-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nuo 2005-ųjų organizuojamą ir jau tradicija tapusį festivalį galima drąsiai vadinti neatskiriama Panevėžio kultūrinio gyvenimo dalimi.
Kasmet festivalis sulaukia per 2000 teatro gerbėjų. Ši pavasarinė kultūros ir meno koncentracija yra puiki proga per kiek mažiau nei dvi savaites susipažinti su šalies kūrėjų veikla, pamatyti ir įvertinti kitų miestų aktorių, režisierių darbus, stebėti teatre vyraujančias tendencijas bei madas.
Idėją naujai galinčiam užgimti festivaliui davė dabar jau buvusi teatro administratorė Gitana Kartanienė. Ji paskatino kolektyvą sukviesti nedidelius teatrus į Panevėžį po to, kai J. Miltinio dramos teatre buvo nutrauktas profesionalių teatrų festivalio „Kelias“, inicijuoto režisieriaus Sauliaus Varno, organizavimas. Norėjosi užpildyti juntamą kultūrinio gyvenimo tuštumą mieste.
Pirmasis festivalis pritraukė vos tris kolektyvus, tačiau jau antraisiais metais norinčiųjų pristatyti savo darbus skaičius pradėjo augti, kol galiausiai teatras ėmė sulaukti dviženklio skaičiaus kūrėjų.
Teatro „Menas“ direktoriaus pavaduotoja kultūrai Neringa Stašytė prie kolektyvo prisijungė trečiaisiais festivalio gyvavimo metais, tačiau pabrėžia, jog jau tada žmonės dar žiemą imdavę klausinėti, ar pavasarį bus parodyta festivalio programa.
Ne visuomet palankiai susiklostydavusios finansinės aplinkybės nesugebėjo palaužti jo sumanytojų valios, o šįmet miesto Savivaldybė festivaliui iš iždo skyrė 3 tūkst. eurų.
„Penkioliktas pavasaris, penkiolika metų organizuojame ir neišsisemiame – manau, jog einame teisinga linkme. Galbūt ateityje plėsimės – naujas vadovas, nauji vėjai“, – pasakojo pavaduotoja.
Į Panevėžį suvažiavę teatralai bendruomenei žada pristatyti dešimt spektaklių. Kurį laiką nerodę programoje spektaklių vaikams, šiemet organizatoriai grįžo prie pradinės minties ir į repertuarą įtraukė pasirodymus mažiesiems.
Antradienį festivalį atidarė režisierė Birutė Mar. Anksčiau dalyvavusi kaip Lietuvos nacionalinio dramos teatro režisierė, šį kartą prieš žiūrovus ji stojo kaip viena iš naujai įkurto „Solo teatro“ kūrėjų.
Susirinkę žiūrovai galėjo pamatyti vieną naujausių režisierės darbų, 2018-ųjų metų spalį pasirodžiusį spektaklį „Lietuviškoji Nora“. Tai – pastatymas pagal Henriko Ibseno pjesę „Lėlių namai“ ir aktorės Monikos Mironaitės (1913–2000) gyvenimo bei kūrybos motyvus.
N. Stašytė pabrėžė, jog šių metų festivalyje bus nemažai kalbama apie žmonių santykius, jausmus ir tarpusavio ryšį.
„Konkrečios temos nesilaikome, nes kamerinių spektaklių nėra tiek ir daug, kaip daugelis įsivaizduoja. Taip pat yra ir tam tikra kamerinės erdvės specifika. Net ir labai norėdami parodyti vieną ar kitą spektaklį, kuris būtų patrauklus ir panevėžiečiams, ne visuomet galime: ne visada leidžia koncepcija ar techninės scenos galimybės“, – sakė N. Stašytė.
Pavaduotoja patikino, jog rengiant festivalį bandoma atsižvelgti ir į žiūrovų lūkesčius bei įgeidžius.
„Visus metus stebime, ką stato kiti teatrai, spektaklių recenzijas, atsiliepimus – procesas vyksta visus metus. Į Panevėžį negalime kviesti vienos linijos teatrų. Stengiamės rodyti spektaklius ir vyresniam žiūrovui, ir jaunimui“, – kalbėjo teatro „Menas“ atstovė.
Šiųmetėje programoje unikalų sprendimą pateiks režisierius Paulius Markevičius. Jis pristato spektaklį dviem žiūrovams „Alberai, wru?“.
Spektaklis, 2018-aisiais nominuotas Auksiniam scenos kryžiui, pastatytas remiantis prancūzų rašytojo, filosofo, Nobelio premijos laureato Albero Kamiu biografijos ir kūrybos motyvais.
Jame pasakojama istorija apie ieškantį, besiblaškantį, daug patiriantį ir nemažai nusiviliantį jaunuolį.
Nekomerciniam spektakliui pasirinkta netradicinė erdvė – teatro kavinė, o vos aštuoni bilietai į šį pasirodymą, kaip sakė N. Stašytė, išpirkti dar prieš startuojant festivaliui.
Tradiciškai festivalis bus užbaigtas paties teatro „Menas“ darbu. Šį kartą pasirinktas naujausias režisieriaus Tado Montrimo spektaklis „Parazitai“, kuriame pasakojama apie dramatiškus televizijos vedėjos pokyčius.
„Svarbu, kad orai nenuviltų – galėtų palyti, nes kai gražus oras, į sales niekas nenori“, – juokėsi N. Stašytė.
