Virusų sandara stebėtinai paprasta – nukleorūgšties molekulė baltymo apvalkale. Daugiau nėra nieko – net spalvos.
Tačiau kai elektroninis mikroskopas sluoksnis po sluoksnio atidengia juos mūsų žvilgsniu, o kompiuterinės programos nudažo ryškiomis spalvomis, atsiveria tokios kompozicijos, kad ne vienas menininkas abstrakcionistas didžiuotųsi.
Jo sukeliama liga – Semliki miško karštinė, pasireiškianti galvos skausmais ir periodiniu karščiavimu, – endemiška atskiroms Afrikos atogrąžų vietovėms. Viruso rezervuaras yra primatai, nešiotojai – Aedes ir Mansonia genties uodai.
Įspūdingiausias SFV viruso bruožas – atrodo, kad jis vilki dvigubus kailinius. Išorinė jų dalis – tai lipidai (riebalai), „pamušalas“ – trys specifiniai baltymai su griežtai apribotu molekulių skaičiumi: po 240 kiekviename.
Po šiuo apvalkalu, vadinamu kapside, slypi viruso genomas: nedidukė RNR molekulė, koduojanti viruso baltymus. Tačiau ne lipidų molekules – šias virusas tiesiog pasiima iš užkrėstos ląstelės.
Įdomiausia tai, kad šis virusas labai populiarus aukšto lygio laboratorijose. Ten jis naudojamas kaip transporteris, galintis tiksliai pristatyti į ląsteles didelio aktyvumo medžiagas arba genus, kuriuos būtina įterpti į ląstelės genomą. Mat SFV nereikia ypatingų receptorių tam, kad prasiskverbtų į ląstelę: išorinis jo apvalkalo sluoksnis susilieja su lipidiniu ląstelės membranos pagrindu – tarsi mažytis riebalų lašelis paskęstų didesniame.
Salmonelės – ne virusai, bakterijos. Tačiau jų sukeliamų ūmių žarnyno infekcijų gydymui dažnai naudojami paprastučiai, bet kartu ypatingi virusai: bakteriofagai. Jie dauginasi bakterijų viduje, kol sukelia lizę – irimą.
Bakteriofagų darbas – prasiskverbti į ląstelių vidų – dar sudėtingesnis nei kitų virusų, nes bakterijas dažnai dengia kietas ir patvarus apvalkalas. Ir visgi bakteriofagai puikiai susidoroja. Neatsitiktinai jų pavadinimas išvertus iš graikų kalbos reiškia „bakterijų ėdikai“.
Bakteriofagas P22, naikinantis salmoneles ir kita žarnyno bakterijas, yra viena grakščiausių ir sudėtingiausių molekulinių mašinų.
Jo baltyminėje galvutėje kapsidėje saugiai supakuotas viruso genomas. Už galvutės yra ataugėlė, kurios baltymų užduotis – atpažinti bakterijos sienelę, prie jos prisitvirtinti ir jas prakiurdyti. Vos tik atsiranda skylutė, suveikia savitas spyruoklinis mechanizmas, esantis ties galvutės ir ataugėlės sandūra, kuris į bakteriją sušvirkščia galvutės turinį. Kai viruso DNR įsitaiso vienintelėje bakterijos chromosomoje ir perima visų ląstelėje vykstančių procesų valdymą, ištuštėjęs vienkartinis automatinis švirkštas, koks iš esmės yra virusas bakteriofagas, nuo ląstelės atsiskiria.
Sindbio viruso infekciją sukeliantis tokio paties pavadinimo virusas cirkuliuoja tarp paukščių ir uodų. Taigi sargdina dažniausiai kaimo vietovių gyventojus – pažeidžia sąnarius ir sukelia artritą, kurio simptomai juntami ištisus mėnesius ir netgi daugelį metų.
Pavadinimą virusas gavo pagal gyvenvietę Egipte, kur pirmąkart buvo identifikuotas. Tačiau tokie pat ar beveik tokie pat virusai, sukeliantys karštinę, bėrimą ir sąnarių skausmus, sargdina suomius (Pogostos liga), švedus (Ockelbo liga), rusus (Karelijos karštine).
