-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tradiciškai anksčiau lietuviai kapinėse lankydavosi pavasarį prieš Velykas, vadinamas vėlių velykėlėmis, ir prieš žiemą, apie Vėlines. Tradicija aplankyti kapus, pridegti juose žvakių, prinešti gėlių – jau nauja. Etnologai sako, kad Vėlinės anksčiau būdavo tik priminimas nepamiršti mirusių artimųjų. Jeigu to priminimo nereikia, tai ir nebūtina per didžiausius sunkumus vykti prie kapo.
Labai senais laikais netoli kapinių vykdavo sambūriai, savotiškos derliaus šventės, vaišės, kai nuliejama ir numetama maisto kąsneliai vėlėms – tarsi padėka mirusiems už tai, kad padeda nudirbti darbus, pasirūpina dosnesniu derliumi. Kai kuriose vietovėse Lietuvoje iki šiol likęs paprotys per Vėlines kapinėse deginti laužus, prisiminti mirusiuosius pasakojant apie juos istorijas. Daugelyje vietų tokia tradicija nunyko krikščionybės metais, kai Vėlines užgožė Visų šventųjų diena. Visgi visais laikais išliko vienokios ar kitokios apeigos su ugnimi – buvo laikai, kai kūnai deginti, vėliau palaikai barstomi raudonais ochros dažais tarsi imituojant ugnį, o nuo XIX amžiaus pabaigos kapinėse degamos žvakės. Istoriniai šaltiniai pasakoja, kad 1880 metais Akmens kaime, Varėnos rajone klebonas sumanė paminėti išėjusius anapus vietinius. Supylė simbolinį kapą, prismaigstė vaškinių žvakučių, jas uždegė, palaimino ir paprašė, kad žmonės jas išnešiotų ant artimųjų kapų – kad vėlėms būtų lengviau kelią namo surasti.
Panevėžio totorių bendrijos pirmininkė Klara Bogatova sako, kad totorių Lietuvoje laidojimo tradicijos panašios į lietuvių, bet jos gimtinėje su mirusiuoju atsisveikinama pagal musulmoniškus papročius.
Panevėžio totorių bendrijos nariai – Rusijos Tatarstano Respublikos totoriai. Ji pati kilusi iš šios respublikos sostinės Kazanės, sutuoktinis taip pat buvo iš ten. Į Lietuvą šeima atvyko 1967 metais ir čia pasiliko. Penketą metų buvo išvykę į Čiukotką, kur Klaros vyras tarnavo, tačiau 1992 metais šeima vėl grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Panevėžio rajone.
„Tatarstane mirusiuosius laidoja pagal musulmoniškus papročius – kūną įvynioja į drobulę, kapo duobėje padaromas toks savotiškas nedidelis medinis rūsys, į kurį įdedamas mirusysis“, – pasakoja K. Bogatova.
Jos teigimu, kaimuose gyvenantys totoriai dažniausiai ir dabar tebesilaiko senųjų tradicijų. Visgi sostinėje jau įprasta laidoti taip pat, kaip tą daro rusų tauta.
„Kazanės totoriai, kokie esame aš, mano mama, tėtis, laidojame kaip rusai todėl, kad maišėsi šeimos. Pavyzdžiui, mano brolis buvo vedęs rusę. Vaikai dažnai net totorių kalbos nemoka: nori mokykis rusiškai, nori – totoriškai. Renkasi kaip kam patinka“, – sako K. Bogatova.
Anot jos, taip pat yra ir su senaisiais papročiais.
Panevėžio totorių bendruomenės pirmininkės teigimu, dalis žmonių Tatarstane eina į mečetę, dalis – ne: kiekvienas pasirenka, kaip priimtiniau.
Pati K. Bogatova savo vyrą beveik prieš dešimtmetį laidojo kaip įprasta Lietuvoje – su kostiumu, karste. Šeštadienį kartu su Lietuvoje gyvenančia jauniausia dukra keliaus į Šilaičių kapines, kur vyras atgulęs amžino poilsio.
„Kaip ir visi, aplankysime šį savaitgalį savo žmogų kapinėse. Niekaip neišsiskiriame“, – lietuviškos tradicijos laikosi K. Bogatova.
Ji svarsto, jog senuosius papročius labiau yra išsaugoję palikuoniai totorių, kuriuos į Lietuvą iš Krymo atsigabenęs dar Didysis kunigaikštis Vytautas.
„Ši bendrija labai išsaugojo senuosius papročius, jų kalba visiškai kita, nepanaši į Tatarstano totorių“, – sako Klara.
Skirtingų bendrijų totoriai Lietuvoje susikalba rusiškai arba lietuviškai.
Stačiatikiai mirusiųjų pagerbimo dieną minės maždaug po savaitės. Visgi dalis jų ir šį savaitgalį važiuos į kapines.
„Tie, kurie gyvename Lietuvoje, prisitaikome prie visų – ir rusai, baltarusiai, ukrainiečiai į kapines eina lapkričio 1-ąją. Ši diena sujungia visas tautas“, – sako Panevėžio rusų kultūros centro vadovė Valentina Vatutina.
Pasak V. Vatutinos, cerkvėje lankosi ne visi Panevėžio rusai, tad ne visi ir žino, kada stačiatikiai mini tokią dieną.
„Daugelis mūsų mirusiųjų pagerbimo dieną minime kartu su katalikais be jokių minčių, kad pas mus kitaip. Aš pripratusi nuo vaikystės būti su lietuviais kartu. Man atrodo, kad ir gerai, jog taip, kad tradicijų prisilaikome visi kartu – neskiriama katalikai ar stačiatikiai“, – mano V. Vatutina.
O štai Rusijoje, anot panevėžietės, kapus lanko pagal poreikį.
„Pagal mūsų religiją nereikia labai dažnai deginti žvakių, nes pakeliame mirusiuosius, neduodame jiems ramybės. Bet mirusiųjų pagerbimo dieną kapinės skęsta žvakučių jūroje, mirusieji vaišinami vandeniu ir duona, kai kuriuose Rusijos regionuose ant kapų paliekama stiklinaitė su vandeniu ir uždėta duonos riekute“, – stačiatikių papročius aiškina V. Vatutina.
Pasak V. Vatutinos, pagal stačiatikius, nereikia labai dažnai deginti žvakių. Tikima, kad taip pakeliami mirusieji, neduodama jiems ramybės. „Sekundės“ nuotr.
Lietuvos romai – katalikai. Nepaisant to, Panevėžyje gyvenantys romai savo mirusiuosius pagerbia kiek kitaip nei lietuviai.
Romų atstovė panevėžietė Rasma Pažemeckaitė pasakoja, kad mirusiųjų dienos pavadinimas iš romų kalbos išverstas į lietuvių skambėtų „Duok iš rankos“. Pavadinimo prasmė – pamaitinti kitus. Pasak R. Pažemeckaitės, dieną prieš Visus šventuosius romės kepa pyragą, vadinamą svijaku, pagamina vaišių. Visų šventųjų išvakarėse, spalio 31-ąją, romai nieko nevalgo, uoliai laikosi pasninko – geriamas tik vanduo.
„Tarsi atiduodame auką už visus mirusius“, – pasakoja Rasma.
Anot jos, jaunesni romai vieną dieną laikosi pasninko, vyresni – tris. Tuo metu negalima žiūrėti ir televizoriaus, negalima šukuotis, negalima praustis. Visi veidrodžiai turi būti uždengti balta paklode.
Šiais laikais, anot Rasmos, ne visi to laikosi, tačiau jai pačiai ši sena jos tautos tradicija svarbi.
„Tai mano tradicija, man tai brangu“, – sako R. Pažemeckaitė.
Pasninko dieną pasirūpinama maistu ir alkoholiu.
„Kodėl alkoholis? Pas mus taip yra – tarsi nuplauna sielą“, – apie savo tautos papročius kalba R. Pažemeckaitė.
Prieš važiuodami į kapines Visų šventųjų dieną romai kaimynus, praeivius vaišina naminiu pyragu – svijaku. Pasak R. Pažemeckaitės, kitiems gal ir keista, bet romai stengiasi mirusįjį pamaloninti tuo, ką žmogus mėgo gyvas būdamas.
Jos pačios brolis, miręs prieš pusantrų metų, rūkė.
„Mama visada liepia nupirkti pakelį jo rūkytų cigarečių. Pridegu ir įbedu į žemę“, – sako Rasma.
Nors kapinėse geriamas alkoholis ir užkandama, tačiau, pasak moters, niekas negirtauja.
„Gal kitiems iš šalies ir atrodo, kad mes kapinėse girtaujame. Tikrai to nebūna. Mes išgeriame už vėlę, užkandame, stengiamės praeivius pavaišinti“, – tikina R. Pažemeckaitė.
Be to, pasigerti romei – labai didelis moralės taisyklių pažeidimas.
Rasma neslepia, jog vieni praeiviai labai skeptiškai vertina romų pasiūlymus pasivaišinti, pasitaiko ir visokių išvedžiojimų, bet dauguma tiesiog pasiteirauja apie papročius ir geranoriškai pasivaišina. Jai pačiai tokia tradicija graži ir labai paprasta.
„Mes viską paliekame ten. Nieko negalima parsinešti iš kapinių. Taip gali parsinešti mirtį, nelaimę, negandą“, – pasakoja R. Pažemeckaitė.
Jos pastebėjimu, tomis dienomis kapinėse būna nemažai elgetų, jiems romai paprastai atiduoda nuo vaišių likusį maistą ir alkoholį. Tuomet nereikia maisto ir gėrimų palikti prie kapų. O pernai nespėjusi aplankyti visų kapų, vakare prie vieno miesto prekybos centrų išvydusi benamį Rasma jam atidavė ir butelį, ir vaišių maišelį.
„Jis gal nesimeldė, bet man reikėjo paprašyti, kad už mano mirusiojo artimo sielą išgertų ir užkąstų“, – sako romė.
Prieš važiuojant į kapines romams privalu išpilti visus namuose turimus skysčius – sriubą, vandenį ir pan. Ir ne bet kur – būtinai į lauką.
„Mes su mama tai darome. Viską į lauką išpilame prieš važiuodamos į kapus ir visus veidrodžius uždengiame balta paklode“, – kalba Rasma.
Į kapines romai stengiasi nešti skintas gėles, ne dirbtines. Žvakučių nuperka tiek, kad užtektų išdėlioti kryželį.
Anot R. Pažemeckaitės, mirusiųjų dienos pavadinimas iš romų kalbos išverstas į lietuvių skambėtų „Duok iš rankos“. Pavadinimo prasmė – pamaitinti kitus. Asmeninio archyvo nuotr.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, Lietuvos ir Panevėžio žydai paminėti mirusiuosius renkasi du kartus per metus. Tai nėra tradicinės iš senų laikų atėjusios dienos. Šios datos susijusios su Antrojo pasaulinio karo žydų tautos tragedija. Pasak G. Kofmano, visi žydai ir kitų tautų atstovai pamini rugsėjo 23 – Lietuvos žydų genocido dieną – ir sausio 27-ają – Tarptautinę holokausto aukų dieną. Taip prisimenami ir pagerbiami maždaug 6 mln. sunaikintų žydų, skaitoma speciali malda. Ši tragedija pavasarį paminima ir Izraelyje. Tuomet gatvėse sustoja transportas, įjungiamos sirenos, signalizuoja automobiliai – keletą minučių niekas nedirba ir nejuda.
O Lietuvoje gyvenantys žydai iš dalies perėmė lietuvių mirusiųjų pagerbimo tradicijas.
„Lapkričio 1-ąją einame į kapines todėl, kad gyvename Lietuvoje, pripratome prie čionykščių tradicijų“, – sako G. Kofmanas.
G. Kofmanas pasakoja, kad žydų laidotuvės jų mirties dieną. Vėliau artimieji privalo likti namuose, jokiu būdu niekur neiti, uždaryti langus, uždangstyti veidrodžius ir melstis visą savaitę. „Sekundės“ nuotr.
O laidojimo papročiai žydų tautoje kiek kitokie. Pačios laidotuvės įvyksta mirties dieną. Vėliau artimiausi žmonės privalo likti namuose.
„Jokiu būdu niekur neiti, uždaryti langus, uždangstyti veidrodžius. Jie turi melstis visą savaitę. Vyrams negalima septynias dienas skusti barzdos. Kaimynai, draugai, bendruomenė jiems turi padėti tomis dienomis ne tik finansiškai, bet ir atnešti maisto, nes tomis dienomis negalima gaminti. Turi būti skaitoma speciali Kadišo malda“, – apie žydų laidotuvių papročius pasakoja G. Kofmanas.
Po 40-ies dienų vėl meldžiamasi, prisimenamas mirusysis ir vėliau – praėjus metams.
Daugelis pastebi žydų atminties vietose, kapinėse padėtus akmenukus. Pasak G. Kofmano, jam viešint Jad Vašem – Tautos atminimo institute Izraelyje – buvo paaiškinta, kad toks paprotys išlikęs nuo senų laikų.
„Legenda tokia, kad Izraelis – dykumų, kalnų kraštas. Mirusį žmogų reikia labai greitai palaidoti. Iškasdavo duobę, vėliau kūną aplink apdėdavo akmenimis, kad nepasiektų žvėrys. Tradicija tokia, kad kiekvienas akmenukas yra atminties apie kiekvieną žmogų ženklas“, – paaiškina panevėžietis.
Visgi šiais laikais žydų amžino poilsio vietose dedami ne tik akmenukai, į kapines nešamos ir gėlės.
„Mes daugiau naudojame ne gyvas, o dirbtines. Žvakutes taip pat degame, nes tai – šviesa, atminimas. Tai du simboliai, susiję su mūsų žmonių gyvenimu“, – pasakoja G. Kofmanas.
Komentarai
-
- m
- 11:50 2021.11.03
Rodyti visus komentarus (1)Kažkuo užimti patalpas reiktu prie Šilaičių kapinių autobusų sustojimo. Dabar tas didelis kambarys paverstas atviru tualetu, laukiant autobuso smirda iš šalies nors tu ka. Kaip tas rusas sako nu i blyn.