek mėginių paruošimui, tiek pačiai analizei. Žinia, toji įranga yra vadinamoji mokslinė, ne medicininė – ja galima atlikti daug platesnius tyrimus, nei vien diagnozuoti. Diagnostinis metodas universalus, ir kaip tik tapo pirmuoju Pasaulio sveikatos organizacijos pripažintu COVID-19 nustatyti.
„Išgirdome, kad įrangos ir eksploatacinių medžiagų bei reagentų tyrimams visur trūksta ir jų tiekimas dažnai vėluoja, kad Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras, su kuriuo bendradarbiaujame, atidavė ligoninėms visus savo aparatus. Prisiminėme, kad ir mes tokių turime, ir dar didelio našumo“, – sako mokslinių tyrimų labaratorijos vadovė.
Toliau jau sekė jungtinės pastangos drauge su Panevėžio ligoninės darbuotojais ir Vilniaus specialistais.
„Tempas buvo tikrai geras, visi darė, ką galėjo. Užsimezgė gražus bendradarbiavimas, ir tiesiog mūsų akyse susidėliojo nuo nulio šiuolaikinė ir dabar itin aktuali medicininės diagnostikos laboratorija. Ir toliau bendradarbiausime padėdami ligoninei plėsti testavimų apimtis“, –teigia E. Mažonienė.
COVID-19 įkarštyje jai darbo išties padaugėjo.
Nors šiandien garsiai kalbama apie ketvirtąją pramonės revoliuciją ir jos svarbą proveržiui, žodis „revoliucija“ Editai nepatinka. Anot jos, visa, kas gera, randasi ne revoliucijos, o evoliucijos būdu, tačiau šiuo atveju ne įvardinimas svarbiausia.
Anot jos, pramonės proveržis gali nepatikti tik tiems, kam niekas nepatinka, kas benutiktų. Norintiems aktyviai užsiimti mėgstama veikla, anot mokslininkės, tai tikrai labiau džiaugsmas nei pavojus.
„Žinoma, pasaulis globaliai pilnas įtampų, kaip buvo visais amžiais. Žmogaus tamsioji pusė visiems, deja, gerai žinoma iš sovietinių ir nacistinių konclagerių. Tai, kad kiekvieno mūsų galia teoriškai padidėja, neramu, bet kartu ir tikėtina, kad pati demokratijos sistema įgauna technologinį pastiprinimą. Kartu ir problemos, su kuriomis dabar susiduria žmonija, jau tokio masto, kad tik visų pastangų suvienijimas leidžia tikėtis sprendimo“, – pastebi chemijos mokslų daktarė.
E. Mažonienė į viską žiūri realistiškai – tik su revoliucinėmis technologijomis arba išgyvensime, arba pražudysime planetą, o tai priklauso ne nuo technologijų, o nuo mūsų pastangų neatsilikti besivystant toms technologijoms ir sugebėjimo asmeniškai prisiimti atsakomybę.
