Mintis dėlioja popieriuje

Mintis dėlioja popieriuje

Gabija Kairytė ir Aistė Tamulionytė iš „Šaltinio“ progimnazijos – tribūnos debiutantės. Nors tai tik pirmieji kūrybiniai merginų bandymai, tačiau tikrai verti dėmesio. Skaitome!

Gabija Kairytė (8 kl.)

„Esu Gabija. Jau kurį laiką rašau. Nors užsiimu ir kitomis veiklomis, tačiau rašymas tapo būtent ta veikla, kuriai visada atrandu laiko. Nesvarbu, ar esu pavargusi, ar užsiėmusi, vis tiek savo mintis sudėlioju popieriuje.“

Ir šypsais, ir juokies,
Ir sakai, kaip tau gera!
O širdy vis vien
Karšta ugnis rusena…

Ji dega ir degina
Tavo esybę.
Ji neramina nakčia,
Kai lieki tik tu su ramybe.

Ir, atrodo, tyla
Žudo tavo balsą,
Tačiau kai garsas aidi,
Nukrenti į prarają…

Ir šypsais, ir juokies,
Ir dainas tu dainuoji,
Bet negirdi jie,
Kaip tavo žaizdos pūliuoja…

Tu mano

Tu – mano
Gražiausias eilėraštis.
Tavyje paskęsta
Mano mintys…

Tu – mano
Liūdniausia melodija,
Kurią grodama pati
Sudaužau savo širdį…

Tu – mano
Neišsipildžius svajonė,
Dėl kurios
Nebegaliu sapnuoti….

Nuodingi vaistai

Galvojau, jog tu būsi mano vaistas,
Kuris išgydys giliausias žaizdas.
Maniau, kad dėl tavęs galiu pamesti galvą,
O ašaros vis tiek netekės srove stipria.

Galvojau, kad tu būsi mano vaistas,
Kuris užgydys randus.
Bet lyg druska ant žaizdos
Tu atėjai mirtingu nuodu…

Dykumos balsas

Stoviu vidury dykumos. Laukiu kažko. Tik nežinau ko? Galbūt išėjusių žmonių, o galbūt tų, kurie dar turi ateiti? Galbūt skambančių dainų, o galbūt tų, kurios seniai nutilo? Galbūt saulės spindulių, o galbūt lietaus? Ak, ką aš čia meluoju, laukiu tavo juoko.

Mano didžiausia svajonė

Tu – mano
didžiausia svajonė.
Be tavęs aš lyg
Nesudėliota dėlionė.

Aš tavo
Didžiausia klaida,
Kurios pakartoti
Tau nepavyks niekada.

Tavo žodžiai

Dėl ko paskęsti žodžiuose savuos?
Galbūt, kad girdi juos visi?
Kodėl nebegirdi kitų?
Ar pradėjai pats savęs klausyt?

Dėl ko paskęsti žodžiuose savuos?
Ar dėl to, kad geriausiai supranti,
Kas slypi po tuo daugtaškiu tyliu,
Kuris tiek daug gali pasakyt….

Aistė Tamulionytė (8 kl.)

„Esu labai pozityvi ir draugiška. Daug sportuoju, bet man patinka išbandyti naujus dalykus. Štai taip gimė mano istorija…“

Paslaptis už spintos durų

Penktadienio vakarą po treniruotės grįžau namo. Buvau labai išalkusi, tad nieko nelaukdama nuskuodžiau į virtuvę. Šaldytuve radau nuo vakar likusį picos gabaliuką, jį pasišildžiusi suvalgiau ir nuėjau į kambarį.
Staiga pamačiau iš spintos sklindančią šviesą. Atsargiai priėjau prie spintos durų ir lėtai jas atidariau. Šviesa buvo labai ryški, net nepajutau, kaip įėjau tiesiai į spintą. Iš pradžių buvo tamsu, bet pasitrynus akis išvydau didelę, iš aukso pastatytą pilį.

Aplink ją driekėsi šimtai mažų, įvairių formų ir spalvų namelių. Dangus buvo ne mėlynos, o violetinės, galbūt rožinės spalvos. Visur skraidė kažkokios keistos būtybės. Aš stovėjau išsižiojusi, netekusi amo.

Mano širdis daužėsi krūtinėje. Norėjosi verkti, rėkti, juoktis, džiūgauti. Tačiau stovėjau kaip įbesta, kol viską nutraukė prie manęs priėjęs padaras. Jo oda buvo mėlynos spalvos, akys žalios, turėjo dideles ausis ir buvo už mane šiek tiek aukštesnis. Vienoje rankoje laikė ietį. Mane apžiūrėjęs jis paklausė:

– Kas tu?
– Aš… aš… Izabelė, – sutrikusi atsakiau.
– Iš kur tu? – vėl paklausė jis. Jo balsas mane šiek tiek gąsdino.
– Aš iš Amerikos, – tvirčiau atsakiau.
Jis į mane pažvelgė keistai ir paėmė už riešo:
– Eime.
– Kur?! – išsigandusi surikau. Jis nieko neatsakęs pradėjo eiti. Aš nenoromis ėjau kartu.
Eidama dairiausi. Dar vis negalėjau patikėti, kur esu. Iš pradžių pagalvojau, kad tai sapnas, bet krimstelėjau į ranką ir supratau, kad ne. Netrukus priėjome tą didelę pilį. Iš arčiau ji atrodė dar įspūdingiau.

– Štai, atėjome, – pasakė padaras.
Jis atidarė milžiniškus vartus, o už jų buvo didelė aikštė, kurioje įvairios būtybės skraidė, šoko, vaikščiojo. Kai ėjome pro vartus, staiga visi nurimo ir nukreipė akis į mane. Aš ėjau išsigandusi ir dairydamasi aplink. Priėjome dar vienerius vartus, jie buvo šiek tiek mažesni nei pirmieji. Padaras juos atidarė ir aš aiktelėjau. Vidus buvo rusvas, grindys ir lubos išmargintos įvairiomis auksinėmis spalvomis.

Viduryje stovėjo stalas. Ant jo sudėtos kažkokios figūrėlės panėšėjo į stalo žaidimą. Pačiame kambario gale per vidurį stovėjo sostas, jis buvo didelis ir auksinis. Jame sėdėjo labai graži mergina, jos plaukai buvo labai šviesūs, beveik balti, akys violetinės, oda šviesiai mėlyna. Ant galvos puikavosi kukli karūna. Ji vilkėjo baltą, paauksuotą, be rankovių ilgą suknelę. Mes praėjome stalą ir atsistojome tiesiai prieš sostą.

– Štai ji, – linksmai pasakė padaras.
– O, aš tavęs laukiau, – nusišypsojusi tarė mergina.
Sutrikusi paklausiau:
– Kaip suprasti, laukėte?
– Mačiau tave sapne. Atsiprašau, nenorėjau tavęs išgąsdinti. Tik norėjau tave pamatyti.
– Kaip? Kodėl?
– Na, aš tave sapnuoju jau kurį laiką. Tai prasidėjo nuo tada, kai šios karalystės sergėtojas dingo. Mat iš rūmų buvo pavogtas labai svarbus daiktas. Tad jis išvyko ieškoti nusikaltėlio ir negrįžo.
– Bet kaip tai susiję su manimi? – nesuprasdama paklausiau.
– Tu esi kita šios karalystės sergėtoja.
– Ką?! – man vos akys neiššoko. Kaip suprasti sergėtoja? Ką tai galėjo reikšti – iš pradžių spinta, paskui karalystė, o dabar sergėtoja. Nieko nesupratau.
– Suprantu, tau šokas. Tačiau neskubėk ir viską ramiai apgalvok. O dabar išsiųsiu tave namo.
Nespėjusi nieko pasakyti, atsidūriau kambaryje. Sėdėjau ant lovos ir bandžiau surikiuoti mintis eilės tvarka. Svarsčiau, ar reikėtų papasakoti tėvams. Tačiau jie vis tiek nepatikėtų, galvos, kad išprotėjau. Ne, vis dėlto niekam nieko nepasakosiu. O gal visa tai buvo netikra?

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų