„Menų gėrėjas“, įklimpęs literatūroje

„Menų gėrėjas“, įklimpęs literatūroje

Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos kūrėjas Kostas Kurliandskas pateikia pluoštą eilių. Kostas baigia mokyklą, tačiau neatrodo, kad apleis kūrybą. To mes savo projektu ir siekiame: kūryba visur, kur bebūtum, ką bedirbtum!

Kostas Kurliandskas (12 kl.)

„Nuoširdžiai aprašyti save sunku, nes labai lengva nukrypti nuo esmės. Laikau save kuriančiu ne iš kokio nors staiga atsiradusio įkvėpimo, o iš noro išsirašyti ir tiesiog pabūti ramia galva. Atradau, kad tik permąstydamas, kaip išgyvenamą epizodą perteikti kitam žmogui suvokiama forma (ir tą padarydamas), galiu priartėti prie ramesnės būsenos. Jei reikėtų apibūdinti save dviem žodžiais, jie tikriausiai būtų „menų gėrėjas“. Visos meno šakos vienaip ar kitaip mane žavi, tačiau giliausiai esu įklimpęs literatūroje, muzikoje ir teatre…“

Išpažintis

Tau smalsu, kas man sukelia norą gyventi…

Pažinimas. Ir aibė norų gilių.

Pirmas jų – tai pajausti, kad slypi

Manyje tai, ko tik pats nejaučiu.

O jei klaustumei, ką aš žinau, atsakyčiau:

„Tik viena: aš taip pat, kaip ir Tu,

Noriu jaust esąs tyras,

Bet neleidžia galybė dėmių.“

Ir, švaistydamas man duotą laiką,

Sau meluoju, deduosi kvailiu:

„Noriu jaust, kad aš gyvas!“

Bet vienam tai pasiekti sunku.

Ak, kaip švelniai Tu tardai…

Gan ilgai aš žodžius šiuos slepiu.

Noriu pajausti, kad dar galįs

Tarti Tau, kad mylėti geidžiu.

Geismai

Apakintas saulės šio blyksnio gaivaus

Skęstu ten, kur nesiekia joksai gylio matas.

Į visą esybę jau veržias šaltukas,

Į buvimą virš laiko lėtai vartai verias.

Ir jėgos aukštesnės taip mano, guvaus

Jaunikaičio, kurio akys vis matė

Kiek toliau, kas šiandieną – stebuklas,

Neišpildytus norus į neviltį beria:

Įkalintą vidury raisto gūdaus

Laimės dvelksmą pajausti nuo gatvės

Ir mylėti su Tava begalybe, kol sukas

Aplink mudu gyvybės verpetas,

Kuris vestų kiekvieną iš liūno tamsaus –

Stumtų link tobulybės, pilnatvės.

Atsidavimas jam – ne koksai dūmų triukas,

Panirimas į jį tartum menas.

Ir kažin ar iš šito tuštumo gilaus

Gali gelbėt kaip jūroje ratas,

Ar sušildyti žmogų, kuris į leduką

Pavirto, nes nebuvo sau „geras“…

 Meilė sutrumpintai

Kas nutinka pamilus?

Paprasta – žmogus pasiryžta

Paaukoti sparnus, juos paslėpti po žemėm.

Savo noru apakti.

Atiduoti likimo vadžias,

Net sakyti sau: ji – ta viena. Kiek tai tęsias?

Kol išblėsta ugnelė,

Pradėta aistros ar vienatvės,

Kuri, manija tapusi, goduliu keičianti būtį.

Kas tada? Tik gobšėji.

Nori jos kartu su Ja? Neturėsi.

Turi rinktis – dvasia arba žemėm maitinsies.

Gali imti tik vieną

Arba smerkti klajoti save,

Kol galbūt susivoksi: niekas tobulas nėr.

Gal suprasi: ne laimę

Žadėjo tau moiros, o kelią,

Kurį nusitiesi iš to, ką pajautęs.

Ir visų paklydimų:

Idėjų, planų sužlugdytų,

Niekieno kito, tik paties abejonių savim.

Bent kartą būki tvirtas,

Ne letargo, komforto auka.

Ko dar reiks, kad prašvistų miglotosios akys?

Nes tu mirti per jaunas.

Daug pasaulio dar tu nematei –

Ką kalbėt apie tavo didžiausiąją bėdą.

O ji skambanti šitaip:

Kaip gali būt, žmogau, su kitu,

Jei dar nesugebi gyvent su savimi?

O jausmai, jie niekada niekur nedingsta –

Tiktai krenta ir krenta į atvaizdą Tavo,

Galbūt veidą kitą, ir taip iki pat galo.

Bet, vėl radus Tave, veidas dar kartą švinta.

O Tau esant šalia truputėlį pabąla.

Trijų teismas

Kai koridorium bevaikštant mintys

Skraidė sau padebesiais –

Praeities negebėjime keistis

Ir ateities nežinomais keliais –

Akys staiga kliuvo už trijų žmonių portretų.

Dabar ramiam išlikt išties sunku –

Sukėlė šiurpą rėmų siluetai.

Jau braunasi idėja pamažu:

„Mane mato trys žmonių portretai

Ir aš nuo jų pabėgti niekaip negaliu,

Buvimas jų tarytum šūvis arbaleto…“

Greitai susivokiu, kodėl manų minčių

Įdėmiai klauso šie trijų žmonių portretai:

Jie ieško iš visų mano svajonių ir sapnų,

Ką pateikti, kad tvirtybė spragt supūtų su kaupu

Ir spragt pranykčiau net neatsitiesęs…

Bet teisdami mane trijų žmonių portretai

Padarė didžią klaidą aklu spėjimu

Tikėję, kad keliai manieji lygūs tiesės

Ir kad jokių nebūsiu matęs aš griovių.

Oi, neatleis man tie trijų žmonių portretai,

Kai ras, kad griovyje aš augau bei gimiau…

Kaip lygindamas savą kelią kraujavau,

Griovius užglaistydamas, kaip tik įmaniau:

Kaskart paaugdamas, įkvėpdamas giliau.

Vasara

Kai liepsnos išblėsta, žarijos užšąla,

Akimirksny mėlynos akys pabąla.

Kai aistrą nokinę žiedai bevystą,

Tai širdį ir dangų apvijus tamsa.

Išlaisvina nuo ledų tiktai švelni

Amžina vaidilutės tausota ugnis,

Žemę apgaubiantį skliautą nušvies

Tik mintis, gelbstinti nuo nebūties.

Grąžina regėjime spalvą tiktai

Siluetai, šešėlių ir dūmų žaismai,

Šmėžuojančios aistros, pakelti sunku

Dešimtą galybę minčių ir geismų:

Įkvėpti, iškvėpti, paliesti, mylėti,

Pasiekti, nupinti vainiką ir gėlę,

Pražydusią nei per anksti ar per vėlai,

Nuskinti, kol dar švieži eglių sakai.

Geriau pasimesti, prie erdvės prisilietus,

Nei savyje užsisklęsti, nerasti sau vietos

Tarp keturių sienų, bedugnės ir šalčio,

Raitytis kamuojamam troškulio, alkio.

Kankintis užslėpus pilnatvės siekius?

Nutildyti gimstančius sielų ūglius?

Ar pasiekusiam aukštį teberūpi ši Žemė?

Ar jį traukia artyn daili Tavo kūniška menė?

Išgerti paleistus skrist žodžius tyrus?

Pagundos ragaut neregėtus vaizdus?

Raškyti nusvirusias vyšnios šakas,

Raudonas lyg lašančio kraujo balas?

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų