-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvos valstybingumo atkūrimo 100-mečio išvakarėse Panevėžio kraštotyros muziejuje buvo atidaryta paroda „Dovana Lietuvai ir muziejui: tautodailininko Arvydo Petrulio skulptūrų dovana Panevėžio kraštotyros muziejui“. Vien tik šventinę Vasario 16-osios dieną menininko darbai pritraukė beveik pusę tūkstančio lankytojų. Visi nespėjusieji dar turi mėnesį susipažinti su gausa ir įvairove unikalia ekspozicija.
Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas juokauja, jog aplankyti šventine dvasia alsuojančią parodą kol kas gali sulaikyti nebent į šalį atplūdę šalčiai. Nes mažoji architektūra miestiečiams itin įdomi, tad neabejojama, jog ateityje šiuo metu atsinaujinantis muziejus medžio drožėjo darbus lankytojams eksponuos dar ne sykį.
„Tai – didelę meninę vertę turintis, pilietiškas poelgis. Juk žmogus dovanoja savo turtą Panevėžio bendruomenei“, – pabrėžė dosnios dovanos sulaukusio muziejaus vadovas.
A. Astramskui pritarė ir parodos kuratorė, vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė. Pasak jos, parodos atidarymo data nėra tik žavus sutapimas su Lietuvai tokio svarbaus jubiliejaus išvakarėmis. Ji siejama su patriotišku menininko poelgiu – dovana miestui ir Lietuvai – bei iškilia jo paties asmenybe: A. Petrulis jau bene 30 metų yra aktyvus Lietuvos žygeivių Panevėžio skyriaus narys, ieškojęs ir suradęs nemažai sukilėlių kapų, žūties vietų ir pastatęs paminklų.
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė džiaugiasi, jog paroda „Dovana Lietuvai ir muziejui“ išsiskirianti iš kitų, o menininko braižas – aiškus ir įsimenantis.
„Šis darbų pristatymas yra labai vientisas, – sako V. Vasiliauskaitė. – Arvydas Petrulis turi savo nepaneigiamą braižą, stilistiką, kurią, droždamas koplytstulpius, stogastulpius ir kryžius, tobulino Paberžėje, studijuodamas ten saugomą Vinco Svirskio palikimą bei įkvėptas Tėvo Stanislovo…“
Pasak jos, visus menininko mažosios architektūros darbus galima įsidėmėti ir išskirti iš kitų meistrų kūrybos dėl horeljefinės skulptūros.
„Tai tarsi šiuolaikinis V. Svirskio atkartojimas nepaneigiant A. Petrulio braižo. Jo darbai – pasteliniu koloritu išsiskiriančios skulptūros“, – pridūrė V. Vasiliauskaitė.
Pasak muziejininkės, mažoji poligrafinė skulptūra yra savita, nes išsiskiria prislopinta spalvine polichromija. Ji nėra tokia ryški kaip tradicinėje skulptūroje, kurioje dominuoja ryškiai raudona, mėlyna, žalia spalvos.
Traukia lankytojus ir skulptūrų siužetai. Parodoje – ne tik tradicinė, sakralinė skulptūra, bet ir realistinės bei mitologinės tematikos A. Petrulio darbai.
„Muziejuje eksponuojami pasakų, padavimų, legendų personažai: sesė iš pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, legendomis apipintas Čičinskas, giltinė ir kiti, – vardijo V. Vasiliauskaitė. – Čia gausu žymių Panevėžio veikėjų bei žinomų veidų: Maestro Juozas Miltinis su didžiule skrybėle ir šuniuku, kaminkrėtys, kuris valė miesto kaminus, fotografas Grafmanas, cirkininkas Petras Tarutis, miesto turgavietėje rengdavęs pasirodymus pokario metais… Personažai yra artimi kiekvienam lankytojui – atkeliavę iš mūsų gyvenimo.“
Lankytojams, pasak parodos kuratorės, labiausiai patinka istorinio siužeto darbai: Vytautas Didysis, Karalius Mindaugas su Morta, Simonas Daukantas, pirmoji lietuviška Martyno Mažvydo knyga, lakūnai Darius ir Girėnas, pokario partizanas ar skulptūra, skirta per tragiškus Sausio 13-osios įvykius žuvusiai Loretai Asanavičiūtei atminti.
Nors dabartiniais laikais itin populiarėja modernusis menas, V. Vasiliauskaitė tikina, jog medžio drožėjo ateitis yra šviesi ir aiški, o darbai džiugina platų gerbėjų ratą.
„A. Petrulio mažosios plastikos darbai labai populiarūs. Nuo 1976 metų jis yra tautodailininkas profesionalas, kuris nedirba jokio kito darbo, gyvena tik iš drožybos ir, reikia pabrėžti, pragyvena. Kiekvienais metais menininkas važiuoja į įvairias muges ir savo darbais žavi ne tik mugių lankytojus, tačiau ir visą Europą, visą pasaulį“, – pasakojo parodos kuratorė.
Pats menininkas anksčiau yra džiaugęsis, jog Dievas apdovanojo jį protu, kurį jis panaudoja medžio drožiniams kurti. A. Petrulis įsitikinęs, jog viskas yra laikina ir kintama, jis nebijo rizikuoti ir kuria tai, kas pirmiausia jam pačiam teikia džiaugsmą.
Šiuo metu A. Petrulis išvykęs į savo sodybą, kurioje ir gimsta dauguma jo kūrinių. Susisiekti pavyko tik su menininko žmona, Alfreda Petruliene. Ji sutinka, jog sprendimas padovanoti bene pusšimtį savo darbų jos vyrui nebuvo labai lengvas, tačiau būtinas. „Tai nepigi, viso gyvenimo darbo ir širdies dalis. Tačiau tokiu sprendimu bandome žiūrėti į ateitį. Galbūt kas nors, kada nors pasinaudos šia dovana ir Lietuvos liaudies drožybos tradicijos nenutrūks“, – svarstė ji ir pridūrė mananti, jog medžiai Lietuvoje nyksta taip sparčiai, kad tuoj priartėsime prie Vakarų Europos, kurioje, anot jos, likę tyrai.
,,Norime, jog visa tai nedingtų – nebūtų vagiama, deginama, nes dabar tokie laikai – jeigu ką sukuria, kažkas tuoj pat ateina ir suniokoja, išdrasko. Arvydo pilna darbų buvo, bet dabar jau nieko nelikę. Esame patyrę tai savo kailiu, norisi apsaugoti…“ – liūdnai kalbėjo ponia Alfreda, paminėdama, jog išeitį, kad kūriniai nepranyktų, mato Panevėžio kraštotyros muziejaus prieglobstyje.
