P. Židonio nuotr.

Mėnulio akmens parko mistika

Mėnulio akmens parko mistika

Dešinėje Nevėžio upės pusėje, tarp Vadaktėlių ir Krekenavos, netoli vaizdingosios Ustronės, smalsuolius traukia parkas mistiniu pavadinimu – Mėnulio akmens.

Nors atokus, bet ne mažiau įdomus nei Europos parkas netoli Vilniaus ar Salantus garsinanti Orvidų sodyba. Tačiau, kaip mano parko įkūrėjas panevėžietis skulptorius Alfridas Pajuodis, bene pagrindinė kliūtis atvykti į šią vietovę – jos link vedantis žvyrkelis.
„Nebenori žmonės tokių patirčių, dėl kurių tenka plauti automobilius“, – šypteli menininkas.

Kad keltų dvasią

A. Pajuodis šiuo metu mūrija akmenines atramas, prie kurių turėtų būti kabinami Mėnulio parko vartai.
Bet vartų jis sako netvirtinsiantis, o atramas stato atiduodamas duoklę praeičiai.
Mat toje vietoje būta akmeninių vartų atramų. Už jų – šimtamečių medžių alėja ir paties A. Pajuodžio sukurtos skulptūros. Įdomios, nes tai – šio menininko idėjos, patirtys, išgyvenimai, siekiai.
Autorius prisipažįsta, kad daug jo skulptūrų įkvėptos žydų karaliaus Dovydo sukurtų psalmių. Kaip ir Dovydas, Dievą šlovinęs eilėmis, giesmėmis, muzika, šokiu, menininkas sako siekęs, kad ir jo skulptūros įkūnytų ir eiles, ir giesmes, ir muziką, ir šokį, o per tai į aukštybes keltų visų, ateinančių į Mėnulio akmens parką, dvasią.
Apie tai, kad šioji keista vieta – Mėnulio akmens parkas, pakeleivis, nepabūgęs dulkėto Vadaktėlių–Krekenavos kelio, sužinotų iš pakely pastatytos informacinės lentos. Čia – tikras meno muziejus po atviru dangumi.
Vieta, kurioje A. Pajuodis įkūrė šį parką, kitados priklausė Zavišų giminei. Menininko žiniomis, dvarą valdė Leonardas Zaviša, tad vietovė pagal jos savininko vardą iki šiol vadinasi Leonardavu.
„Zavišos buvo praėjusių amžių Lietuvos oligarchai. Mano žiniomis, jie turėjo 99-is dvarus. Šimtojo neįsigijo sąmoningai, nes tuomet ne tik būtų keitęsis jų statusas, bet ir už tiek dvarų būtų tekę mokėti gerokai didesnius mokesčius“, – paaiškina A. Pajuodis.

Unikalų parką – meno muziejų po atviru dangumi A. Pajuodis įkūrė kitados dvarininkų Zavišų valdytoje dvarvietėje. P. Židonio nuotraukos

Garsėjo prancūziška biblioteka

Vietovė, kurioje stovėta dvaro, pavadinta Leonardavu. Bet pats dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas jau kitu, moterišku Leonardavos vardu.
A. Pajuodis pasakoja, kad dvaras garsėjęs itin puikia išskirtinai prancūziškų knygų biblioteka. Ši buvo bene pati didžiausia Lietuvoje. Tad tai, be abejo, buvo svarbi kultūrinė vieta. Deja, karai, paskui ir pokaris Leonardavos pastatus sunaikino.
Atvykęs į šią vietovę A. Pajuodis aptikęs tik pamatus. Jo žiniomis, kuriant kolūkius, vienas medinių dvaro pastatų išardytas, perneštas į centrą, o ten suręstas vėl.

Ne vieno darbas

Vesdamas buvusios dvarvietės alėja, A. Pajuodis pasiguodė nebespėjantis vienas sužiūrėti maždaug dviejų hektarų Mėnulio akmens parko teritorijos.
Dokumentuose Leonardavos dvaro parkas įvardintas kaip miškas, nes neprižiūrėtas toks ir tapo. Menininkas apgailestavo, kad tris kartus šioje vietoje prasisukusios audros išvartė nemažai medžių, pribarstė šakų.
„Ne vienam žmogui sužiūrėti tokią teritoriją, bet aš tą darau vienas“, – atsiduso septintą dešimtį įpusėjęs kūrėjas.
Einant mišku tapusio parko alėja, prieš akis iškyla didžiuliai kadagiai. Net pagalvotum, kad tokio dydžio ši medžių rūšis negalėtų užaugti.
A. Pajuodis paaiškino, jog tai 125 metų virgininiai kadagiai. Kiek tolėliau – šimtametės tujos ir, kaip tvirtina A. Pajuodis, išskirtinis klevas, įrašytas į Aukštaitijos raudonąją knygą. Jo lapai mažesni už įprasto klevo, o rudenį raudonuoja lyg ugniniai.
Su Leonardavos dvarą valdžiusia Zavišų gimime menininkas susijęs tik tiek, kad buvusioje dvarvietėje įkūrė parką. Dvarvietės žemę jis gavo iš valstybės mainais už senelio turėtą žemę visai kitoje Panevėžio rajono vietoje. Vos tapęs dvarvietės savininku, A. Pajuodis sako išsyk apsisprendęs šią išskirtinę vietą paversti meno oaze.
Pati pirmoji skulptūra, matoma įžengus į Mėnulio akmens parką – savotiška širdis.
A. Pajuodis ją pavadino „Didžioji Mama“. Skulptorius aiškina kūriniuose įprasminantis idėjas, apmąstymus, išgyvenimus, ne konkrečius vaizdus.
„Tegul žmonės mano skulptūrose mato tai, ką įžvelgia patys, o ne ką aš nurodau matyti“, – sako A. Pajuodis.
Specialiai prie skulptūrų nepritvirtino ir jų pavadinimų, taip palikdamas vietos į jas žvelgsiančiųjų vaizduotei.

Mėnulio akmens skulptūrų parke, anot jo kūrėjo, matyti bei justi natūros ir kultūros sintezė.

Kultūros ir natūros derinys

Paskui „Didžiąją Mamą“ rikiuojasi skulptūros, sukurtos į Bibliją sudėtų Dovydo psalmių tematika.
„Manosios skulptūros – kultūros ir natūros derinys. Natūra vadinu tai, ką akmenyje įrėžė pati gamta, kas sukurta paties Dievo. Kultūra – jau mano indėlis, tai, ką studijuodamas skulptūros meną esu išmokęs, ką per gyvenimą patyriau ir ką supratau“, – aiškina menininkas ir rodo skulptūrą, kurioje gamtos įrėžtos linijos – vertikalios, o autoriaus deimantiniu pjūklu pažymėtos – horizontalios.
„Iš Panevėžio kilęs garsus skulptorius Gediminas Jakubonis sakydavo, kad menininkas turėtų kurti skulptūrą lyg medį augintų. Taip bandau ir aš. Kurdamas improvizuoju ir džiazuoju“, – šypsosi A. Pajuodis.
Pasiteiravus, ar pradėjęs kurti skulptūrą jau žino, kuo taps akmuo, ar tai tarsi savaiminis virsmas, menininkas pripažino: kai prisidarai būsimos skulptūros eskizų, kūryba nebe tokia įdomi. Tačiau neturint eskizų kurti, nors ir įdomiau, bet sunkiau. Taigi kūrybos procesas būna įvairus.
Parko lankytojo akis patraukia skulptūra, bylojanti, kad gyvenimas pastatytas ant trijų taškų.
Joje, anot autoriaus, bičiuliaujasi gamtos stichijos: ugnis, vanduo, oras, vėjas. Taip pat – tikėjimas, viltis ir meilė.
„Visa Trejybė“, – šypsosi kūrėjas.

Ir tai, kas neišmatuojama

Pagal eilę šeštoje skulptūroje, sukurtoje iš Sibiro granito, A. Pajuodis sako derinęs materiją su tuo, ko neišmatuosi. Materija jo kūrinyje – pamatuojama, tvirta, o nepamatuojami, tačiau kiekvieną stipriai veikiantys tokie dalykai kaip jausmai, nuotaikos, tarp jų – meilė – tarsi plaikstosi iš kūrinio šonų.
Mėnulio akmens vardą įgavusi skulptūra – didžiulis juodo akmens kūrinys, kurį nelengvai čia atgabeno statybinis kranas. Įspūdingas tai menininko darbas, pagal kurį Mėnulio parku pavadintas ir pats šis muziejus po atviru dangumi.
Palinksminti Mėnulio akmens parko lankytojams vaikams A. Pajuodis sukūrė dinozauro pėdą ir dinozauro galvą su dantimis. Vaikams jos patinka, aitrina mažųjų vaizduotę.
„Skulptūros neprivalo būti gražios. Kaip ir visa kūryba, jos vertinamos pagal tai, kiek pažadina patį žmogų, kiek jam sukelia emocijų“, – aiškina A. Pajuodis, rodydamas į skulptūrą, kurioje spyna užrakintas lauko akmuo. Žiūrėk – ir galvok ką nori.
Dar keli tokie akmenys sukrauti ant metalinės surūdijusios lovos rėmų.
A. Pajuodis pasakoja, kad toji lova su akmenimis yra kito iš Panevėžio kilusio menininko Giedriaus Mazuro kūrinys.
Parko gilumoje – A. Pajuodžio „Saulės spyruoklė“. Kaip aiškina menininkas, tai skulptūra, sugerianti energiją. Saulė šią „spyruoklę“ itin įkaitina, kūrinys įšyla, tad ne tik žvelgti, bet ir liestis prie jo ypač malonu. O menininkas skulptūrą dargi užkodavo – įrėžė lietuviškų simbolių.

Nors atokus, bet Mėnulio akmens parkas Panevėžio rajone ne mažiau įdomus nei Europos parkas netoli Vilniaus ar Salantus garsinanti Orvidų sodyba.

Drugelių viešbutis

„Kurdamas skulptūrą „Langas“, svarsčiau, kam gyvenimas atveria duris, o kam tik praveria langą“, – dar vieną kūrinį pristato A. Pajuodis.
Jis daugiausia kuria iš akmens, tačiau Mėnulio akmens parkui sukūrė ir medžio skulptūrą, pavadinęs ją „Drugelių viešbučiu“.
Jos skylės tikrai tapusios viešbučiu ne vienos rūšies vabzdžiams. Tad šioji skulptūra gyva, krutanti ir netgi dūzgianti.

Traukia istorija

Su parku atsisveikinama einant pro dar vieną kūrinį – arką iš medžio šakų. Žvelgdamas pro ją, anot A. Pajuodžio, turėtum pajusti, ar suvokti, kaip buvo kuriamas pasaulis. Arką menininkas sako sukūręs kartu su mokiniais.
Kitados Mėnulio akmens parke virė gana aktyvus kultūrinis gyvenimas, būrėsi įvairių sričių menininkai. Turėjo parkas netgi sceną, kurią, jau patrešusią, užvirto medis.
„Nors ši vietovė nėra pernelyg išpuoselėta, man ji įdomi. Įdomi savo, kaip buvusio kultūros centro, istorija. Įdomi ir kiek mistiška čionykštė aplinka. Man gera, kad ir aš prisidėjau prie kultūrinio tos vietovės paveldo“, – sako A. Pajuodis.
Menininkas viliasi, kad anksčiau ar vėliau bus išasfaltuotas ir kelias, kuriuo ir nuo Krekenavos, ir nuo Naujamiesčio galima atvykti į Mėnulio akmens parką.
Juk Leonardavos dvarvietė yra lankytinų objektų gausa garsėjančiame Krekenavos regioniniame parke, o šio vietovės – vienos gražiausių regione.

Galerija

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite