Mokosi atrasti tinkamiausią žodį jausmui

Smagu, jog bandančius kurti jaunuolius pastebi projekto ambasadorės Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokytoja Liudmila Putauskienė ir Panevėžio rajono Velžio gimnazijos mokytoja Dalia Vizbarienė. Spausdiname jų pastebėtų jaunųjų kūrėjų literatūrinius bandymus.

Aurėja Venslavičiūtė (8 kl.)

„Su Aurėja bendraujame tik dvejus metus. Tai kukli, kiek užsidariusi mergina. Ji tik mokosi atrasti tinkamiausią žodį jausmui, minčiai išreikšti. Labai džiaugiuosi, kai jai pavyksta. Tada Aurėja šypsosi…“ – pasakoja mokytoja Liudmila Putauskienė.

Verpimo ratelis
(močiutei)

Tu stovi, rateli, muziejaus kampe,
Neliečia tavęs verpėjėlės ranka.
O mano močiutės pirkelėj senoj
Dar dūzgia ratelis jaukioj ramumoj.

Nukirpo senelis avyčių pulkelį,
Iškaršęs jų vilnas sudėjo krepšelin.
O kai atkeliavo žiemužė balta,
Ratelis prabilo bitučių kalba.

Nuglostytas rankų senosios darbščių
Ištirpsta kuodelis, ir taip pamažu
Suverps verpimėlį žilagalvė darbšti,
Numegs pirštinaites – atsidžiaugt negali.

Sesytei Liepai

Mano sesyte, guvus sraunus upeliuk,
Tavęs nepavysiu…
Nepabėk, dar pabūk.

Pasislėpei, na gerai, žaisim slėpynių.
Kai surasiu tave, rankom mane apsivysi.
Kokia palaima – tau lakstyti, o man – glėbyje tave laikyti.

Liepa Liepuže – šį vardą tau nuskabiau
Kaip liepžiedį – geltoną, kvapnų, medingą…
Noriu, kad krykštautum ir būtum laiminga.

Mano sesyte, skaidri ašarėle,
Kaip tavęs nemylėti, mano rūpestėli…

Žadėjai nepalikti
(Tėčiui)

Pavasaris. Saulutė vėl į kiemą kviečia.
O man taip ilgu ilgu Tėčio…

Tėveli, taip trūksta mūsų pašnekesių ir artumo…
Kaip patikėt, kad be tavęs dar stebuklų būna.

Jaučiuos našlaite, perpučiama vėjo,
Girdžiu rūpestingą balsą ,,Dukra AURėėjaaa“.

Tu, mano tėti, žadėjai niekada manęs nepalikti,
Valandos, dienos, metai tiksi ir tiksi
Be tavęs…

Viltė Želnytė (9 kl.)

„Viltė kaprizinga menininkė, svajotoja, mėgsta piešti. Kai pieštukas nepajėgia išreikšti jausmų, griebiasi rašymo“, – mokytoja Dalia Vizbarienė.

***

Stiklinėmis akimis pažiūri į mane,

Lyg kas nors būtų ištraukęs visą gyvastį.

Tu supuvęs iš vidaus, tavo akys tai puikiai parodo,

Bet aš neketinu tavęs palikti, juk širdžiai neįsakysi.

Tu buvai mano pienas sausainiams,

Gaila, kad aš netoleruoju laktozės.

Tu privertei mane sužydėti

Tam, kad galėtum nuskinti.

***

Paneriu po vandeniu.

Įkvepiu…

Vanduo užpildo plaučius.

Dūstu…

Smegenims trūksta deguonies.

Alpstu…

Praeina 6 minutės.

Mirštu…

***

Skęstu. Noriu įkvėpti, bet troškimas nekvėpuoti po vandeniu yra stipresnis nei noras plaučiuose vėl pajusti deguonį. Stengiuosi neįkvėpti iki tol, kol esu ties sąmonės praradimo riba. Vidutiniškai žmogus sulaikęs kvėpavimą gali išbūti 30–60 sekundžių. Jau praėjo 50 sekundžių. Laiko, kaip ir galimybės išsigelbėti, nebėra, ir aš įkvepiu pirmąjį vandens gurkšnį. Deja, esu sąmoninga, jaučiu, kaip vanduo užpildo plaučius ir išstumia paskutinius oro likučius. Vanduo degina lyg kunkuliuojanti lava. Tada suprantu: aš neišgyvensiu ir stengiuosi priimti tą faktą, kad atėjo galas. Noriu mirti ramiai, tad krentu į mirties glėbį ir prieš išeidama amžiams suprantu, kad kadaise taip mylėtos jūros kvapas primins paskutinį atodūsį…

***

Mėgstu bėgti, bėgti tolyn.

Nuo namų, miškan gilyn.

Kur triukšmo nebūna, nėra žmonių.

Praleidžiu ten dieną, toli nuo draugų.

Ateina naktelė, aš sustoju…

Bėgti aš mėgstu ir bėgu artyn.

Bėgu namo, nuo miško tolyn…

***

Vaikystėje buvom geriausi draugai,

Broli, nejaugi pamiršai?

Mane tu nuo diržo, keptuvės gynei,

Broli, nejaugi pamiršai?

Paauglystėje naktim išsliūkint padėjai,

Broli, nejaugi pamiršai?

Nors ir nutolom, bet buvom draugai.

Broli, nejaugi pamiršai?

Gyvenimo kelio padėjai ieškoti,

Broli, nejaugi pamiršai?

Pavykus džiaugeisi kartu, susikirtus liūdėjai.

Broli, nejaugi pamiršai?

Pasenus man peilį į širdį įvarei,

Broli, nejaugi pamiršai?

Nors vaikystėje buvom geriausi draugai,

Broli, nejaugi pamiršai?

***

Atsikeliu, nusiprausiu, pavalgau, išeinu.

Ateinu, pasėdžiu, pavalgau, išpėdinu.

Pareinu, pailsiu, pavalgau, išbėgu.

Grįžtu, pasimokau, pavalgau, užmiegu.

Miegu, sapnuoju ir viską kartoju:

Gera man matyti, jausti,

Nors pirštu paliesti paukštį,

Nudažyti akmenėlį,

Pastatyti smėlio skėtį.

Noriu gauti pinigų,

Ir išleist juos ant ledų.

Noriu dar aš pasvajoti,

Vasarėlę susapnuoti,

Tad einu miegot anksti,

Ką žinai, gal kas nutiks.

Gina Vasiliauskaitė (9 kl.)

„Gina mėgsta šokti ir dainuoti, gamtą, augintinius. Anot mergaitės, kūryba jai padeda išlieti per dieną susikaupusį nerimą ir rūpesčius. Rašydama eilėraščius ji patenka į tokią šalį, kurioje nėra suvaržymų, kaip gyventi“, – mokytoja Dalia Vizbarienė.

***

Vis klausiu, koks tas jausmas – meilė?

Kartais būna aštrus kaip durklo ašmenys,

Kartais saldus lyg medus.

Šis jausmas gali tave sulaužyti,

Išsiurbti visą esybę.

Gali tave sudaužyti.

Ir nepaklaus,

Ar tau skauda?

Išeik, meile!

Man baugu…

***