Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Mes grįšime

Viskas pasikeitė dėl to karantino. Išmintas takelis nuo lovos iki šaldytuvo tarsi įprasmina naują buitį. Sulėtėjo gyvenimas, kilogramai ant pilvo taip ir prašosi laukan, o svarstyklės bėga slėptis vos mane pamačiusios.

Kai kas net apsivertė aukštyn kojom. Anądien išeinu šiukšlių išnešti, o prie manęs pribėga taksų veislės šuniukas ir vizgindamas uodegą kviečia žaisti. Pamatau jo šeimininką už gerų 50 metrų, su kauke ir žiūrintį į savo telefoną.

„Ar ne jūsų šuniukas?“ – šaukiu.

„Oi, mano. Maksai ateik“, – atsiliepia šeimininkas.

Vargšas šuniukas, žiūrėdamas į dvi vienodas kaukes, kokią minutę mąsto, kuris gi tikrasis šeimininkas. Po to, matyt, užuodęs mano katės kvapą, nulekia pas savąjį kaukėtą draugą. Ir tikrai – net žmogui sunku atskirti savo pažįstamą po tomis kaukėmis. Sako, vienas panevėžietis net svetimą žmoną iš parduotuvės parsivežė. Gal ir gandai, kad dėl kaukės – jei gražesnė pasitaikė, tai kodėl ne?

Labiausiai pasiilgau savo blusturgio. Kartais nuvažiuoju, patvarkau lentynas, pasikalbu su daiktais, laukiančiais savo pirkėjo, nuraminu save, kad tai laikina ir – vėl namo. Šią savaitę sužinojau, kad dar dvi savaites teks laukti atidarymo, puoliau skambinti turgaus močiutėm, teirautis, kaip jos priėmė tą žinią.

„Mums gerai, Audriuk. Sėdim namie, serialus žiūrim, senukams valgyt darom. Tie tai kaip rojuj gyvena. Oras sušilo, dar darže pasikapstom. Visai smagus tas karantinas“, – vardija kelios mano mylimos kolegės iš turgelio.

Visą straipsnį skaitykite balandžio 25 dienos (šeštadienio) „Sekundės“ laikraštyje.