Meilės chemija

Meilės chemija

Įsimylėjėliams labiau tiktų vienas kitą vadinti „harmoniuk tu mano“, nes tradicinis kreipinys „širdelė“ su meile neturi nieko bendra – jos šaltinis ne širdis, o banalūs cheminiai ir biologiniai procesai.

Kiekvienais metais vasario 14-osios, įsimylėjėlių dienos, išvakarėse dažnas nejučia pradedame sukti galvą: o kas yra toji meilė? Kodėl prieš ją klumpa bet kokio amžiaus žmonės? Ir kaip paaiškinti faktą, kad užgriūva ji visada netikėtai ir viskas, kas iki tol mums buvo reikšminga, – karjera, pinigai, reputacija, įsipareigojimai, – staiga tampa nebesvarbu? Nebesvarbu niekas, iš skyrus ją, meilę.

Ir kas per velns ta meilė yra?..

Logikos atžvilgiu tas jausmas yra nepaaiškinamas: mes mylime, nes… mylime. Ir taškas.

Vienintelė filosofija randa kelis būdus apibūdinti meilę. Aristotelis buvo ją priskyręs prie vienų pirminių žmogaus kūno energijų. Platonas savo ruožtu vadino meilę „užjūrio gėlele“ ir laikė ją paslaptimi, prie kurios prisilietusiesiems nebūtinai pavyksta įminti pačią mįslę. Na, o šiuolaikinis mokslas šio nežemiškio jausmo kilmę aiškina labai žemiškai – paprasčiausia biologiškai aktyvių medžiagų bei hormonų sąveika, darančia mūsų smegenims tokį pat poveikį, kaip ir narkotikai. Opiatai, jei būti visiškai tiksliais.

Keista, bet tai tikra tiesa: įsimylėjimas daro įtaką toms pačioms cheminėms medžiagoms mūsų smegenų srityje, atsakingoje už savisaugos instinktą, atmintį bei jausmus, kaip ir narkotikai. Tik meilės atveju narkotikų vaidmenį atlieka hormonai – ir ypač dopaminas bei serotoninas.

Dalis tų medžiagų išsiskiria smegenų žievėje, dalis – lytinėse liaukose, bet ir vieni, ir kiti akimirksniu „išjungia“ baimės jausmą, neigiamas emocijas, kritinį mąstymą. Meilės chemikalai veikia vienintelį – malonumų centrą.

„O kaip gi širdis? – paklausite jūs. – Nejaugi ji neturi jokio ryšio su meile?!“ Turi, žinoma. Bet irgi cheminį.

Įsimylėjusių žmonių organizmas aktyviai gamina hormoną adrenaliną. Su krauju patekęs į širdies sinusinį mazgą, jis greitina jos plakimą ir širdis ima daužytis iš meilės tikrąja šio žodžio prasme.

Įdomiausia, kad dopamino poveikis, kurį tik dar labiau sustiprina tokios narkotinės medžiagos, kaip kofeinas (jau nekalbant apie kokainą ir metamfetaminus), yra labai panašus į narkotikų. Išsiplėtę akių vyzdžiai, padažnėjęs širdies ritmas, neramumas ir energijos bangos – visi šie simptomai vienodai būdingi tiek įsimylėjėliui, tiek ir narkomanui su stažu.

Meilės formulė

Apie tai, kad meilė – visiškai nevaldoma stichija, žinoma visiems, kurie kada nors mylėjo.

Yra apstu pavyzdžių, kaip vyras, dievinamas gražiausių ir protingiausių moterų, į žmonas pasirenka pilką pelytę, nes mato tik ją vieną ir daugiau jokios kitos. Pasirodo, net ir tokiame atsakingame reikale, kaip gyvenimo palydovo pasirinkimas, ne mes vadovaujamės jausmais, o mums vadovauja biologiškai aktyvios medžiagos, vadinamos feromonais.

Mūsų laikais veikiausiai nėra žmogaus, nieko negirdėjusį apie jas. Būtent feromonams priskiriami staigūs ir audringi atostogų romanai, kai, atrodo, iš meilės pasimaišo protas (tik labai jau trumpam).

Manoma, kad šie cheminiai junginiai įžiebia abipusę simpatiją, didina potraukį, padeda užkariauti išrinktojo meilę. Taigi nenuostabu, jog kosmetikos kompanijos pradėjo naudoti feromonus parfumerijos gamyboje – kad padėtų patraukti priešingos lyties dėmesį.

Deja, tokie triukai ne visada veiksmingi, ir netgi specialistai iki šiol negali vieningai sutarti, ką reikėtų vadinti feromonais, kaip jie veikia ir kiek realu yra sukurti „meilės aromatą“.

Vis dėlto mokslininkai nesiliauja ieškoję to slapto ingrediento, kuris padėtų rasti tiesesnį kelią į mylimo žmogaus širdį.

Jau 8-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV buvo bandoma gaminti kvepalus su kopulinais – tokiomis ypatingomis medžiagomis, turinčioms palengvinti seksualinio partnerio paieškas. Bet kadangi kopulinai buvo susintetinti rezusų – t. y. makakų feromonų pagrindu, kvepalai nepasiteisino.

Prieš kelis metus vėl atsirado parfumuotų produktų su feromonais – tik šįkart žmonių. Orientuoti jie daugiausia į dailiosios lyties atstoves, o jų sudėtis, kaip ir feromonų formulė, laikoma didžiausioje paslaptyje.

Visai neseniai gamintojai ėmė siūlyti dar ir „meilės eliksyrus“ – flakonus su skaidriu skysčiu be jokio juntamo kvapo, prisotintu sintetinių feromonų. Jie skirti maišyti su įprastais kvepalais, kad trauktų vyriškos lyties atstovus.

Iš pradžių oficialusis mokslo pasaulis tokios naujovės nenorėjo pripažinti, nes nebuvo atlikta jokių patikimų eksperimentų, įrodančių sintetinių feromonų poveikį. Kol San Francisko (JAV) universiteto psichologijos profesorė Norma MAkoj pirmąkart pademonstravo, ką jie gali.

Savo eksperimentui ji pasirinko 36 skirtingų tautybių 19–48 metų moteris, neturinčias nuolatinio seksualinio partnerio, ir devyniolikai iš jų įdavė flakonus su sintetiniais feromonais. Likusioms septyniolikai teko flakonai su vandeniu – placebas. Moterys grįžo į savo įprastinį gyvenimą, tik kasdien į kvepalus įmaišydavo „meilės eliksyro“ (arba placebo). Po trijų mėnesių paaiškėjo, kad 74 proc. sintetinius feromonus naudojusių eksperimento dalyvių intymus gyvenimas kardinaliai pasikeitė…

Bet nors sintetinių feromonų tyrimai tęsiasi ir mokslinių žinių apie jų poveikį atsiranda vis daugiau, produktų su jais veiksmingumo niekas vis dar rimtai netikrina. Nereikia pamiršti ir fakto, kad feromonai – tik viena ilgos grandinės dalis, patrauklus šydas, už kurio slepiamės tikrieji mes. Gal jie ir padeda surasti antrąją pusę, tačiau ją dar reikia išlaikyti.

Liga, kurią pasirenkame patys

Meilė būna labai skirtinga. Vieniems ji užaugina sparnus, kitus išbando tikrų tikriausiomis kančiomis.

Patį didžiausią stresą sukelia romantiška meilė. Mat pakanka vieno žvilgsnio, prisilietimo ar balso skambesio, kad aktyvuotų aistros hormoną dopaminą, o kartu ir malonumo centrą smegenyse. Tuomet užplūsta tikra jausmų audra, pradedant susidrovėjimu ir baime, ir baigiant absoliučia laime.

Mokslininkai sako, kad romantiška meilė tęsiasi nuo 18 mėnesių iki trijų metų (dėl to, kad tą meilę kurstančių hormonų lygis po 12–24 mėnesių ima vėl normalizuotis net ir tuo atveju, jeigu įsimylėjėliai neišsiskiria). Aišku, gali ji užtrukti ir ilgiau, jeigu santykiuose yra realiai apčiuopiamas barjeras – pavyzdžiui, vienas iš įsimylėjėlių susituokęs arba juos skiria didelis atstumas. Kliūtys tik dar labiau pakursto jausmus ir sulaiko meilę. Todėl, anot specialistų, su romantiška meile ir išsiskirti sunkiausia.

Kai malonumas vis atsideda, smegenys ir toliau „minta“ dopaminu stiprindamos įsimylėjimo pojūtį. O jeigu nesulaukiama atsako, pasireiškia skausmas ir kančios. Įsimylėjėlis negali rasti sau vietos ir gali lengvai prisigyventi iki nervinio pakrikimo. Ne kiekvieno žmogaus jėgoms ištverti tokią būseną, ir juo labiau jos atsikratyti. Taigi ir kankinasi nuo meilės metų metus, dešimtmečius ar net iki gyvenimo pabaigos. Ir visa tai vyksta veikiant cheminiam junginiui, vadinamam feniletilaminu. Jis užmigdo racionalaus mąstymo centrą smegenyse, užtat aktyvuoja tą jų sritį, kuri atsakinga už priklausomybės jausmą. Situacija primena lošimą rulete: iš pradžių žmogų užplūsta euforija, tada paralyžiuojama jo valia, ir kuo daugiau jis pralošia, tuo didesne tampa jo priklausomybė nuo lošimo. Meilėje juk viskas taip pat, kaip kazino, – kuo sunkesnis kelias į mylimojo širdį, tuo labiau jos norisi.

Dėl tos pačios priežasties meilė neretai prilyginama ligai, mat gali išprovokuoti nerimo, nervingumo priepuolius ir net depresiją.

Neįtikėtina, bet žmonių, kuriuos amūro strėlė perveria itin smarkiai, organizme serotonino lygis būna panašus į ligonių, kuriems diagnozuotas obsesinis kompulsinis sutrikimas. Tai paaiškina, kodėl ankstyvoji meilės stadija taip primena maniją (prisiminkite, kiek kartų per dieną patys žvilgčiodavote į mobilųjį telefoną patikrinti, ar jūsų susižavėjimo objektas nepaliko žinutės).

Laimingai, bet nebūtinai ilgai

Abipusė meilė apsieina be tokios viską deginančios aistros, todėl kad jos atveju jausmams diriguoja kiti hormonai – endorfinai. Įsimylėjėliams gera kartu ir visa, ko jie nori, – likti vienudu amžinai. Tam, kad jie pajustų absoliučią laimę, kurios suteikia švelnumas vienas kitam, tereikia, kad prie endorfinų prisijungtų oksitocinas – dar vienas meilės hormonas, skatinantis ir poreikį pratęsti savo giminę. Štai jis, teigiama, ir užtikrina ilgalaikius santykius „kol mirtis mus išskirs“.

Oksitociną, tą monogamijos narkotiką, gamina posmegininė liauka. Tradiciškai oksitocinas laikomas medžiaga, atsakinga už motinystės instinktą: moterims jis skatina gimdymą, žindymą krūtimi. Todėl ne visiems žinoma, kad intymiausiomis akimirkomis, oksitocinas išsiskiria ir vyrų organizme. Kai tik jis patenka į kraują, „įsijungia“ dauginimosi instinktas: atsiranda fizinio kontakto poreikis, noras liesti savo jausmų objektą ir… likti su juo amžinai.

Tiesa, pasikliauti oksitocinu šimtu procentu nereikėtų. Ši medžiaga skatina pasitikėjimą ir dosnumą partnerio atžvilgiu, bet negarantuoja ištikimybės… Mat net jeigu meilė iš tiesų yra tik serija cheminių reakcijų, ji nuo to netampa paprastesnė. Mokslininkai sako išsiaiškinę didesnę dalį šios dėlionės elementų, tačiau vis dar neradę to, vienintelio, kuris verčia mus įsimylėti, mylėti, kentėti ir būti laimingais. Ir kol neras, tol nebus ir vaistų nuo ligos, vadinamos meile.

O dabar svarbiausia žinia. Dauguma biochemikų laikosi įsitikinimo, jog įsimylėti iš tikrųjų galima tik vieną žmogų. Tai reiškia, kad gamta visiems užprogramavo po vieną idealų partnerį. Mūsų užduotis – jį surasti ir sugebėti išlaikyti. Tik tai su chemija jau niekaip nesusiję.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų