-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Tai trobelė ant vištos kojelės. Pastačiau ją tokią, kad įėjus pastatas suktųsi aplinkui savo ašį. Iš tiesų tai svečių namas. Jo viduje – alaus baras, vyno rūsys, tad svečiams galvelės gali susisukti kaip reikiant. Bet kad svečiai nebelabai lankosi. Alaus bačka jau metai kaip nepraimta“, – juokiasi išskirtinio kiemo šeimininkas 74-erių Romas Jutelis.
Kiek tolėliau už sparnuotos trobelės – paties pasistatyti net du namai, sujungti stiklo galerija. Tyvuliuoja jo iškastas tvenkinys, kuriame plaukioja didžiulės gražios žuvys.
Prie kiemo vartų naujamiestietis pasistatė koplytėlę, joje – šventųjų ir angelų statulėlės. Šeimininkas pastebėjo ne vieną pro šalį einančią moteriškę stabtelint prie koplytėlės ir net žegnojantis.
Šita vieta, kur pro šalį teka Šuoja ir Kiršinas, R. Juteliui – ypač brangi. Čia prabėgo jo basakojė vaikystė.
„Iš kairės pusės stovi buvęs mano senelių namas, jame gimiau. Po dešinei – taip pat jau buvę tėvų namai, pastatyti paties tėvo. Juose užaugau. Abu tie namai dabar priklauso kitiems žmonėms, o tarp jų savuosius statinius renčiu aš“, – į savąsias valdas ranka rodo R. Jutelis.
Šioje, gerokai nuo visų Naujamiesčio namų besiskiriančioje sodyboje, R. Jutelis su žmona gyvena trylika metų.
Į pačią brangiausią pasaulyje vietą atsikėlė prieš tai pagyvenęs kitame name Naujamiestyje, kurį taip pat pats buvo susirentęs.
„Guliu tik tada, kai miegu, o sėdžiu, kai valgau. Šiaip visą laiką judu. Man patinka ręsti namus, patinka išradinėti, galvoti, kuo juos papuošti, patinka, kad tai, ką padarau, yra kitaip nei pas kaimynus. Tikiu, gal yra tokių, kurie pamatę mano kitokį gyvenimą, pagūžčioja pečiais ar net pasukioja smilių prie smilkinio. Bet į akis kritikos, išskyrus manąją žmoną, dar niekas nėra išsakęs“, – šypsosi R. Jutelis.
Jo žmona – žemaitė. Pasak Romo, gyvendamas su ja suvokė, kad žemaičiai, skirtingai nei Aukštaitijos žmonės, visokių, kaip rašė Žemaitė, „cackų pacackų“ nemėgsta ir nepripažįsta, jiems viskas turi būti paprasta, aišku, konkretu.
„O man norisi įdomybių. Suku galvą jas kurdamas, svarstau, galvoju, ką padarius, kad būtų įdomu, gal net ir įspūdinga“, – teigia naujamiestietis.
Naujamiestiečio trobelė ant vištos kojelės sukasi aplink savo ašį. G. KARTANO nuotr.
Kadangi ilgą laiką R. Jutelio namas buvo pats paskutinis gatvėje, iš Naujamiesčio vedančioje į Sidabravą, jis pagamino ir iškėlė linguojančią iškabą su užrašu „Laimingo kelio“. Prie jos dargi pritvirtinta rankelė, mojanti atsisveikinant. Kuo stipriau pučia vėjas, tuo platesni atsisveikinimo mostai. Kadangi vėjų pastaruoju metu Lietuvoje daug, mostų – irgi.
„Dabar mažai kas pėsčiomis vaikšto, daugiausia važiuoja automobiliais. Matau prie mano namų sustojančias ar bent jau greitį primažinančias mašinas. Būna, žmonės išlipa, fotografuoja mano sodybą, matau, kad fotografuojasi ir patys“, – sako R. Jutelis.
Sodybos vartuose jis įmontavo kone žmogaus dydžio medžio skulptūrą – senolę su duonos kepalu. Pasak Romo, kai buvo jaunesnis, verslo reikalais yra tekę išvažinėti nemažai Rusijos, o ten tekdavę sutikti panašių širdingų bobulių. Ne viena yra jį, pakeleivį, palaiminusi.
„Norėčiau šalia medinės močiutės su šiltos duonos kepalu pastatyti save patį. Įsivaizduoju save išdrožtą iš medžio su dalgiu ant peties.“
R. Jutelis
„Nelengva būdavo trankytis tais Rusijos keliais, pavargdavau, pasiilgdavau namų. Ir kokia laimė būdavo sutikti tokią nebejauną moteriškę, šnektelėti su ja, išgirsti linkėjimą laimingo kelio. Širdis atsigaudavo. Prie savo namų, tiesiog vartuose panorau pasistatyti močiutę, kuri pasitiktų visus ateinančius“, – pasakoja R. Jutelis.
Tąją močiutę iš medžio išdrožė, taip pat ir namelio ant vištos kojelės raganą pagamino kitas naujamiestietis, žinomas menininkas ir pedagogas Dalius Dirsė. R. Jutelis jo prašė, kad senolei šis į rankas įdėtų duonos kepalą, tarsi ką tik ištrauktą iš krosnies.
„Ir man pačiam taip atrodo, o ir kiti pritaria, kad kūrinys pavyko. Senolė laiko šiltos ruginės duonos kepalą“, – sako skulptūros užsakovas.
Romo Jutelio namai taip traukia akį, kad važiuojantieji pro šalį būtinai stabteli, fotografuojasi patys ir fotografuoja išskirtinę sodybą. G. KARTANO nuotr.
Nors yra kas žegnojasi, praeidami pro R. Jutelio pastatytą koplytėlę, jis pats tvirtina to nedarantis. Koplytėlė kaip nors pamaldžiai jo nenuteikia.
„Man tai gražus kūrinys ir tiek. Žemaičiai prie namų stato koplytėles, pasistačiau ir aš“, – gūžteli pečiais R. Jutelis.
Išskirtinė ir šio naujamiestiečio sodybą juosianti tvora. Ręsta ji senokai, kai Europa gyveno taikiai. Nudažė R. Jutelis tvorą derindamas mėlyną ir geltoną spalvas. Kai Ukrainą užpuolė Rusija, žmonės ėmė rodyti į R. Jutelio tvorą – juk ji Ukrainos vėliavos spalvų.
Už tvoros, kaip ir už namelio ant vištos kojelės – šeimininko sodintos pušys. Šios jam primena kurortą, vasarą, poilsį.
„Kvepiu jų orą ir ilsiuosi“, – sako naujamiestietis.
Už pušų – Romo sumeistrautos sūpynės. Tokio aukščio, kad įsisiūbavus atrodo, jog pasieksi patį dangų.
Naujamiestietis jas rentęs anūkams, kurių turi tris. Jie jau užaugo ir dabar sūpuoklės stovi kitus stebindamos savo dydžiu. Prie sūpuoklių, besiglaudžiančių prie gyvenamojo namo, įrengtas ir perkūnsargis.
„Mano tėvo pastatytas namas yra degęs, tad raudonojo gaidžio bijau ir aš. Va ir kai visai neseniai griaustinis trankėsi, jau atrodė, kad degs namas. Tikiu, kad perkūnsargis apsaugojo nuo nelaimės“, – tvirtina sodybos šeimininkas.
G. KARTANO nuotr.
R. Jutelis prisistato melioratorium. Tokią specialybę įgijo Panevėžio hidromelioracijos technikume. Yra jam tekę ir direktoriauti dirbant miškų ūkyje. Teko padirbėti ir aludariu.
„Alų darau puikų. Bet gerti nėra su kuo. Šeima negėringa, draugų senatvėje mažai beliko, o ir tie nebeaplanko. Ir gėrėjas esu nekoks. Jei turėčiau potraukį, gyvenčiau turbūt kitaip, namų nestatyčiau“, – juokiasi Romas.
O po trobele ant vištos kojelės – nemažas vyno rūsys. Jame – į butelius supilstytas paties gamintas vyšnių vynas.
„Ir valgyti virti moku. Bet turiu žmoną, jai užleidžiu virėjos pareigas. Žmona puiki virėja, puiki namų tvarkytoja“, – išrinktąja džiaugiasi R. Jutelis.
Tik priduria, kad norėtų, jog gyvenimo moteris būtų atlaidesnė jam, išradėjui ir kūrėjui.
Dukros Jolanta ir Lina, pasak tėčio, į jo kūrybą žvelgiančios palankiai, bent jau nekritikuojančios. Žentai, anūkai taip pat kritikos neišsako. Kaimynai dažniausiai santūriai tyli.
„Didžiausia mano darbų įkvėpėja yra mirusi bobutė. Niekas manęs taip nemylėjo, niekas taip nepuoselėjo, jaučiu jos globą iki pat šių dienų. Ką kuriu, meistrauju, vis galvoju, patiktų mano babai ar ne. Manau, kad patiktų“, – tikisi naujamiestietis.
Svarbiausiu įvykiu gyvenime R. Jutelis laiko pirmagimės Jolantos gimimą.
„Pamačiau ką tik gimusį kūdikėlį pro gimdymo namų langą (tais laikais vyrų į gimdymo namus šiukštu neleisdavo) ir tai man prilygo stebuklui. Kai po septynerių metų gimė antroji dukrelė, jau žinojau, kaip atrodo kūdikiai, tad stebuklas buvo mažėlesnis“, – mena dvi dukras užauginęs tėvas.
G. Kartano nuotr.
Nagingas R. Jutelis pirmąjį namą Naujamiestyje pradėjęs statyti dar ankstyvoje jaunystėje, būdamas 22-ejų. Statybos darbų išmokęs iš savo tėčio.
„Pirmas mano namas buvo vien funkcionalus. Nebuvo kada imtis kokių nors puošmenų, reikėjo darbą dirbti. Dabar, kai esu pensininkas, galiu skirti laiko ir gražumams“, – pasakoja R. Jutelis.
Visi jo sodybos gražumai, visi įrenginiai – kainuoja, ir dar ne taip jau pigiai.
Tačiau šeimininkas tikina, kad viskam, ką daro, pakanka pensijos.
„Ne tik pakanka, pinigų dar lieka“, – šypsosi Romas.
Anot jo, pensininkui, ir dar gyvenančiam kaime, lietuviškos pensijos tikrai turėtų pakakti.
„Sveikatos kad tik nepritrūkčiau, o pinigų tikrai užteks“, – nusiteikęs kūrybingas žmogus.
Nemažą namą savo šeimai jis surentęs ir sodininkų bendrijoje.
„Stačiau ir stačiau tuos namus, darbas – mano gyvenimo variklis“, – prisipažįsta naujamiestietis.
Dabar, kai namų pristatyta, R. Jutelio tikslas – toliau gražinti sodybą.
„Norėčiau šalia medinės močiutės su šiltos duonos kepalu pastatyti save patį. Įsivaizduoju save išdrožtą iš medžio su dalgiu ant peties. Tikiuosi, toks drožinys giltinės neprimins. Jis įprasmins darbą. O dirbti laukuose vaikystėje ir jaunystėje tekdavo nemažai. Dalgiu mosuota tikrai daug“, – planais dalijasi sodybos šeimininkas.
