Pasak R. Dambrauskaitės-Laučkienės, , nutapius vilką apima toks jausmas tarsi paleidus savo vidinį vilką, tuomet apima ramybė. V. Bulaičio nuotr.

Meilė įkvepia kurti

Meilė įkvepia kurti

Tapytoja Renata Dambrauskaitė-Laučkienė sako, kad kiekviename iš mūsų gyvena vilkas, ir kviečia su juo pašokti.

Smėlynės bibliotekoje eksponuojama Renatos Dambrauskaitės -Laučkienės tapybos darbų paroda „Šokis su vilkais“. Menininkė teigia, kad jos kūryba gimsta iš jausmų, o gyvenimas susideda iš kūrybinių etapų. Jie paprastai tęsiasi apie pusę metų. Tad dabartinė paroda „Šokis su vilkais“ – naujas etapas. Tačiau kodėl vilkai ir kodėl – šokis?

„Pasirinkau vilką kaip savo emocijos išraišką, kaip simbolį. Jame gyvena moteris, aistra ir vienatvė“, – „Sekundei“ aiškina menininkė.

Renata sako, kad buvo laikotarpis, kai išgyveno stiprų vienišumo jausmą, nors šalia ir buvo žmonių. Vienatvė apima tada, kai esi nesuprastas arba pats nesupranti, kokiame pasaulyje esi.

Pasak menininkės, paskutinė tapybos darbų serija reiškia šokį su skausmu. Jos įsitikinimu, šis laukinis gyvūnas artimas žmogui, jis plėšrus ir kandžiojasi. Renata prisipažino, kad taip pat kaip vilkas moka kandžiotis ir būti viena. O jo staugimas, anot moters, yra žmogaus skausmo dėl meilės trūkumo metafora.

Renatos piešiniuose – ne tik vilkai, bet ir moters portretai.

„Būti moterimi ir šokti su vilku reiškia išgyventi aistrą ir meilę. Moters nepastatysi tik prie buities, moteriai reikia ir šokti“, – įsitikinusi menininkė.

Tapymas tarsi terapija

Tapyba R. Dambrauskaitei-Laučkienei reiškia labai daug. Tai jos būdas išreikšti save. O kūrybos procesas vyksta spontaniškai.

„Vieną paveikslą nutapau per dieną. Geriausia darbo nepertraukti: atsistoju prie molberto, pasiimu aliejinius dažus ir taip išreiškiu savo jausmus“, – kaip gimsta kūrinys, pasakoja Renata.

Ji atskleidžia, kad labiausiai mėgsta tapyti vėlai vakare, ypač naktį, nes tuomet lengviausia susikaupti. O kurti įkvepia sutikti žmonės, todėl paveiksluose daugiausiai jie ir dominuoja.

„Aš sukuriu žmogaus portretą iš daugelio žmonių, su kuriais bendrauju“, – prisipažino menininkė.

R. Dambrauskaitė-Laučkienė tvirtina, kad paveikslai jai padeda.

„Kai tapiau angelus, paprašydavau jų pagalbos ir man padėdavo. Tiesiog nupiešiu paveikslą, ir kažkas gyvenime pasikeičia“, – paaiškino ji.

Renatos teigimu, nutapius vilką apima toks jausmas tarsi paleidus savo vidinį laukinį žvėrį, o tuomet ateina ramybė. „Tapymas tarsi terapija – tapai tol, kol išeina emocija“, – asmenine patirtimi dalijosi moteris.

Tai gali būti piešiniu išreikštas skausmas arba pyktis. Meninkės atveju šios neigiamos emocijos pasirodė plėšraus gyvūno pavidalu. Anot jos, kiekviename žmoguje gyvena vilkas, tik vieniems pavyksta jo prigimtį užgniaužti, o kiti mokosi su juo šokti.

Naujas darbas gilesniam žmogaus suvokimui

R. Dambrauskaitė-Laučkienė ne tik tapo, bet ir rašo eilėraščius bei kuria tekstus, rašo knygą. Ji taip pat – Ėriškių kultūros centro meno vadovė, o visai neseniai įsidarbino Panevėžio slaugos ligoninėje – dalija maistą ligoniams.

„Įsidarbinau tam, kad dar labiau suprasčiau gyvenimą. Ten žmonės leidžia senatvę. Ten galima pamatyti tikrą šokį su vilkais“, – įsitikinusi Renata.

Naujasis darbas jai suteikia kūrybinių minčių ir leidžia kuo giliau pažinti žmogų. O žmogaus gyvenime, menininkės suvokimu, yra du skirtingi etapai: kada jis staugia vilku ir kada kaip angelas skrenda ant sparnų.

Menas ir meilė neatsiejami

Meilė – laiminga ar ne – Renatos gyvenime ir kūryboje yra įkvėpimo šaltinis.

„Svajonės atsimuša į buitį, į finansus ar tiesiog į sunkią realybę. Bet išgyventi meilę ir kartu nuopuolius verta“, – įsitikinusi menininkė.

Ji teigė esanti laiminga, nes leidžia sau mylėti, visai nebijodama žmonių pasmerkimo kliautis savo jausmais ir šokti su vilkais .

„Ne visi pritaria tokiam mano gyvenimui. Bet galbūt todėl, kad esu menininkė, visuomenė man atleidžia“, – dalijasi asmenine patirtimi moteris.

R. Dambrauskaitė-Laučkienė sako, kad jai menas yra sielos pagrindas, jis reikalingas vidinio pasaulio puošybai.

„Menas negali būti užsakytas, jis turi eiti iš vidaus“, – pabrėžia Renata.

Pasak jos, menas neturi būti ir gražus, nes jis – sielos išraiška. Menas – lyg savotiška meditacija ar malda.

„Tapyba yra mano malda: atsistojusi prie molberto būnu su Dievu, su savo jausmais ir galiu viską išsakyti, kas viduje“, – tvirtina moteris.

R. Dambrauskaitė-Laučkienė prisipažįsta, kad paveikslų pardavimas prilygsta sielos dalies atidavimui. Todėl menininkei svarbu, pas kokį žmogų iškeliauja jos darbas.

Nuo kūrybos neatsiejama ir muzika.

„Kai tapau, girdžiu muziką, o kai klausausi muzikos, matau spalvas“, – sako ji.

Pasak menininkės, piešiant atrodo, kad paveikslas skamba. Ji prisiminė, kad piešdama angelus naudojo žalius atspalvius ir girdėjo švelnią muziką. O tada, kai tapė vilkus, jautė didelę aistrą, todėl girdėjo skambant roką ir piešinių spalvos buvo ryškios.

Kalbėdama apie ateities planus, R. Dambrauskaitė-Laučkienė teigė norinti surinkti visus darbus į vieną vietą ir padaryti savo kūrinių albumą. Taip pat ji trokšta ir toliau kurti ir stengtis, kad žmonės dar labiau galėtų grožėtis jos darbais.

Galerija

 

Komentarai

  • Bet pati tapytoja visai neatrodo vilkiška, o švelni, angeliška būtybė.

    • Atsakyti
  • […] Meilė įkvepia kurti […]

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų