-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tris dienas Laisvės aikštėje veiks jo meninė instaliacija „Miesto atspindys“, joje veidrodžių ir ryškių spalvų apsuptyje praeivis miestą ir save mato kitu kampu.
Panevėžyje gimęs ir augęs G. Mazūras gyvena ir kuria Utenos rajono Antalgės kaime, senoje sodyboje puoselėja smalsuolius traukiantį skulptūrų parką.
Visgi menininką su gimtuoju miestu sieja glaudūs kūrybiniai ryšiai.
Ta idėja gimė paprastai. Sulaukiau skambučio su pasiūlymu sukurti instaliaciją, kuri atspindėtų poparto arba popmeno temą. Tiesiog savaime į galvą šoko prisiminimas iš vaikystės: Panevėžys, mokykla, labai populiarios kramtomosios gumos. Ta guma buvo įpakuota į tokius popieriukus, kuriuos vadindavom nuotykiais.
Tie „nuotykiai“ buvo kokios nors nuotraukos: automobilių, lėktuvų, dar kažko, taip pat komiksai. O komiksų žanras ir yra popartas ir popmenas. Man tai buvo atspirties taškas.
Pagalvojau, kad instaliacijoje panaudočiau spalvotus rėmus, į juos įdėčiau veidrodžius, išdėstyti puslankiu, jie atspindi ne tik miestą, bet ir priešais stovintį žmogų. Žiūrint į tuos veidrodžius išeina toks neapsakomas spalvų žaismas, tarsi tapyba – rėmų ryškios gražios spalvos, o tarp jų miesto, žmonių intarpai.
Kai jau sudėliojau tą instaliaciją, efektas buvo toks, jog užsinorėjau šokti. Visiškai nesu šokėjas ir su šokiu nesusijęs, bet atsistojus vidury ir veidrodžiuose visur pamačius savo atspindį, pirma emocija – noriu šokti.
Pasak Giedriaus Mazūro, „Miesto reljefai“, eksponuojami „Meno“ teatro prieigose, yra miesto istorija akimis jaunuolio, kuris tada gyveno Panevėžyje. G. MAZŪRO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Noriu, kad visi žinotų, jog Panevėžys yra šviesus, spalvingas, augantis kontrastų miestas, nebijantis pamatyti save įvairiais kampais.
Panevėžys garsus ne vien sportininkais, bet ir menininkais, kultūros darbuotojais. Tai be galo platus talentingų, po Lietuvą pasklidusių žmonių mano gimtasis miestas.
„Miesto reljefai“ yra miesto istorija akimis jaunuolio, kuris tada gyveno Panevėžyje, o „Miesto atspindžiai“ parodo miesto dabartį, koks jis dabar ir kaip reikia pasidžiaugti šia akimirka, pasidžiaugti, kaip miestas užaugo, koks tapo gražus, kokie geri jo žmonės.
Iš neigiamomis prasmėmis linksniuojamo miesto dabar Panevėžys virtęs Lietuvos miestu lyderiu.
Taip, aš dabar nebegyvenu Panevėžy, bet esu Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus narys, dalyvauju panevėžiečių organizuojamose parodose.
Čia sugrįžęs aplankau savo mokytojus, nueinu į savo buvusią mokyklą pasižiūrėt, kaip ten viskas dabar atrodo, Panevėžyje perku molį.
Va tokie kūrybiniai mano santykiai su šiuo miestu. Labai gera, kad eidamas per Panevėžį sutinku kokį buvusį mokytoją, dailininką, man gražu tiesiog vaikščiot po miestą ir žiūrėti, koks jis puikus, ieškoti visokių atradimų.
G. MAZŪRO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Tai ne tik apie Panevėžį. Bet atidarius Stasio Eidrigevičiaus menų centrą, ta mintis Panevėžiui dar aktualesnė.
Yra sakančių: „aš nesuprantu tokio meno“. Man tokių žmonių labai gaila, nes jie jaunystėje, vaikystėje neišsiugdė vidinio pažinimo džiaugsmo. Bet to galima išmokt, tik nereikia būti niurzgančiu pesimistu. Reikia priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Menas neturi būti gražus, jis neturi būti pataikaujantis, nebūtinai turi vaizduoti kokius nors mielus vaizdelius. Tai gali būti ir ašarą spaudžiantis, ir pyktį keliantis dalykas. Visa tai yra menas. Visa emocijų paletė. Gaila žmonių, kurie to nepriima, atmeta, gal kartais net ir specialiai. Meną reikia jausti.
Panevėžyje baigiau Dailės mokyklą. Puikūs mokytojai, dabar esam kolegos, nes ir aš esu mokytojas, su Utenos dailės mokykla dalyvauju jų organizuojamuose konkursuose.
Man kažkas nerealaus visada buvo Panevėžyje vykstantys keramikos simpoziumai. Nuo vaikystės jie labai patiko, motyvavo ne tik kurti, lipdyti, bet ir mokytis užsienio kalbų, nes į simpoziumus atvykę dailininkai iš užsienio dažniausiai kalbėdavo angliškai.
Vėliau studijos Dailės akademijoje, tada užsienyje.
Mano pirmoji surengta paroda buvo Panevėžyje, tuomet veikusiame Kazimiero knygynėlyje priešais dabartinį S. Eidrigevičiaus menų centrą. O pirmą rimtą parodą surengiau Panevėžio dailės galerijoje. Tada dar buvau studentas, ką tik grįžęs iš Bornholmo salos, kurioje mokiausi. Buvau atsivežęs du keramikos darbus ir tuometė galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė mane priėmė jau kaip parodos dalyvį.
Giedrius Mazūras juokauja, kad sudėliojus instaliaciją jam kilo noras šokti, nors ir nesąs šokėjas. G. MAZŪRO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Nebūtinai menas turi turėti misiją. Jisai gali būt tuščias. Menas nieko neprivalo. Politikai mėgsta aiškinti, kad menas turi būt toks ir toks, čia gražus, negražus, sukurkim kažkokį kažkam paminklą. Ne! Menas yra laisvė. Menas yra tai, ką kūrėjas išjaučia per įvairiausius jausmus, tam tikras materialinis pažinimo pagrindas, perduodamas pasauliui. Tai yra sukurtas žmogaus vidinis pasaulis, sumaterializuotas ir pakabintas ant sienos, pastatytas kažkur mieste ar suvaidintas spektaklyje, sudainuota daina. Aš nemanau, kad jį [meną] reikia apibrėžti. Dabar mes mėgstam viską apskaičiuoti procentais, sugrupuoti, suklasifikuoti. Kiek čia procentų meno va šitam va kūriny – absurdas taip vertinti. Šimtas žmonių eis pro šalį ir jiems bus visiškai vienodai. Bet vienas pastovės penkias minutes ir pamąstys. To ir užtenka, to ir tereikia.
Kiekvienas esame menininkas. Kūrybos džiaugsmą turbūt visi esam patyrę. Vaikystėje juk piešdavom ir kaip tėveliai mūsų piešinius girdavo! Jie būdavo patys gražiausi.
Kai mano sūnus nupiešė man piešinį, pagalvojau, kad, nors jam tik devyneri, nereikia jam mokytis meno akademijose. Jis man jau yra genijus, sukūręs šedevrą.
Menas turi būti laisvas ir kelti geras emocijas. O kūrybos džiaugsmas yra pats gražiausias dalykas.
Kai dirbi su jaunu žmogumi, nori, kad jis išaugtų geras, doras ir kiek įmanoma kūrybiškas.
Stengiuosi prie mokinių prieiti taip, kad mokomi dalykai jiems praverstų ir ateity, būtų naudingi praktiškai. Tarkim, su vaikais kuriam sustabdymo judesio animaciją. Vaikai iš plastilino lipdo personažus, sukuria fonus, po to iš viso šito montuojam filmuką. Atlikdami tą užduotį vaikai išmoksta ne tik lipdyti, bet ir montuoti, fotografuoti, derinti spalvas, dirbti su apšvietimu, į tą vaizdo medžiagą įrašyti garsą. Sužino, kas yra autorinės teisės. Ateityje jiems tie praktiški dalykai pravers.
Todėl, kad jie patirtų pažinimo džiaugsmą. Kad nuėję į parodą, galėtų išsinešt ką nors šilto. O geros emocijos yra laimingas gyvenimas. Norisi, kad mano mokiniai būtų ne tik meno kūrėjai, bet ir kritiški vartotojai, turintys savo nuomonę, galintys ją pagrįsti.
Dailės mokykloje sutinku motyvuotus mokinius. O kai savo skulptūrų parke rengiu edukacijas, atvyksta vaikai iš visos Lietuvos. Reikia juos sudominti, palaikyti tempą, nepervarginti, neužkrauti nereikalinga informacija, ją pateikti žaismingai. Pavyzdžiui, mėtėsi pas mane senos degtukų dėžučių etiketės. Septyniasdešimtaisiais jos buvo populiarios, vaikai tokias kolekcionuodavo. Kartą atvyko pas mane vaikai į edukaciją. Spalvina puodelius, sudedam juos į degimo krosnį. Degs valandą. Tą valandą mums reikia ką nors veikti. Sakau, turiu degtukų dėžučių etikečių, norit pasižiūrėt? Sako, norim. Parodau tas etiketes, jie žiūri, diskutuoja, kaip čia įdomu, kokie čia dinozaurai ir panašiai. Ir jiems tikrai įdomu! Pasiūlau imti po popieriaus lapą, nupiešti, ką matė 
etiketėse – kas labiausiai patiko, įsiminė. Ir jie pradeda piešti. Po to surenku popieriukus, ištraukiam tris ir jiems padovanoju po nedidelį prizą. Taip praleidžiam pusvalandį su senom degtukų dėžučių etiketėm.
O maniau, kad dabartiniams vaikams tokie dalykai nebeįdomūs.
