Miniatiūrų asai

Yra pasakojimas, kaip kartą Ernestas Hemingvėjus susilažino, kad sugebės sukurti patį trumpiausią pasaulyje jaudinantį apsakymą. Jis laimėjo lažybas: „Parduodami vaikiški batukai. Nedėvėti.“ (For sale: baby shoes, never worn). Nuo tada daugelis mėgina pakartoti jo eksperimentą ir sudarinėja istorijas iš šešių žodžių. Skaitysime trumpas, bet gerokai ilgesnes miniatiūras. Patikiname, kad žodžio talpumo ir jo branginimo pavyzdžių apsčiai užtiksime kiekvieno kūrėjo miniatiūrose.

Aivita Čiūraitė (10 kl.)

Gyvenimo paradoksai

Pasineriu į jūrą, paspringdama sūriu vandeniu. Gal naiviai tikiu, kad mintys taps deguonimi ir jomis pripildysiu plaučius. Jaučiu, kaip juos apsiveja erškėtrožės – suprantu – išnerti jau gerokai per vėlu. Skausmas toks stiprus, jog maudžia ne tik sielą, bet ir kūną. Paskutinį kartą įkvepiu į plaučius beprotiškų minčių. Mano kūną tarsi gintarą išmeta į krantą. Tačiau jau kitame pasaulyje, kur pagaliau galiu įkvėpti pavasario oro, kur mintys sukrenta ir išsidėsto aiškios, ryškios. Mėlynu rašalu ranka pradeda dėlioti mintis ant balto lapo.
Vaikštau sode: įšalusi žemė, tirštas rūkas, šnarantys medžai. Gėlių trapūs pumpurai nušalę, nuvytę… Pastebiu vieną: ji gyva, išsaugojusi gležną pumpurą. Atrodo, iš kažkur atsklidusi muzika suteikė jam gyvybės. Širdis stipriau suplaka. Primena laiką, kai šokome valsą po mėlynu dangum.

Ant dešinio paties nutūpė maža, lengva lyg oras starta. Neapsakomai graži, trapi, tviskėjo aukso spalvomis. Tačiau staiga jos akys it jūra sužvilgo ir krito žemyn į šiltą delną. Pasruvo startos suglebęs kūnas krauju, o matomas vaizdas lyg smilga į širdį smigo. Ji klykė skausmo pripildytu balsu: „Kodėl taip padarėt?!“, tačiau išgelbėti jau buvo gerokai per vėlu.

Pramerkus paskutinį kartą akis, pasitinka rudeniškas vaizdas. Ruduo – tai metas, kai mintys šoka kartu su krintančiais lapais. Vėjas drasko medžius, palikdamas juos nuogus. Bet dangus, raudantis kasdien, šiandien itin ramus. Nors matomą vaizdą gaubia šviesa, sielą gelia švelni vėsuma. Ramybė apsupa plonu šilkiniu apsiaustu. Metai bėgo nubėgo, glemždamiesi mane, o galvoje vis dar skamba žodžiai, kurių prasmę suvokiau tik dabar: „Neskubėki užaugti, suspėsi“.

Emilė Jacinkevičiūtė (10kl.)

Iš „Kaip filmo juostos“

Jūros šokis

Tamsus dangus, debesys kamuoliais verčiasi. Lyg žaibas būtų trenkęs. Išsilakstė žuvėdros, laivai suskubo į uostus. Jūros bangos šoka viena su kita, skalauja krantus. Kyla aukštyn ir leidžiasi žemyn, tarsi kiekvienas jų šuolis – pykčio kibirkštis, o kritimas – ramybė. Klastinga jūra nenuspėjama. Po akimirkos viskas nurimo. Jūros bangos susiliejo į harmoniją. Tik debesys kamuoliais verčiasi.

Numirėliai neseka pasakų

Kažkur atokiame name moteris sūpuoja vaiką. Naktis. Vaikas per mažas suprasti, kad mama liūdi, kad verkia žmogaus, kuris jau nebesugrįš. Moters širdis verkia, nes jis nebesugrįš namo, o vaikas nebeišgirs jo pasakų. Naktis. Moteris sūpuoja vaiką. Jos siela verkia. Numirėliai neseka pasakų.

Pabaisa po mano lova

Pabaisa, kuris kasvakar tūnai po mano lova, išlįsk. Ateik pažaisti, nes man reikia draugo. Tu taip arti, kad jaučiu tavo kvėpavimą šalia. Nebijau. Tu vienintelis man likęs, su kuriuo galiu pasikalbėti. Vienintelis, kuriuo noriu pasitikėti. Pabaisa, kuris kasvakar tūnai po mano lova, išlįsk. Man reikia draugo. Būk geras, prašau.