Keramikos užsiėmimai negalią turintiems jaunuoliams – puiki relaksacija: smagus ne tik pats procesas, bet ir rezultatas.

Meno kalba pasako daugiau nei žodžiais

Meno kalba pasako daugiau nei žodžiais

Negalia gali atimti iš žmogaus kalbos dovaną, judėjimo džiaugsmą, garsus, tačiau palieka galimybę save išreikšti unikalia ir visiems suprantama – meno kalba. Panevėžyje esančio Jaunuolių dienos centro lankytojai – jauni negalią turintys žmonės – pavyzdys, kaip „negaliu“ galima paversti „galiu“ atradus širdžiai mielą veiklą.

Jaunuolių dienos centre net ir vasarą netyla šurmulys – kasdien negalią turintys jauni žmonės, padedami socialinių darbuotojų ir savanorių iš svetur, prisigalvoja įvairiausių veiklų – nuo ekskursijų po miestą, užsukant į jaukią kavinukę pasmaguriauti gardžiais ledais, iki sportinių užsiėmimų ir susitikimų su įdomiais žmonėmis. O kartais jų laukia įvairios kūrybinės dirbtuvės: nuo lipdymo iš molio, papuošalų kūrimo iki begalinio kruopštumo reikalaujančių paveikslų siuvinėjimo ar fotografijos pamokų.

Kaip sako Jaunuolių dienos centro vadovė Lina Trebienė, kalbant apie negalią turinčius žmones visuomet akcentuojamas jų negalėjimas. Tačiau dirbančiųjų su neįgaliaisiais tikslas – parodyti, kad šie jauni žmonės tokie patys visuomenės nariai. Ir jeigu ne visada jie savo mintis ir emocijas gali išreikšti žodžiais, per meninę veiklą atsiskleidžia visu žavesiu. Kartais net patys darbuotojai nustemba, kokių unikalių meninių gebėjimų turi vienas ar kitas globotinis.

„Kai kalbama apie negalią, dažnai akcentuojama, ko žmogus negali, bet šie žmonės turi be galo daug kantrybės, kruopštumo, o kartais pastebime, kad kai kuriose srityse turi itin didelių gebėjimų. Menas gali būti raktas į savarankiškesnį jų gyvenimą. Kartais sunku save išreikšti žodžiais, bet darbai pasako gerokai daugiau“, – pažymi L. Trebienė.

Spalvų pasaulyje

Jaunuolių dienos centre Justą randame palinkusį prie piešinio. Vaikinas ruošiasi surengti pirmąją savo parodą. Visi jo darbai piešti spalvotais pieštukais ir išsiskiria žaismingumu. Nors Justui gana sunku kalbėti, bet, kaip pastebi L. Trebienė, jam piešiniai yra būdas pasakyti gerokai daugiau nei žodžiais – į juos sudėti visus savo jausmus, mintis, emocijas, išgyvenimus. Kol draugai dalyvauja įvairiose veiklose, Justas iš rankų nepaleidžia pieštukų. Labiausiai jam patinka dirbti vienumoje, tuomet ir vaizduotė išsilieja iš horizontų. Vaikino tėtis laisvalaikiu taip pat piešia, tad Jaunuolių dienos centro darbuotojos svarsto, kad iš jo Justas ir paveldėjo talentą.

Negalią turintys jaunuoliai be galo kruopštūs ir kantrūs, jų kuriami papuošalai niekuo nenusileidžia profesionalių kūrėjų gamintiems.

„Justas dalyvauja Japonijoje organizuojamos specialiosios olimpiados parodoje. Jos laimėtojo darbas papuoš olimpiados logotipą, o pats laimėtojas bus pakviestas į atidarymo ceremoniją. Labai tikimės, kad Justui pasiseks. O ir mes patys brandiname idėją daryti atvirukus su jo piešiniais, kuriuos būtų galima dovanoti svečiams, bičiuliams ar draugams“, – pasakojo L. Trebienė.

Niekuo nenusileidžia profesionalams

Kitame kambaryje prie naujo siuvinio palinkusi Sandra. Nors mergina, skirtingai nei Justas, yra lyderė, be kurios neapsieina nė vienas renginys, kai tik turi laisvesnio laiko, Sandra ima adatą ir dygsnis po dygsnio jos rankose gimsta unikalūs šedevrai – siuvinėti paveikslai. Jau praėjusiais metais Sandra Panevėžio miesto savivaldybėje buvo surengusi savo darbų parodą. Mergina pasakojo, kad vienam darbui prireikia mažiausiai poros mėnesių, bet jos kūriniai ilgai neužsilieka – ko neparduoda mugėse, padovanoja draugams ar artimiesiems.

„Visai negaila atsisveikinti su savo kūriniais. Man labai patinka siuvinėti ir džiaugiuosi, kad kitiems tai patinka. Pirštų nuo adatų dūrių tikrai neskauda“, – šypsosi Sandra.

Savo darbų parodą norėtų atidaryti ir Roberta. Ji ne tik siuvinėja, siuva, mezga, bet ir kuria papuošalus iš karoliukų, veltinio bei kitų medžiagų. Auksarankė atvirauja, kad siuvinėti ją išmokė močiutė, o toliau jau eksperimentuoja ir bando pati. Kartu su Roberta papuošalus kuria ir Paulius. Nors didžioji dalis papuošalų kuriama dailiosios lyties atstovėms, Pauliaus iniciatyva jau rudenį planuojama pradėti kurti ir vyrams skirtą aksesuarų liniją.

Kaip pažymi Jaunuolių dienos centro kūrybos studijos koordinatorė Jolanta Skruzdienė, negalią turintys jaunuoliai be galo kruopštūs ir kantrūs, pagalbos paprastai prireikia tik pabaigti papuošalą – dailiai pritvirtinti užsegimą. Jų kuriami papuošalai niekuo nenusileidžia profesionalių kūrėjų gamintiems dirbiniams.

„Jau praeity tas etapas, kai kurdavome darbelius tik iš popieriaus. Po kurio laiko tokių darbelių likimas – popieriaus konteineris. Tad dabar darome tai, kas turėtų praktinę vertę. Stengiamės neatsilikti nuo šiuolaikinių tendencijų, net mugėse apsilankę pirkėjai stebisi, kad ir mes žengiame koja kojon su mada tiek kurdami papuošalus, tiek interjero detales“, – pasakojo J. Skruzdienė.

Molio terapija

Ir Jaunuolių dienos centre organizuojamose, ir vykstančiose įvairiuose miestuose mugėse greičiausiai išgraibstomi keramikos studijoje kurti įvairūs originalūs ir spalvingi indai, interjero detalės, magnetukai.

Keramikos grupės asistentė Giedrė Tumaitė pasakojo, kad šie užsiėmimai negalią turintiems jaunuoliams – puiki relaksacija. Paprastai jaunuoliai būna labai aktyvūs, triukšmingi, nenustygstantys vietoje, tačiau tik pradėję dirbti su moliu nurimsta ir taip įsijaučia, kad pamiršta viską aplinkui. Smagus ne tik pats procesas, bet ir rezultatas – keramikos studijoje išrikiuoti įvairiausių spalvų, formų, faktūrų indai bei interjero detalės. Nors iš pažiūros tai didelių meninių gabumų reikalaujantis kūrybinis darbas, G. Tumaitė tikina, kad kurti gali visi. Vieniems labiau sekasi iš plėšyto molio lipdyti tam tikras formas, kitiems – glazūruoti ar dailinti. Dar kiti yra kūrybinių idėjų generatoriai. Jaunuolių dienos centras turi įsigijęs specialias krosnis, kuriose ir išdegami neįgaliųjų rankose gimę meno dirbiniai.

Kartais net patys Jaunuolių dienos centro darbuotojai nustemba, kokių unikalių meninių gebėjimų turi vienas ar kitas jų globotinis.

„Viskas įgyjama per patirtį, mes ir pačios mokomės, kad galėtume tai perteikti jaunimui. Aš pati kartais nemoku to, ką geba kai kurie jaunuoliai. Mes gal save patys įspraudžiame į rėmus, savotiškas etiketes, o jie geba išlaisvinti fantaziją. Meno kalba yra universali, tereikia sudaryti galimybes ją išgirsti“, – sako G. Tumaitė.

Raktas į savarankiškesnį gyvenimą

Jaunuolių dienos centro vadovės L. Trebienės teigimu, nors ir mažais žingsneliais, bet jie parodys visuomenei, kad negalią turintys jaunuoliai geba daugiau, nei iš jų kartais tikimasi. Meninė veikla – vienas iš būdų tą padaryti. Centro darbuotojams ne kartą teko lankytis Vakarų valstybėse esančiose panašiose įstaigose, kur jau seniai neįgalieji kuria įvairius darbus, reikalaujančius begalinio kruopštumo ir meninių gebėjimų. Pavyzdžiui, Italijoje jaunavedžiai ar besiruošiantys krikštynoms į tokius dienos centrus ateina užsakyti pagaminti kvietimų, įvairių dekoracijų. Pastebima, kad Lietuvoje taip pat pradedamas branginti rankų darbas – originalūs vienetiniai gaminiai labiau vertinami nei pigūs kiniški blizgučiai. Tad praktiški meno dirbiniai galėtų būti raktas į neįgaliųjų savarankiškesnį gyvenimą, galbūt jie galėtų netgi gauti papildomų pajamų. O jaunuoliai išties su dideliu užsidegimu ir noru dirba. Pasak L. Trebienės, šiuo metu viena įmonė Jaunuolių dienos centro lankytojams patikėjo nedidelį darbą – po vieną atskirai supakuoti žvejybinius kabliukus. Kiekvienas šios užduoties imasi su didžiuliu užsidegimu ir aistra.

„Nors labai iš lėto, bet pokyčiai ateina ir pas mus. Stengiamės, kad visuomenė į neįgaliuosius žiūrėtų ne kaip į negalinčius, o kaip į galinčius. Žvelgiant į tokių žmonių ateitį, labai svarbūs meniniai įgūdžiai – kūrybiškumas gali duoti papildomų pajamų ir būti svarbus žingsnis savarankiškumo link“, – įsitikinusi L. Trebienė.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų