Metų literatės kūrybos atspindžiai

Šiandienos tribūnoje – dar nepublikuoti Gabijos Kopūstaitės, praėjusių metų „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės laureatės, kūriniai.

Gabija Kopūstaitė (11 kl.)

UTOPIŠKI

Vakuumas

Žvaigždės. Juodas tarpeklis. Vėjas. Šaltas prakaitas. Karštas atodūsis. Tamsa.

Rašalas tyvuliavo ant perregimos paklodės, virš esmės žybčiojo klaikiai paslaptingos sapnų žaltvykslės. Pusbalsiu šnarėdamos ant sūpynių suposi nendrės – visa esmė, rodos, buvo arčiau nei per žingsnį. Kartais – per sprindį. Kokios esmės alsavimas kvepia mediena, dumblu ir vynuogėmis? Rytoj išeis rugpjūtis? Neskubėk. Prie tamsos prispaustos akys nebežino, kur namai… o kas yra namai?

Frėja pirmą kartą vairavo automobilį. Naktis jos kūną smaigstė savo paslaptingumo adatėlėmis, tamsa vertė jausti pulsuojančias laisvės, adrenalino bangas. Jai trūko deguonies, ir nors galėjo iššokti iš automobilio ir plačiai išsižioti – pajudėti negalėjo. Seno automobilio lange atsispindėjo mėnesienos akys. Frėjai akimirką pasirodė, kad akys kažko nerimastingai maldauja, lyg trokšta perspėti… Bet mergina nesusirūpino ir apčiuopomis tamsoje susirado saugos diržo sagtį. Timptelėjus ją Frėjai sužnybė pirštus – sagtis buvo įkaitusi ir bjauriai kandžiojosi, tačiau tai atrodė taip įprasta ir kasdieniška, kad numetusi sagtį ji nerūpestingai užkūrė variklį. Darėsi šilčiau. Tamsiau. Automobilis pajudėjo, ir Frėja vėl pajuto dumblą, vynuoges ir medieną. Esmė. Tai įprasta. Saugu. Jos virpantys drėgni delnai gniaužė vairą. Važiuodama nesidairė ir įsmeigusi stiklines akis į savo rankas garsiai kvėpavo. Buvo taip pamėkliškai karšta, klampu ir nuodėminga – norėjosi visa tai nuplauti abejingumo srove, prisiminti, kad viskas laikina, kad visas pasaulis toks šlykščiai laikinas, tuščias ir beprasmis….Bet tokios mintys dabar ją lenkė taip pat greitai kaip ir automobiliai – jausmas buvo toks rizikingas, stiprus, nepalaužiamas – juk jos rankose trapumas. Ji kontroliuoja gyvybę. Kaip nepaprasta. Nesvarbu, kas yra namai, kada išeis rugpjūtis. Frėja lėkė taip greitai, kad vaizdai liejosi į vieną visumą, garavo ir pamažu traukėsi.

Prie upės kantriai tebesisupo nendrės. Bandžiusios perspėti mėnulio akys jau buvo kažkur giliai dugne. Staiga viskas ėmė mažėti, spaustis, oras išnyko – dusinama aplink tvyrančių dujų eskizo, Frėja juto keistą palaimą. Ji keitėsi. Svetimkūnis – tavyje įsipainiojęs patologinis kosulys trečią nakties – netikėtas. Klimpsti gilyn. Kur namai. Štai tamsa. Matyta. Atpažįsti. O gal joje gyvenai?

Dabarties maršrutai

Mama, mamyte. Plunksnų ir miego atspindžiai žaidė mums ant akių vokų. Šiltame patale tyrinėjome šaltos mirties kantrybę, žaidėme su ja lyg su porcelianine lėle, aiškinomės impulsyvaus ir nenuspėjamo jos dvelksmo natas. Kilome sapnų laiptais aukštyn į metafizinę tvirtovę ieškodamos atsakymų – kas iš tiesų mes? O norėjome būti viskuo. Visais. Visur. Visada.

Kai išmušė dvyliktą, stovėjome po laikrodžių gegutėmis ir pasiklydusiomis akimis braidžiojom po mirusį miestą, jautėmės vienintelės gyvos, svarbiausios, išgirstos. Kabojome aukštyn kojomis ir plaikstydamos rankomis apsimetėme švytuoklėmis, kurių bijojom. Ne, bijojom ne švytuoklių, o laikinumo. Troškome amžinybės ir nesibaigiančio sapno. To nesibaigiančio kritimo, išgąsčio ir nenusakomos palaimos nubudus.

Ji stebėjo virpančius motinos pirštus ir atsargiai bandė sugauti erdvėmis klaidžiojantį žvilgsnį. Emanuelė su mama laukė traukinio. Mergaitė mažoje rankutėje suspaudusi laikė bilietus, o motina vos nulaikė ašaras – nenorėjo, kad dukra matytų ją tokią. Silpną, bejėgę. Emanuelės plaukų sruogelės virpėjo vėjyje. Ji norėjo paguosti mamą, pasakyti jai kažką tokio, kas išspaustų mažytes raukšleles lūpų kampučiuose, kažką, kas nukreiptų mamos mintis, sukeltų jai išorinio pasaulio emocijų. ,,Mama, mamyte. Aš žinau, kad tu liūdna. Žiūrėk, saulės zuikučiai painiojasi mums po kojomis! Jie visai kaip mes, klajokliai, piligrimai. Visai kaip mes. Efemeriški, trapūs, yrantys sulig akimirka. Mama, mamyte. Kaip įveikti ledkalnius tarp mūsų?“

Traukinys pirmą kartą atrodė bauginantis ir svetimas. Vagonai piktai žiūrėjo į Emanuelę ir kėlė jai dvejopus jausmus: vieną akimirką ji bijojo aštraus, nuodėmingo traukinio žvilgsnio, o kitą – jau instinktyviai gailėjo senų, nusidėvėjusių vagonų, jų atsilupusių dažų, ir savo tyra siela jautė traukinio nerimą, įsigėrė į jo būtį, persismelkė per sienas, sutalpino jį savyje ir ėmė judėti: ramiai, palengva, jusdama, kad turi tikslą, kad nekeis krypčių, nesustos. Toks beviltiškas, bauginančiai nuobodus gyvenimas jos laukė. Susigūžusi Emanuelė lenkė plynus laukus, skriejo tarp miškų ir giliai mąstė apie ateinančią dieną. Prieš ją ir už jos tvyrojo klampus rūkas – buvo tik dabartis. Ji – baugus, svetimas traukinys dabartyje. Pavargęs nuo būties, pasiklydęs žemėlapiuose ir abejojantis gyvybės ribomis.

Žvaigždės. Juodas tarpeklis. Vėjas. Šaltas prakaitas. Karštas atodūsis. Tamsa.

Emanuelė atsimerkė ir kilstelėjo galvą, kurią spaudė šaltas ir abejingas traukinio lango stiklas. Traukinys kaip visuomet buvo jaukus ir artimas. Ji žvilgtelėjo pro langą – be savo refleksijos matė praplaukiančius plynus ir tokius tolimus laukus, virš kurių pamažu kilo nežinomybės rūkas.