-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžyje, o ir visoje Lietuvoje neabejotinai surastum daug žmonių, kurie su didžiule pagarba ir meile pasakotų apie savo gyvenimo kelyje sutiktą panevėžietį menininką, mokytoją, kūrėją Kazimierą Naruševičių (1920–2004).
Jis dar nelabai nutolęs nuo mūsų. Juk palyginti ne taip seniai su juo amžiams atsisveikinome, praėjusiais metais gražiai minėjome jo gimimo šimtmetį, vaikštome jo vardu Panevėžyje pavadinta gatve, o jis pats – nusipelnęs panevėžietis, Panevėžio miesto garbės pilietis, neretai minimas įvairiuose renginiuose, leidiniuose, susitikimuose.
Vokietijoje, Berlyne, dabar gyvenantis dailininko anūkas Lukas Naruševičius apie senelį saugo pačius šilčiausius prisiminimus, nors būti drauge jiedviem teko neilgai.
„Senelis buvo ramus, šiltas, geras, sąžiningas žmogus. Apie jį daug žinau iš močiutės, tėčio pasakojimų, o ir pats gerai prisimenu, nors buvau septynerių, kai jis mirė“, – pasakoja programuotojo kelią pasirinkęs tapytojo anūkas.
Koks pastabus ir įtaigus mokytojas buvo jo senelis, L. Naruševičius patyrė pats. Pasisodinęs anūką ant kelių senelis mokydavo berniuką piešti ir nuolat aiškindavo, ką šis teisingai, o ką ne visai taip, kaip reikia, darąs.
Nors tapytojo regėjimas jau buvo nusilpęs, jis puikiai pajusdavo kiekvieną liniją, pagaudavo esmę ir kantriai vaikui aiškindavo, kaip geriau būtų vaizduoti vieną ar kitą dalyką.
Mokinys, aišku, dar buvo per mažas, bet daug ką iš tų pastabų atsimena iki šiol. Senelio kūryba L. Naruševičių žavi. Lukas sako dabar ją jau kitaip suprantantis ir vertinantis.
Menininko anūkas teigia, jog šeima norėtų ir kitų senelio paveikslų nelaikyti uždarytų, o rodyti juos žmonėms, tad ateityje artimieji ketina internetinėje erdvėje atidaryti jo ekspozicijos tinklalapį.
Tai būtų puiki proga prisiminti, pagerbti šį daug miesto kultūriniam gyvenimui davusį menininką.
PAVB fondų nuotr.
Dailininkų, tapytojų Panevėžyje buvo ir yra daug. Tačiau tokių mokytojų, koks buvo K. Naruševičius, vargu ar surastum.
Neperdėtume teigdami, jog šio žmogaus dėka dailės menas mieste suklestėjo, o jis pats išmokė, išugdė daugybę talentingų kūrėjų.
K. Naruševičiui buvo labai svarbu, kaip jauni žmonės matys pasaulį, kuo domėsis, ko sieks, kaip sugebės išreikšti save. O juk dailė, tapyba gali būti vienas iš saviraiškos būdų. Ir tegul ne profesionaliai dirbant, nesiekiant didžiųjų meno aukštumų ar pergalių, kūryba gali duoti labai daug.
K. Naruševičius ir mokė to žmones – be pedagoginio, kūrybinio darbo, jis dar buvo Panevėžio tautodailininkų skyriaus meno tarybos narys, „Žinijos“ draugijos lektorius, rūpinosi dailės studija „Spektras“, buvo parodų rūmų konsultantas.
Jis gausybės idėjų sumanytojas ir įgyvendintojas. Tai ir birželio 1-ąją Panevėžyje vykdavęs kasmetis vaikų piešinių konkursas ant asfalto, daugybės parodų, kūrybinių stovyklų organizavimas.
K. Naruševičiaus pastangomis 1967 metais Panevėžyje įkurta Vaikų dailės mokykla, kurioje pats tapybą dėstė nuo atidarymo iki 1990 metų.
Štai ištrauka iš 1967 metų kovo mėnesį miesto laikraštyje „Panevėžio tiesa“ spausdinto K. Naruševičiaus pasisakymo: „Naudodamasis proga, noriu pradžiuginti panevėžiečius gera žinia. Jau tapo visai realiu dalyku, kad artimiausiu metu Panevėžyje bus įsteigta dailės mokykla. O tai reiškia, kad mūsų miestas pasipildys ne tik daugeliu dailininkų ir grafikų, bet ir susidarys puikios galimybės tiems, kurie norės vystyti savo gabumus dailėje.“
Prisimenant K. Naruševičių, beveik visada greta žodžio „menininkas“ tariamas ir kitas žodis -– „mokytojas“.
Knygos „Kazys Naruševičius. Tapytojas. Mokytojas“ autorė istorikė Joana Viga Čiplytė taip pat buvo viena šio menininko mokinių ir, kaip sako, nors dailininke netapo, įgytos žinios ir patirtis labai pravertė gyvenime: ir rašant apie dailę, ir vadovaujant parodų rūmams, rengiant parodas.
K. Naruševičius glaudžiai susijęs su Panevėžio kultūriniu gyvenimu.
„Tai, kad aukšto lygio menininkas, neeilinių gabumų pedagogas, kūrybingas žmogus gyveno, dirbo ir kūrė Panevėžyje, – tikra dovana miestui ir visam kraštui. Be K. Naruševičiaus dailės spalvos mieste būtų gerokai blankesnės“, – neabejoja knygos autorė.
Knyga apie K. Naruševičių parengta ir išleista dar jam gyvam esant ir, pasak J. V. Čiplytės, buvo skirta tapytojo pedagoginio ir kūrybinio darbo penkiasdešimtmečiui ir gyvenimo aštuoniasdešimtmečiui.
„Jis vienas iš pirmųjų miesto profesionalių dailininkų, savo gyvenimą paskyręs vaikams, pedagoginiam darbui. Jo asmenybė – ypatinga, nušviesta nepakartojamos talento šviesos“, – atkreipia dėmesį istorikė.
J. V. Čiplytė žinoma kaip daugelio knygų apie įžymias asmenybes, istorinius įvykius autorė ir žino, kas tai yra parengti, parašyti ir išleisti knygą.
Rengdama K. Naruševičiui skirtą leidinį, džiaugiasi sulaukusi daug rėmėjų, prie knygos leidimo prisidėjo ir 1940 metų laidos Panevėžio gimnazistai, įmonės, privatūs asmenys – menininkas Panevėžyje buvo labai gerbiamas žmogus ir niekas neabejojo, kad knyga apie jį ir jo kūrybą tikrai reikalinga.
Rėmėjams padedant, pavyko išleisti įspūdingą albumą su daugybe spalvotų tapytojo kūrinių reprodukcijų, nuotraukų, pasakojimų.
Prieš rašydama knygą, istorikė su K. Naruševičiumi daug bendravo, kalbėjosi. Sako, jog mokytojas labai geranoriškai dalijosi mintimis, leido naudotis gausia jo sukaupta medžiaga apie Panevėžio dailės gyvenimą, savo mokinius.
Rinkdama medžiagą, autorė taip pat nemažai laiko praleido įvairiuose archyvuose, studijavo publikacijas apie kūrybą, parodas, skaitė jo paties straipsnius, nemažai bendravo su mokslo draugais, mokiniais.
Albume publikuojamos fotografijos iš K. Naruševičiaus, buvusio dailės mokyklos direktoriaus Aloyzo Jočio bei pačios autorės asmeninių albumų.
„Pažinojusieji K. Naruševičių neabejotinai pritars mano nuomonei, jog jis buvo nepaprastai šiltas, geras žmogus, pedagogas iš pašaukimo“, – sako J. V. Čiplytė.
Bendraudama su dailininku, knygos autorė ne kartą girdėjo jį pabrėžiant, jog visas žmogaus gyvenimas atrodo lyg stebuklas.
K. Naruševičius – tikras aukštaitis, jo šeimos šaknys Panevėžio krašte. Jis gimė netoli miesto esančiame Dūdonių kaime. Šio kaimo vaikai anuomet eidavo tarnauti pas pasiturinčius Bliūdžių, Katkų, Bernatonių ūkininkus.
Būsimo dailininko tėvas Jurgis Naruševičius buvo silpnos sveikatos, tad prie ūkio netiko, nutarta leisti jį mokytis siuvėjo amato.
Paskui J. Naruševičius buvo išvažiavęs į Ameriką, o 1918 metais grįžęs į Dūdonius vedė ir 1920-aisiais susilaukė pirmagimio Kaziuko.
Apie savo vaikystę K. Naruševičius yra pasakojęs: „Užaugau kaime, kuriame buvo daug balsingų žmonių. Ištisus metus skambėdavo dainos. Man iki šiol gražiausia liaudies daina, muzika. Išgirdęs liaudies dainą, visuomet patiriu kažkokią laimingą būseną.“
J. V. Čiplytei dailininkas pasakojo linksmą savo krikšto istoriją. Vieną kovo rytą pasipuošę krikštatėviai sėdo į brikelę ir atvažiavo į Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčią kūdikio krikštyti. Kai kunigas paklausė, kada berniukas gimė, linksmo būdo krikšto tėvas, nežinodamas tikros datos, atsakęs: „Kunigėli, tik vakar, dar šiltas. Per patį Kazimierą“.
Kunigas Kazimieru ir pakrikštijo.
Paaugęs ir baigęs Rėklių pradinę mokyklą, 1932 metais K. Naruševičius pradėjo mokytis Panevėžio berniukų gimnazijoje, išugdžiusioje daug gabių, talentingų, visoje Lietuvoje garsių žmonių.
Tuo metu gimnazijai vadovavo Julijonas Lindė-Dobilas, dirbo mokytojai Petras Būtėnas, Leonas Kuodys, piešti mokė Petras Puzinas, muzikos – Mykolas Karka ir kiti talentingi pedagogai.
Kaip kiti meniškos prigimties mokiniai, taip ir K. Naruševičius dalyvavo garsiosios „Meno kuopos“ veikloje. K. Naruševičius rašė eilėraščius, dainavo M. Karkos vadovaujamame chore, paskatintas mokytojo P. Puzino, daug piešė, liejo akvareles.
Jis pasakojo nuo šeštos klasės pradėjęs vis daugiau laiko skirti piešimui. O per porą metų susikaupus gausybei piešinių, mokytojas P. Puzinas skatino ir padėjo surengti tų piešinių parodą.
Apie savo pirmąją parodą K. Naruševičius rašė: „Niekada gyvenime nebuvau toks laimingas, kaip tą sekmadienį. Būriai abiejų gimnazijų mokinių rinkosi į salę. Tuo metu pasislėpęs viską stebėjau ir iš laimės tirpau.“
Baigęs gimnaziją, jis įstojo į Vilniaus dailės mokyklą, vėliau pavadintą dailės akademija.
Tačiau prasidėjęs karas, pokaris, didžiulės permainos pakeitė ir K. Naruševičiaus gyvenimą.
Vokietijoje, Berlyne, dabar gyvenantis K. Naruševičiaus anūkas Lukas apie senelį saugo pačius šilčiausius prisiminimus, nors būti drauge judviem teko neilgai. P. Židonio nuotr.
Po vieno studentų renginio 1945 metų birželį, kuriame jis skaitė eilėraščius, pajuto, jog yra sekamas.
Liepos mėnesį jo bute atlikta krata ir vaikinas suimtas. Uždarytas į saugumo, vėliau Lukiškių kalėjimą. Įtartas antitarybine veikla, priklausymu organizacijoms.
Tik po daugybės artimųjų bei užtarėjų žygių praėjus pusmečiui byla buvo nutraukta ir jis galėjo grįžti pas tėvus.
1947 metais vėl grįžo į Vilnių, o 1950 metais parvažiavęs į Panevėžį pradėjo dirbti dailės mokytoju.
Po truputį gyvenimas įėjo į savo vėžes – K. Naruševičius mokė kitus, pats intensyviai tapė, liejo akvareles, dalyvaudavo seminaruose.
Jo kūryba pradėta vertinti, darbai eksponuoti Vilniaus parodų salėse šalia garsių dailininkų paveikslų. 1964 metais K. Naruševičius buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą, po kelerių metų paskirtas dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininku.
Artimieji prisimena, apie tai rašoma ir knygoje, koks laimingas K. Naruševičius buvo sulaukęs laisvos Lietuvos. Jis sakė: „Mes, vyresnės kartos žmonės, buvome auklėti meilės Lietuvai patriotiniais jausmais ir tikėjome, kad ateis metas, kada Lietuva vėl bus laisva, nepriklausoma valstybė. Sulaukėme. Džiaugsmas begalinis.“
Dailininkas džiaugėsi atgauta laisve, nors jau ir metų naštą jausdamas, daug kūrė, rengė parodas, keliavo, dalyvavo kūrybinėse stovyklose. Noras kurti, dalytis žiniomis, patirtimi, skatinti ir įkvėpti kitus jame išliko visą gyvenimą.
L. Naruševičius svarsto, jog senelio kūrybos kelyje turbūt įsimintiniausi buvo 1990-ieji. Vėliau menininko sveikata ėmė silpti, puolė ligos, bet dailininkas iki pat paskutinio oro gurkšnio nepaleido teptuko.
„Į gyvenimo pabaigą senelis labai sirgo, beveik apako ir dėl to išgyveno, nes sunku buvo piešti. Bet vis tiek jis dailės neapleido“, – prisimena L. Naruševčius.
Jau būdamas garbaus amžiaus, susirgęs K. Naruševičius užrašė: „Kai pasveiksiu – daug dirbsiu. Jau viską turiu galvoje, mintyse. … Dabar tik noriu tiek nedaug – brūkštelėti ranka per akis, ir viską matyčiau, matyčiau, ir daug dirbčiau.“
Jis visada tikino, jog tapyba buvo jo gyvenimo prasmė.
„Per ją aš išreiškiu save, savo mintis ir idėjas. Tai yra mano širdies kalba“, – sakydavo K. Naruševičius.
Dailininkas labai mylėjo gimtąjį Panevėžio kraštą ir daugelyje jo darbų matyti Nevėžis, jo pakrantės, vaizdingos apylinkės, miesto panorama.
Panevėžio kraštotyros muziejuje, be K. Naruševičiaus tapybos darbų, saugomas sūnaus Šarūno dovanotas tėvo molbertas, stovėjęs jo dailės studijoje, A. Smetonos gatvės 2-uoju numeriu pažymėtame name, grafikės Stasės Medytės perduotas K. Naruševičiaus nešiotas molbertas su dėžute dažams (dailininkų vadinamas etiudninku), tapytojui priklausiusios paletės su aliejinių dažų likučiais. Muziejuje saugomi ir panevėžiečio skulptoriaus Algimanto Vytėno 1989 metais sukurti K. Naruševičiaus ir jo žmonos Onutės biustai, įspūdinga Alfrido Pajuodžio 2005 metais sukurta dailininko K. Naruševičiaus antkapinė skulptūra iš bronzos, o taip pat K. Naruševičiaus parodų katalogai, bukletai, kvietimai iliustruoja tapytojo populiarumą, meninį produktyvumą, kūrinių kelionių kryptis.
