Į Lietuvą užklydusios meškos jau pastebimos ir Panevėžio krašte. ILIUSTRACINĖ nuotr.

„Meškingas“ laikas: netikėtos viešnios ir mūsų krašte vis dažnesnės

Panevėžio ir gretimų rajonų miškuose vėl klajoja meškos.

Viena neseniai pastebėta Šilų pusėje, Troškūnų miške laukė dar didesnė staigmena – du lokio mažyliai. Tad nors anksti teigti, kad Lietuvoje seniai išnykusiais laikyti žvėrys grįžo ir vaikus veda, neabejojama: šie didingi šleivakojai plėšrūnai netrukus vėl taps nuolatiniais mūsų girių gyventojais.

Unikali patirtis

Raguvos krašto medžiotojų būrelio „Alanta“ pirmininkas Virginijus Butkevičius pasakoja mešką pasirodžius prieš maždaug porą savaičių. Ties Šilais, gal net arčiau Ukmergės rajono komercinių plotų, rudoji buvo užklydusi viena, be jauniklių. Tad sunku pasakyti, ar čia ta pati, matyta ir Anykščių krašte.

Šįkart plėšrūną užfiksavo ne medžiotojų vaizdo stebėjimo kameros – vizito liudininku tapo vienas medžiotojas. Pasak V. Butkevičiaus, žvėrį šiam teko stebėti labai trumpai, kai tas sumanė kirsti kampą ir brido per kviečius.

„Daugiau niekas nesigyrė matęs ir kameros viešnios, atrodo, neužfiksavo“, – apgailestauja V. Butkevičius.

Iš to, kiek spėjo pamatyti medžiotojo akis, – gero sprindžio nugaros ir galvos, – net nežinoma, kokio amžiaus ir lyties žvėries būta.

„Meškos nei paklausi, nei iš jos sužinosi“, – kad sunku nuspėti, kur šleivakojė traukė, sakė pašnekovas.

Medžiotojų būrelio vadovo teigimu, pamatyti tokį gyvūną savo akimis – įspūdinga. Ne kiekvienam taip pasiseka. Tuo labiau kad meška mūsų kraštuose neturėtų užsibūti – čia nėra didelio vientiso miško. Būrelio medžioklės plotus kerta autostrada Vilnius–Panevėžys, yra daug kitų kelių.

„Jai reikia didelio masyvo – gal Šimonių ar Biržų girioje apsistos“, – vylėsi V. Butkevičius.

„Klausiau, kodėl nenufotografavo, – sakė net pamiršusi, kad turi telefoną.“

A. Kusta

Pamiršo net telefoną

Neseniai Troškūnų miške pastebėti du meškiukai tapo dar didesne staigmena.

Anykščių bitininkų draugijos pirmininkas, medžiotojas Audrius Kusta sako, kad juos visai netoli savęs išvydo grybaujanti mergaitė.

„Klausiau, kodėl nenufotografavo, – sakė net pamiršusi, kad turi telefoną“, – supranta, kad toks susitikimas ir sukrėtė, ir išgąsdino, A. Kusta.

O ir meškiukai nebuvo labai dideli, vadinasi, jų mama sukiojosi kažkur netoliese.

A. Kustos teigimu, meškos Lietuvoje jau gyvena nuolat. Prieš gerą savaitę Panevėžio krašto medžiotojai vieną nufotografavo Žaliojoje, tą pačią naktį – Raguvos miškuose.

Neseniai Kupiškio krašte rastą traukinio numuštą mešką, A. Kustos manymu, žmonės taip pat yra fiksavę ne kartą.

„Mūsų krašte – Panevėžio, Anykščių, Ukmergės regione – meškos stebimos apie dešimt metų, – sako. – Kiekvienais metais jos niekur nebedingsta – nuolatinės gyventojos pasidarė.“

Bitininko pasakojimu, tada, prieš dešimtmetį, pirmoji pamatyta prie Taujėnų. Tąkart ją užfiksavo prie avilių pastatyta vaizdo stebėjimo kamera.

Iš Jonavos krašto medžiotojų A. Kusta teigia girdėjęs, jog tenykščiai gyventojai jau kelerius metus mato meškiukus, tik apie tai per daug nekalba.

Meškos – slapukės. Pajutusios žmogų, pasitraukia pirmos. Tad eiti į mišką grybų ar uogų, pašnekovo teigimu, nereikėtų bijoti.

„Aš, kaip bitininkas, buvau svečiuose Estijoje. Ten meškos per metus išdrasko pusantro tūkstančio avilių, o žmonių – nė vieno“, – tikina A. Kusta.

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius įsitikinęs, kad dar dešimt metų, ir meškos Lietuvoje gyvens nuolat – žiemos, ves jauniklius. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

„Meškingas“ laikas

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius džiaugiasi, kad šiųmečiai pavasaris ir vasara labai „meškingi“.

„Žinoma, tie stebėjimai kol kas neleidžia pateikti išbaigtų atsakymų į klausimą, ar meškos jau sėsliai gyvena Lietuvoje“, – visgi pabrėžia.

S. Paltanavičiaus teigimu, tos pačios meškos matomos tai viename, tai kitame šalies rajone, o tas rodo, kad nėra prisirišusios prie vienos teritorijos. Taigi nuolat greičiausiai pas mus negyvena.

Jei lokė turi jauniklių, turi turėti ir irštvą, ir savo teritoriją.

Gamtininko vertinimu, didžioji dauguma Lietuvoje stebimų šleivakojų tikriausiai yra dvejų trejų metų ir nebūtinai lytiškai subrendę jaunikliai.

„Juos iš savo teritorijos Latvijoje, Baltarusijoje išstūmė suaugusios meškos. Tokie, pasileidę klajoti, dažniausiai pas mus ir atklysta“, – sako S. Paltanavičius.

Šį pavasarį Švenčionių rajone kamera buvo užfiksavusi mešką net su keturiais jaunikliais, tačiau jis neabejoja, kad šeimyna į medžiotojų įrengtą žvėrių šėryklą atklydo iš Baltarusijos, kai pritrūko ėdesio.

Gamtininko manymu, Lietuvoje dabar, tikėtina, yra nuo 3 iki 10 meškų. Dažniausiai jas pastebi medžiotojų, namų savininkų, gamtininkų mėgėjų įrengtų kamerų objektyvai.

Atvejų, kai žmogus pats išvydo mešką ir ją nufotografavo, praktiškai nėra.

Taps girių dalimi

S. Paltanavičiaus teigimu, ar šiemet pastebėtos meškos pas mus žiemojo, bus galima pasakyti kitų metų vasario pabaigoje–kovo pradžioje, kai žvėrys bunda iš įmygio. Tuomet šie plėšrūnai toli neina, po žiemos bando atgauti jėgas.

Prieš trejetą metų, anot gamtininko, taip jau yra buvę: Ukmergės ir Širvintų miškuose žiemą medžiodami žmonės pažadino mešką.

Taip pat S. Paltanavičius sako turintis nuotraukų, kuriose mokslininkai Vilniaus rajono pakraštyje, į Molėtų rajono pusę, pavasarį pelkėje matė mešką. Tikėtina, kad ir ji žiemojo.

„Ką mes dabar girdime, ką matome, yra to būsimo didesnio proceso dalis, – įsitikinęs S. Paltanavičius. – 2034-aisiais Lietuvoje meškos tikrai bus nuolatinės mūsų miškų gyventojos. Kiek jų bus, neįmanoma pasakyti, bet gyvens nuolat, žiemos, ves jauniklius.“

Lietuva visai greta Baltarusijos, kur yra meškų, Latvijoje jų populiacija irgi auga – ir dar sulaukia nemenko pastiprinimo iš Estijos, kur, S. Paltanavičiaus žiniomis, vienu metu buvo suskaičiuota apie 800 tų žvėrių.

Įveikti kelis šimtus kilometrų tarp minėtų valstybių meškai esą nieko nereiškia. Klajodama ji tokį atstumą nueina kad ir per pusmetį. Tad ir į Anykščių kraštą meška su jau paaugusiais jaunikliais taip pat galėjo atklysti. Mažyliai greičiausiai atvesti šių metų vasarį ar kovą, taigi jau kone pusmetinukai.

Kiek šie girių karaliai pavojingi žmonėms, gamtininkas nesiima vertinti. Pasak S. Paltanavičiaus, pasiteiravus to estų, šie net klausimo nesuprato – kodėl reikėtų meškos bijoti.

Beveik du šimtmečiai

Kada Lietuvoje išnyko meškos, vieno tikslaus atsakymo nėra.

Pranešimuose apie paskutinę sumedžiotą šalyje mešką XIX a. pabaigoje minimi labai įvairūs metai ir vietovės. Bent jau nuo XIX a. vidurio rudasis lokys Lietuvoje negyveno, tad jų mūsų šalyje nelikę bemaž 170 metų.

O iki XVIII–XIX a. šis žvėris buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje, šiaurinėje Azijoje į pietus nuo Himalajų, Šiaurės Amerikoje. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje gyvenamasis arealas labai pakito lokių nenaudai ir jie išliko tik tam tikrose vietovėse.