Sindbio viruso sandara sudėtingesnė net už artimo giminaičio Semliki miško viruso. Jo išorinį apvalkalą sudaro glikoproteidai – baltymų ir angliavandenių junginiai. Šį ir po juo esantį antrąjį – grynai baltyminį apvalkalą kapsidę skiria plonytis vos dviejų molekulių storio lipidų sluoksnis.
Kapsidės viduje slypi viruso RNR, kurios vienintelė grandinė sudaryta iš apytikriai 13 000 nukleotidų. Toks dydis atitinka maždaug 11,7 kb, tačiau jo pakanka ne tik informacijai apie 10–15 individualių baltymų, bet dar ir mechanizmui, kuris priverčia viruso aukomis tapusias ląsteles vėl nuskaityti jo genus.
Rinovirusai, dabar laikomi pagrindine vadinamųjų peršalimo ligų priežastimi, atrasti tik 1956 metais.
Jie sukelia ūmias viršutinių kvėpavimo takų infekcijas, o kartais – astmą, otitą, netgi vaikų alergines reakcijas.
Žmogaus rinoviruso sandara iš pirmo žvilgsnio atrodo nesudėtinga: paprasta burbulo pavidalo trijų tipų baltymų kapsidė, o jos viduje – viruso genai.
Tačiau rinoviruso apvalkalo baltymai pasižymi viena ypatinga savybe: jie sugeba tiksliai atpažinti ICAM-1 baltymo molekules, savo struktūra panašias į imunoglobulinus, ir tvirtai prie jų prisikabinti.
ICAM-1 baltymai randami ant kai kurių tipų ląstelių – kraujagyslių, gleivinių – paviršiaus. Jų darbas – užtikrinti leukocitams galimybę be kliūčių prasiskverbti į audinius, kad šie galėtų greitai pasiekti uždegimo apimtą vietą. Vaizdingai tariant, leukocitas pateikia epitelio ląstelėms savo „leidimą“ – signalinius baltymus – ir ląstelės pasislenka padarydamos tarpą leukocitui eiti.
Leukocitų ir epitelio baltymų kontaktas panašus į rakto su spyna. Ir ICAM-1 baltymas čia yra tarsi anga, į kurią kišamas raktas.
Rinovirusas pasinaudoja šiuo mechanizmu, kad atpažintų ląstelę taikinį (kurios turi ant savo membranos ICAM-1 baltymą, tas ir puola) ir prisikabintų prie jos paviršiaus. To pasekmė dažniausiai būna sloga, bet pasitaiko, kad prasiskverbimas baigiasi ir pneumonija, bronchitu ar, kaip minėta, net astma.
Pirmoji informacija apie AIDS pasklido po pasaulį 1981 metais. Naujoji liga buvo aiškiai infekcinės kilmės ir taip išgąsdino žmoniją, kad imta vadinti XX amžiaus maru.
Šio maro pradininku pasirodė esantis į ŽIV panašus SIV – simian immunodeficiency virus, arba beždžionių imunodeficito virusas.
SIV pažeidžia kelių rūšių Afrikos beždžionių imunines ląsteles (kiekvienai rūšiai egzistuoja savas viruso štamas), tačiau jokiu imunodeficitu įprastiems šeimininkams nepasireiškia.
Užtat patekęs į jam nepažįstamos rūšies atstovų kraują, pavyzdžiui, japoninės makakos, virusas sukelia mirtiną imunodeficitą.
Mokslininkai spėja, jog būtent tokiu keliu atsirado AIDS sukeliantis žmogaus imunodeficito virusas, arba ŽIV.
SIV į jį labai panašus ir taip pat gana sudėtingos sandaros.
Viruso genomą sudaro vienos grandinės RNR. Pats virusas saugiai supakuotas į baltymų matricą it porcelianas į vatą. Baltymų apvalkalą, kuris sudarytas iš kelių sluoksnių, dar dengia lipidų sluoksnis su išorėn styrančiais glikoproteidais – jais virusas „prisiriša“ prie nusižiūrėtos ląstelės receptorių.
Nepaisant tokios daugiasluoksnės apsaugos, SIV itin neatsparus išorinės aplinkos poveikiams.