Meniškai dėlioja tekstus

Šiandien skaitykime Vikos iš „Minties“ gimnazijos ir Tajaus iš „Šaltinio“ progimnazijos kūrinius.

Vika Gabriūnaitė (9 kl.)

Nežinomas pasaulis

Namuose nesijaučiau saugiai, visada buvau dėl visokių menkniekių ujama, tad vieną dieną susiruošiau ieškoti nuotykių. Nežinojau, kur eisiu, ką darysiu, tik žinojau viena – namo grįžti nebenoriu. Pasiėmusi kuprinę, kurioje buvo tik keli daiktai: vanduo, riekelė duonos, pledas, žibintuvėlis, nedvejodama išėjau pro duris.
Praėjo kelios dienos po mano išėjimo. Jaučiausi puikiai, dar niekada nesijaučiau tokia laisva. Diena ėjo į pabaigą, tad ieškojau vietos, kurioje galėčiau permiegoti. Naktis buvo šalta ir kaip visada baugi. Nežinomi garsai sklido iš visų pusių. Pasiėmiau pledą, atsiguliau ant minkštų samanų. Negalėjau užmigti, tad pusę nakties pražiūrėjau į dangų, kuris buvo nuklotas baltomis švieselėmis – žvaigždėmis. Toli, toli pamačiau daug švieselių vienoje vietoje. Ilgai mąsčiau, kas tai galėtų būti, nes tai nebuvo panašu į žvaigždes. Atėjo vidurnaktis, akys pačios pradėjo merktis.
Vėl rytas, vis tie patys keisti ir bauginantys garsai sklido iš tolumos. Esu smalsi, tad nusprendžiau sekti tą garsą ir pažiūrėti, kur jis mane nuves. Ėjo dienos, garsas vis aiškiau ir aiškiau skambėjo. Po ilgo ir varginančio ėjimo pasiekiau aukštą kalną, jo viršūnės nebuvo matyti, ji buvo apgaubta pilkų debesų. Kalnas viliojo užlipti į viršūnę ir pažiūrėti, kas manęs laukia. Tikėjausi į kalną užlipti per dieną, bet jis buvo toks aukštas, kad man prireikė trijų dienų, tačiau viršūnė vis tiek buvo apgaubta debesų ir nebuvo matyti pabaigos. Nusprendžiau pailsėti. Atsikėlusi vėl pradėjau kelionę. Diena buvo labai karšta, buvo sunku lipti, laimei, buvau prisipylusi vandens iš netoliese esančio šaltinėlio, tad jis man padėjo atsigaivinti. Nenorėjau sustoti, tad nusprendžiau, jog eisiu visą naktį. Naktį užsidegė mažos švieselės, kurias mačiau ir anksčiau. Pasiekiau milžiniškai didelius vartus, be jokios baimės praėjau ir sustojau prie šalimais esančios mažos trobelės. Nekantravau sužinoti, kas manęs laukia už tų durų. Kai atvėriau duris, didelė šviesa man sužibo į akis. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog už tų durų gali būti kitas pasaulis…

Tajus Grigas (6 kl.)

,,Nemaniau, kad esu kūrėjas… Kaip savimi stebėjausi, kad pavyko taip meniškai sudėlioti tekstus ir kūrėjo žvilgsniu pažiūrėti į gamtą. Didžiuojuosi savimi.“

Paslaptinga istorija

Medžiai apdengti stora marška. Balta paklodė po jais. Kažkoks žvėrelis ten paliko savo pėdas. Būtų smagu iššifruoti jo istoriją sniege. Gal ji kažkuo panaši ir į manąją?
Įminu baltame sniege savo pėdą.

Visko pradžia

Saulutė šildo, o aš guliu pievoje ir svajoju. Dangus toks vaiskus, net norisi ranka prisidengti akis nuo tokio mėlynumo. Šalia šoka pradėjusios žydėti gėlės. Tai mane jos linksmina. Ir man širdy taip gera!
Argi ne nuostabu, kai ateina pavasaris?

Rudenėja…

Vasaros pabaiga… Kažkur saulė bėga… Paukščiai palieka savo namus… Atsisveikina su mūsų ežeru ir gulbės…
Kokios gulbės gražios! Žinau, kad ir tau jos tokios…

Ilgesys

Aš liūdžiu, nes pasiilgau vasaros. Pasiilgau saulės spindulių, pasiilgau šilumos, galų gale – pasiilgau spalvų. Šiemet ruduo labai bjaurus. Šalta. Niūru. Vis lyja ir lyja…
Kažko verkia gamta? Ji taip pat liūdi, nes mes pamiršome, kad ji mums labai reikalinga. Mes per daug rūpinamės savimi. Bet juk mes „žmonės“…