Meniška prigimtis ima viršų

Meniška prigimtis ima viršų

Gruodžio atlanką okupavo jaunosios Panevėžio progimnazijos „Žemyna“ literatės.

Paulina Medeckytė (8 kl.)

Paulina apie save rašo: „Esu ramaus, uždaro būdo. Manau, kad meniškos prigimties, nes domiuosi meno pasauliu. Laisvalaikiu mėgstu keliauti, piešti ir rašyti eilėraščius. Manau, kad mano eilėse jauni žmonės atranda save – tai teikia man motyvacijos rašyti.“

Vienas

Kartais norisi pabūt vienam,

Pažiūrėt į dangų, pasvajoti,

Prisiminti gero draugo juoką.

Kartais norisi pabūt vienam,

Išgert puodelį šilto pieno,

Užmiršti išgirstus skaudžius žodžius.

Kartais norisi pabūt vienam,

Išverktom ašarom nuprausti širdį,

Pasigrožėti žydinčia diena

Ir dar kartelį patikėti – neliksiu vienas.

Laiko paslaptis

Laikas bėga tik, tak,

Nepalauks, nesustos,

Nesugrįš jis atgal,

Nieko nepakartos.

Jam vis tiek, jam vis tiek,

Ar džiaugies, ar kenti,

Ar skęsti nevilty,

Ar svajonę turi.

Skrieja dienos tolyn,

Eina metai ratu.

Ką pakeisti gali,

Jei esi tik žmogum.

Toma Kraujelė (7 kl.)

Rašyti eilėraščius pradėjo dar pradinėse klasėse, paskatinta mamos. Vėliau žingsnis po žingsnio Toma pradėjo eiti poezijos keliu. Pirmasis jos, kaip poetės, įvertinimas buvo 2019 metų birželio mėnesį vykusiame tarptautiniame poezijos pavasaryje. Tada „Žemkalnio“ gimnazijoje Toma buvo apdovanota laureatės diplomu. Tai suteikė pasitikėjimo, ir šių metų lapkričio mėnesį mokinė nusprendė dalyvauti Biržų krašto muziejaus „Sėla“ organizuotame respublikiniame konkurse „Nutrupėjęs sonetas…“ – dalijasi pastebėjimais mokytoja Dalia Liorančienė.

Ruduo

Kai nusirengia uosis,

Spalvotus rūbus mėto klevas ir beržai,

Aš stoviu po dangum ir laukiu,

Kol mus paliks ir gervės, ir gandrai.

Ir tie varnėnai juodasparniai, laisvės išsiilgę,

Kelionėn šaukiantys jau antrą savo vadą,

Bet varnėniukai, danguje iškrikę,

Tėvams tik nerimą ir sunkų rūpestėlį žada.

Be paliovos tik kuosa kamine vis kosti,

Negirdi ji, kad uosiai jau seniai nutilo,

Be lapų vėjo pučiami nustojo ošti.

Ir išsigandus paukštė nuskrenda už šilo.

Be paukščių ir be lapų taip tylu ir tuščia,

Kad pradedi spėlioti: ruduo tai ar žiema.

(…)

Žvaigždėtas dangus

Žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį…

Žvaigždės spindi aukštai danguje,

Miegančią mintį jos drąsiai pabudina

Kilti į dangų nakties tyloje.

Žiemą geriausiai matyti žvaigždynai:

Ir Šienpjoviai, ir Didžioji Lokė,

Jei tu ilgai dar prie lango parymai,

Tai Paukščių Taką pamatyti gali.

Visų žvaigždžių niekada nepažinsi,

Su jomis nesusijusi jausmo galia…

Tačiau brangiausias nuolatos prisiminsi,

Nes pačios ryškiausios yra šalia.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų