Pagal tokį pat brėžinį darytas kryžius buvo pastatytas ir Paįstryje. Dabar jis – Baroniškių kaimo sodyboje.

Medžio kalbėjimas kryžiais

Medžio kalbėjimas kryžiais

Daugiau kaip prieš šimtą metų Lietuvoje ypatingai progai paminėti kilo medinių kryžių statymo banga. Tie amžinieji pakelių, kaimų, kryžkelių, sodybų, aikščių palydovai kilo ne bet kokie, o kiekviename regione vis kitokie.

 

Prieš porą metų gražiai minėjusi Nepriklausomybės šimtmetį, Lietuva be dėmesio nepalikdavo ir kitų, tegul ir ne tokių įspūdingų savo sukakčių.

Nors laikas seniai į praeitį nusinešė pirmosios didelės šventės – 1928 metais minėtos Lietuvos valstybės 10-mečio nuotaikas, apie vieną to laikotarpio įvykį pasakojama neseniai išleistoje Skaidrės Krikštopaitytės-Urbonienės bei Skirmantės Smilingytės-Žeimienės knygoje „Paminklai Lietuvos valstybingumui įamžinti: tarpukario kryždirbystė“.

Joje kalbama apie 1928 metais iškilmingai paminėtos atkurtos Lietuvos valstybės 10-mečio sukakties proga kilusią paminklų statymo bangą.

Tada valstybingumo dešimtmetį buvo numatyta įamžinti mediniais kryžiais – tais amžinaisiais Lietuvos pakelių, kaimų, kryžkelių, sodybų, aikščių palydovais.

Iniciatyva buvo graži ir sėkmingai įgyvendinta. Kryžius, koplytstulpius, stogastulpius sumanyta statyti ne bet kokius.

Viena knygos autorių, humanitarinių mokslų daktarė Skaidrė Urbonienė sako, jog ta proga dailininkas Adomas Varnas kartu su Kauno meno mokyklos mokiniais sukūrė kryždirbystės objektų projektus. Pagal juos statyti paminklai pradėjo naują kryždirbystės raidos etapą.

Projektai daryti remiantis ilgalaikiais Lietuvoje rymojusių kryžių, stogastulpių tyrinėjimais – kiekvienam regionui savais.

Pažinti kryžius

Kryždirbystė – viena iš žmones nepaprastai dominančių, vertinamų tautodailės sričių. Ją tyrinėjančių, į ją besigilinančių buvo anksčiau, yra ir dabar.

Kaip pasakoja viena iš autoritetingiausių kryždirbystės žinovių, Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus mokslo darbuotoja S. Urbonienė, daugeliui šių laikų tyrinėtojų svarbus informacijos šaltinis yra dailininko A. Varno tarpukariu sukauptas Lietuvos fotografijų rinkinys.

Pirmoji mintis apie kryžių fotografavimą ir škicavimą šiam dailininkui kilo dar 1905 metais. Tuomet, studijuodamas Krokuvoje, jis užtiko bibliotekoje lenkų kalba parašytą Vandalino Šukevičiaus knygą apie lietuviškus kryžius.

„Ji man padarė didelį įspūdį. 1905 m. vasarą prieš pat revoliuciją su dailininkais Petru Rimša ir Adalbertu Staneika išsirengėme į kelionę po Lietuvą. Mano tikslas buvo daugiau pažinti kryžius. […]. Aš turėjau fotoaparatą, tada dar nebuvo filmų, o tik fotografavimui naudojami stiklai. Ant kupros nešiausi 40 svarų krovinį: fotoaparatą, stiklus nuotraukoms, aparato kojas, nešiausi ir dažus bei įtaisus piešti. Šioje kelionėje padariau apie porą šimtų nuotraukų: kryžių, senų bažnytėlių ir vietovių apylinkių“, – rašė A. Varnas.

Beveik visą kelią menininkai ėjo pėsti. O kelias netrumpas – nuo Suvalkų iki Marijampolės, paskui Šakių, Nemunu perplaukus į Tilžę – vėl pėsčiomis į Palangą, Plungę, Šiaulius, Panevėžį, Ukmergę ir Vilnių. Kelionėje per Lietuvą pamatyta ir įamžinta tikrai daug.

Tad nenuostabu, kad daug domėjęsis kryžiais, rinkęs medžiagą apie juos, dailininkas ėmėsi kurti kryžių projektus.

Humanitarinių mokslų daktarės Skaidrės Urbonienės pagrindinės tyrimų kryptys – kryždirbystės istorija ir paveldas, liaudies skulptūra.

Mokslininkė pasakoja, kad 1928 metais, kai Lietuva šventė Nepriklausomybės dešimtmetį, Kauno karo muziejaus direktorius Vladas Nagevičius inicijavo akciją, raginančią visoje Lietuvoje statyti puošnius kryžius. Jis pakvietė A. Varną, pasiūlė jam „vesti kryžių statymo ir restauravimo propagandą“. Buvo sumanyta teikti medžio meistrams paslaugą – duoti jiems kryžių brėžinius.

A. Varnas sutiko projektus parengti. Jis jautėsi pažįstąs atskirų regionų kryžių specifiką, jų savitumus, tad ėmėsi darbo.

Dabar šie brėžiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje – jų yra išlikę 36. Tai kryžių, stogastulpių, koplytstulpių projektai, kuriuos pagal A. Varno nurodymus bei jo surinktas kryžių fotografijas nubraižė Kauno meno mokyklos mokiniai.

Teigiama, kad Lietuvoje šios akcijos metu pastatyta apie du šimtus kryžių. Jie buvo vadinami Dešimtmečio arba Nepriklausomybės kryžiais.

Brėžinys Panevėžio rajonui

Panevėžio kraštui A. Varnas parengė keturis projektus. Trys iš jų skirti iškart dviem rajonams. Viename brėžinyje pavaizduotas kryžius, skirtas Panevėžio–Ukmergės rajonams, jį nubraižė Petras Tarabilda. Kitas koplytstulpis, kurį nubraižė Povilas Andrejauskas, buvo skirtas Panevėžio–Šiaulių rajonams, o trečiasis – kryžiaus projektas „Kryžiaus braižinys Šiaulių–Panevėžio rajonams“ su paantrašte „Radviliškio–Šeduvos–Rozalimo ir kit. vls.“, nubraižytas Halinos Naruševičiūtės.

S. Urbonienė sako, kad tik vienas brėžinys buvo skirtas konkrečiai vien Panevėžio rajonui.

Adomas Varnas. Kryžius. 1924 m.

„Tai triaukščio stogastulpio brėžinys Nr. 18, pavadintas „Kryžiaus braižinys Panevėžio rajonui“. Jį nubraižė Povilas Andrejauskas“, – pasakoja mokslininkė.

Apžiūrint A. Varno surinktą kryžių fotografijų rinkinį, matyti, kad jame Panevėžio rajono paminklų labai nedaug. Todėl nelabai turėdamas ką pasiūlyti Panevėžiui iš savo sukaupto fotografijų archyvo, A. Varnas atrinko artimų šiam kraštui regionų paminklus. Konkrečiai Panevėžio rajonui ir buvo skirtas tik tas vienas triaukščio stogastulpio brėžinys.

Kaip sako S. Urbonienė, nors Panevėžio krašte ir būta triaukščių stogastulpių, bet jie buvo kur kas kuklesni. O A. Varno brėžinyje pavaizduotasis ypač išpuoštas įvairiais drožiniais, Panevėžio kraštui nelabai būdingas. Tačiau šis brėžinys sulaukė didelio pasisekimo.

„Matyt, panevėžiškiams norėjosi turėti puošnų paminklą, todėl noriai ėmėsi A. Varno

pasiūlytojo, kad ir sukomponuoto iš kitų rajonų paminklų detalių“, – sako specialistė.

Pagal šį A. Varno parengtą projektą stogastulpiai pastatyti pačiame Panevėžyje, Krekenavoje bei Paįstrio kaime.

Šis brėžinys patiko ir kitų vietovių žmonėms. Jo laikantis, stogastulpiai pastatyti Anykščių krašte – Svėdasuose, Pasvalio – Pumpėnuose, Biržų – Vabalninke. Juo susižavėjo ir žemaičiai, pasistatė Kretingos rajone, o ypač pamėgo suvalkiečiai. Šakių rajone buvo pastatyti bent trys tokie „panevėžietiški“ stogastulpiai.

Panevėžyje Dešimtmečio kryžius neišliko, užtat išliko Krekenavoje ir jį, žinoma, ne kartą atnaujintą, galima pamatyti prie garsiosios bazilikos.

O Paįstryje pastatyto kryžiaus istorija labai įdomi. Jis stovėjo ir sovietmečiu, buvo entuziastų Arvydo Petrulio, Broniaus Mažylio prižiūrimas, bet po kurio laiko kryžių nuvertė audra. Paminklas vėl atstatytas, bet ir vėl nugriuvęs. Dabar šis kryžius yra kraštotyrininko B. Mažylio tėviškėje Baroniškių kaime, o Paįstryje pastatyta jo kopija.

Įamžinti ateičiai

Senųjų Panevėžio krašto kryžių galima pamatyti dailininko Antano Jaroševičiaus albume „Lietuvių kryžiai“, išleistame 1912 metais. Tame albume yra per 20 iliustracijų, kuriose pavaizduoti buvusios Panevėžio apskrities paminklai.

A. Jaroševičiaus albume iš jo piešinių matyti, kad Panevėžio krašte XX amžiaus pradžioje vyravo vienaukščiai stogastulpiai ir kryžiai, nedaug buvo statoma koplytstulpių. Čia buvo būdingi paprastų formų, kuklaus dekoro kryžiai.

Pavaizduotų paminklų forma ir ornamentika būdinga vidurio ir šiaurės Lietuvai: atviros koplytėlės, kurių stogeliai paremti profiliuotomis medinėmis kolonėlėmis, karnizus puošia geometriniais motyvais pjaustytos lentelės.

Daug apie senuosius kryžius galima sužinoti ir žvelgiant į fotografijų rinkinius.

Pasak S. Urbonienės, tarpukario Lietuvoje išsiskiria trys pagrindiniai memorialinių paminklų fotografai – Adomas Varnas, Balys Buračas ir Ignas Končius.

Sistemingai fotografuoti kryžius A. Varnas ėmėsi XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje.

Puošnusis Dešimtmečio kryžius Krekenavoje.

Panevėžio krašte jis buvo 1926 metais.

Pagrindinis A. Varno negatyvų palikimas saugomas Lietuvos nacionaliniame ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuose.

Per Lietuvą su fotoaparatu

Į A. Varno rinkinį įtrauktose trijose Prano Mašioto 1901–1902 m. fotografuotose nuotraukose užfiksuoti skirtingi paminklai – trijų aukštų koplytėlė, koplytstulpis ir kryžius. Deja, metrikos labai lakoniškos, nurodyta tik tai, kad fotografuota „Panevėžio ap.“, todėl neaišku, ar šie paminklai stovėjo dabartinio Panevėžio rajono teritorijoje.

B. Buračas sakralinius mažosios architektūros paminklus fotografavo visoje Lietuvoje, siekdamas, jo žodžiais, „suformuoti kiek įmanoma vientisesnį Lietuvos dievdirbystės ir kryždirbystės vaizdą“.

Panevėžio krašte B. Buračas daugiausia nufotografavo stogastulpių ir kryžių.

S. Urbonienė atkreipia dėmesį – žvelgiant į nuotraukas matyti, kad šių vietų stogastulpiai pasižymi lakoniškomis formomis, saikingu dekoru. Išsiskiria Bučiūnų kaimo stogastulpis su daugiašlaičiu stogeliu.

B. Buračui pavyko Akmenių kaime nufotografuoti kryžių, forma ir puošyba būdingą Utenos apylinkėms, kur tokio tipo kryžius darė garsus dievdirbys ir kryždirbys Antanas Deveikis. B. Buračas nufotografavo ir vieną koplytstulpį – dviaukštį, stovėjusį Ramygaloje prie gyvenamojo namo.

Trečiasis tyrinėtojas profesorius Ignas Končius taip pat buvo vienas iš pirmųjų, dar 1911 metais pradėjusių nuosekliai fotografuoti kryžius ir koplytėles.

Nors daugiausia dėmesio jis skyrė Žemaitijai, tačiau jo keliauta ir Aukštaitijoje, Suvalkijoje. Iš fotografijų metrikų matyti, kad Panevėžio krašte jam teko būti du kartus – 1936 ir 1939 metais. Jis fotografavo Ramygalos ir Vadoklių apylinkėse.

Vadoklių kapinėse nufotografavo paprastą, bet papuoštą skulptūromis antkapinį kryžių – dievdirbio ir kryždirbio Jono Urbono (1862–1946) iš Karvedžių kaimo kūrinį.

I. Končius taip pat įamžino du kryžius su vadinamaisiais altorėliais kryžmose, būdingus Kupiškio, Anykščių valsčiams. Taip pat jam pavyko nufotografuoti ir vieną koplytėlę medyje, ko nėra kitų fotografų darbuose.

Mečislovas Sakalauskas. Pakelės kryžiai. 1963 m.

Kryžiai ir išeivijoje

Apie Panevėžio krašto dievdirbius ir kryždirbius rašyta nemažai. Tą darė Juozas Petrulis, Irena Kostkevičiūtė, Raguvos apylinkių kryždirbystę aptarė Alė Počiulpaitė, Panevėžio krašto mūrines koplytėles – Marija Kuodienė, parašiusi išsamų įvadą Panevėžio muziejaus sakralinės skulptūros katalogui, Panevėžio krašto kryždirbystės paminklams aptarti.

Daug dėmesio Panevėžio kraštui skyrė ir pati S. Urbonienė, kurios pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys – kryždirbystės istorija ir paveldas, liaudies skulptūra.

Jos straipsnyje „Panevėžio kryždirbystės tradicijų apžvalga“ galima sužinoti apie įvairių tyrėjų darbus, jų nuomonę apie Panevėžio krašto kryždirbystės tradicijas.

Mokslininkė domisi ir kryždirbyste išeivijoje, kur susibėga visų Lietuvos regionų išeivių keliai ir kur vis dar nepamirštami lietuviškosios tautodailės turtai. Pasak S. Urbonienės, lietuviai emigrantai medinių kryžių yra pastatę daugelyje pasaulio šalių.

Komentarai

  • Su kuo kalbasi pijokas. Su buteliu arba su sienom. Baisiau jei uz sienu kruva pijoku ir jie ima kalbetis…..

  • Gerai, jei juos stato tikri drožėjai, o ne apsimetėliai, tokie kaip Varanavičius 🙂

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų