Miestą atlyginimais vejasi rajonas

Miestą atlyginimais vejasi rajonas

 

Augant gyventojų skaičiui nuo eismo spūsčių jau dūstantis Vilnius, regis, užprogramuotas ir toliau nusiurbti žmones nuo besitraukiančių regionų. Pagal atlyginimų dydį sostinė ir toliau išlieka lydere. „Sodros“ duomenimis, čia uždirbama net ketvirtadaliu daugiau nei Panevėžyje. Maža to, Aukštaitijos sostinė yra viena iš savivaldybių, kur atlyginimai kyla kur kas lėčiau nei šalies vidurkis.

„Sodra“ suskaičiavo, kad atlyginimų Vilniuje ir regionuose atotrūkis didėja, bet, negana to, ir pačiuose regionuose darbo užmokesčio augimo tempas skiriasi.

Panevėžyje atlyginimai trečiąjį šių metų ketvirtį paaugo vos 7 proc. ir tai yra mažiau nei Panevėžio rajone, kur darbo užmokestis ūgtelėjo 9 proc.

„Tokia tendencija galėtų reikšti, kad gyventojų, įsikūrusių netoli didžiųjų miestų, pajamos konverguoja – vejasi darbo pajamas miestuose, kur įprastai gyventojai uždirba daugiau. Taigi Panevėžio rajono gyventojų pajamos auga šiek tiek sparčiau nei pačiam mieste ir jas vejasi – tai normalus reiškinys darbo rinkoje“, – teigė „Sodros“ Statistikos, analizės ir prognozės skyriaus patarėja Kristina Zitikytė.

Atlyginimų šuolių nejaučiančius panevėžiečius nebent paguostų, jog taip pat lėtai, vos 7 proc., piniginės storėjo ir klaipėdiškių bei Radviliškio, Pasvalio rajonų gyventojams. Pajamų augimo rekordininkas – Širvintų rajonas, ten atlyginimai šoktelėjo 17 proc.

Panevėžyje darbo užmokestis rugsėjį siekė vidutiniškai 1 076 eurus, o rajone – 1 034 eurus neatskaičius mokesčių. Visgi vidutinės darbo pajamos tiek Panevėžio mieste, tiek rajone yra didesnės nei Šiaulių mieste ir rajone, kur vidutiniškai uždirbama 1 006–1 026 eurus.

„Pastebėtina, kad Panevėžyje dirbančiųjų skaičius sumenko 2 procentais, o rajone vienu procentu paaugo“, – atkreipė dėmesį K. Zitikytė.

Panevėžys yra vienintelis didmiestis, kuriame dirbančių žmonių mažėjo. Pavyzdžiui, Šiauliuose jų skaičius augo 3 procentais, Klaipėdoje – 2 procentais.

Atlyginimų dydžiais Lietuvoje aiškiai išsiskiria ne tik Vilnius, bet ir Kaunas.

Sostinėje per metus darbo užmokestis didėjo 9 procentais ir siekia 1 490 eurų. Tai ketvirtadaliu daugiau nei Šiauliuose ar Panevėžyje. Kaune atlyginimai kilo 10 procentų ir siekė 1 260 eurų.

„Darbo pajamų augimas Vilniuje ir Kaune yra spartesnis nei kituose šalies didžiuosiuose miestuose – Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, tad atotrūkis tarp jų didėja“, – konstatuoja K. Zitikytė.

Situacijos nedramatizuoja

Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Sigitas Gailiūnas nemano, kad atlyginimų kontekste Aukštaitijos sostinė labai išsiskiria iš kitų miestų. Verslininkų atstovas neįžvelgia Panevėžiui blogo ateities scenarijaus. Anot jo, regioninio miesto rodiklių negalima lyginti su sostinės. Ten plačiau paplitusios kitos verslo sritys, kuriose vyrauja didesni atlyginimai, – IT sektorius, programuotojai, sostinėje koncentruojasi ir didesnė dalis statybų.

„Panevėžys nėra kažkuo ypatingai iš kitų regionų išsiskiriantis miestas“, – tvirtina S. Gailiūnas.

Anot jo, nors viename kitame mieste, kaip kad Širvintose, atlyginimai kilo sparčiau, tačiau reikėtų vertinti ne procentinę augimo išraišką, o realų, žmogaus gaunamą darbo užmokestį.

„Atlyginimų dydį diktuoja darbo pasiūlos ir paklausos santykis. Jeigu kai kuriuose regionuose yra didesnis darbuotojų trūkumas, natūralu, kad darbdaviai konkuruoja tarpusavyje ir didina atlyginimus. Padėtis darbo rinkoje ir diktuoja atlyginimų dydį regionuose“, – tvirtina Panevėžio PPAR prezidentas.

Sostinė suklestėjo

Atlyginimų netolygumas nėra gerai regionams, nes tai vienas iš esminių veiksnių, skatinančių migraciją į didžiuosius miestus – taip mano „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Išvykus darbo jėgai, įsisuka užburtas ratas: regionuose sunkiau vystyti verslą, pritraukti investicijas. Tai lemia, kad darbingo amžiaus, ypač jaunesni žmonės telkiasi didmiesčiuose, o rajonuose paprastai lieka pensinio amžiaus žmonės ir viešojo sektoriaus darbuotojai.

Dažnas regiono gyventojas tvirtina, kad gaudamas normalią algą niekur nevažiuotų, o darbdaviai motyvuoja negalintys mokėti daugiau.

„Pagrindinė migracijos priežastis yra gerai atlyginamų, įdomių, leidžiančių išnaudoti žmogaus potencialą darbo vietų stygius regione“, – mano Ž. Mauricas.

Ekonomisto teigimu, dar prieš dvylika metų visa Lietuva atrodė beveik vienodai, tačiau per pastaruosius trejetą metų sostinė įgavo žymiai didesnį konkurencinį pranašumą.

Trūksta pasididžiavimo

„Regionuose tvarus kelias sumažinti atsilikimą yra pritraukti investicijas, ypač pramonės“, – sako Ž. Mauricas.

Jo manymu, investuoti į pramonę Vilniuje jau nėra itin palanku – žemė labai brangi, spūstys, ne kiekvieną verslą galima vystyti mieste ir pan. Visa tai būtų regionų konkurencinis pranašumas.

„Per tas sritis reikėtų gauti pirminį impulsą, o vėliau turėti visavertį paslaugų sektorių, nes jis sukuria daugiausia darbo vietų. Lietuvos regionuose, deja, dar pakankamai paplitęs „pasidaryk pats“ principas“, – sako jis.

Ž. Maurico pastebėjimu, ir regionuose yra pakankamai pasiturinčių žmonių. Bėda ta, kad tie žmonės keliasi į sostinę.

„Užsisuka ratas, kai visi nori būti siejami su didžiaisiais miestais, o konkrečiai – Vilniumi. Tai galbūt iš dalies susiję ir su tam tikra pasitikėjimo savimi stoka, kuri turbūt kilo iš sovietmečio, kai visi paskyrimus dirbti troško gauti Vilniuje arba Kaune. Tas troškimas tebeliko. Tarkime, gyveni regione, provincijoje ir tarsi esi nevisavertis pilietis“, – sako, kad Lietuvoje gajus toks mąstymas, jis.

Ž. Maurico manymu, reikia ugdyti pasididžiavimo savo regionu jausmą. Jo teigimu, kitose šalyse, kur stiprūs regionai, didžioji dalis žmonių apie miestą, kuriame gyvena, mano, jog jis – geriausias toje šalyje.

Vertina kaip kaštus

Ž. Mauricas sako, kad darbo užmokesčio dydį lemia daug aspektų. Visų pirma tai, kad XXI amžiaus ekonomikoje dominuoja paslaugų sektorius.

„Jeigu paslaugų sektorius neišvystytas arba menkai išvystytas, žemos pridėtinės vertės, jis visą vidurkį smukdo žemyn. Be to, pramonė pramonei nelygi. Darbo užmokesčiai aukšti tose pramonės įmonėse, kurios pačios kuria inžinerinius sprendimus, kuria robotus, tobulina sistemas, o ne tose, kurios pastato fabriką, kur reikalinga pigi darbo jėga“, – sako jis.

Pasak Ž. Maurico, egzistuoja ir tam tikras darbdavių netoliaregiškumas.

„Darbuotojų darbo užmokestis traktuojamas kaip kaštai, o ne investicija. Iš tikrųjų jis yra kažkur tarp kaštų ir investicijos, ypač jeigu tai yra aukštos kvalifikacijos darbuotojas, galintis atnešti didelę pridėtinę vertę. Čia ir yra tas žmogiškasis kapitalas. Lietuvoje gajus mąstymas, kad tai yra kaštų eilutė – kuo mažesnį atlyginimą moki, tuo daugiau sutaupai, bet realiai ne visada: žmogus išeina iš darbo, išvažiuoja į Vilnių ar emigruoja“, – sako vyriausiasis ekonomistas.

Jo teigimu, ateina kitas darbuotojas, bet paprastai prastesnės kvalifikacijos, nemotyvuotas arba apskritai nebeateina.

„Yra daug įmonių, kurios joja ant pigios darbo jėgos arkliuko“, – sako jis.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų