Panevėžio rajone mirštančios bitės – neįminta mįslė

Panevėžio rajone mirštančios bitės – neįminta mįslė

Daugiau kaip šešis dešimtmečius bites auginantis Juozapas Rimantas Lisauskas guodžiasi, kad šiemet medaus nebeturės. Prieš kelias dienas jis pastebėjo, kaip parskridusios jo bitelės masiškai krenta prie avilių. J. R. Lisauskas įtaria, kad jo bites galėjo išnuodyti vietos ūkininkai, purškiantys žydinčius rapsų laukus. Bitininkas nesitiki, kad pavyks nustatyti kaltininką. Specialistai svarsto, kad dėl tokios bičių augintojo nelaimės gali būti kalti nebūtinai ūkininkai.

Užkrėstas nektaras

Panevėžio rajone, Juodlieknio kaimo sodininkų bendrijoje gyvenantis J. R. Lisauskas pasakoja trečiadienį pastebėjęs, kad iš darbo parskridusios bitelės net nebeįskrenda į avilius – masiškai krenta ir miršta prie pat lakos. Bitininko teigimu, šiuo metu jos neša medų iš rapsų. Jis įtaria, ar tik nebus ūkininkai rapsų nupurškę chemikalais, kurių teko ir bitutėms.

„Kad bitės skrenda į rapsų laukus, išduoda ant jų kojyčių prikibusi geltona duonytė. Dabar nektaras renkamas tik iš žydinčių rapsų. Man taip atsitiko pirmą kartą per visą bitininkavimo istoriją, bet ne kartą teko girdėti, kai dėl ūkininkų purškiamų laukų mirė ištisi bitynai“, – prarastų bičių gailėjo J. R. Lisauskas.

Dėl savo bityno į Lietuvos rekordų knygą patekęs J. R. Lisauskas įtaria, kad jo bites galėjo išnuodyti vietos ūkininkai, purškiantys rapsų laukus. P. Židonio nuotr.

Ne tik bitininko tragedija

J. R. Lisausko teigimu, jeigu žinotų, kas aplinkui purškė laukus, gal ir būtų galima tikėtis žalos atlyginimo kompensacijos, tačiau, kaip sakoma, už rankos nepagautas – ne vagis. Pagal įstatymus ūkininkai, norintys purkšti savo laukus, privalo perspėti visus bitininkus, tačiau jis negavęs jokio perspėjimo.

„Būčiau uždaręs lakas ir neišleidęs bitelių. Šiemet medaus jau nebevalgysiu. Turėjau tik šešias šeimynas, kaip sakau, pasižaisti. Labai jų gaila. Netikiu, kad bus pagautas pažeidėjas, tik norisi ir kitus įspėti, juk mirštančios bitės – ne tik bitininko tragedija, jos rūpinasi ir tais pačiais ūkininkų laukais. Jeigu bičių, pagrindinio apdulkintojo, neliks, grės didžiulis badas, gal net ir žmonijos išnykimas. Tai didžiulis nuostolis visiems“, – graudinosi J. R. Lisauskas.

Šis Panevėžio rajono bitininkas išgarsėjo prieš daugiau kaip dešimtmetį patekęs į Lietuvos rekordų knygą. Tąkart ant vieno rėmelio jis radęs per šimtą motininių lopšelių, nors paprastai bitės tokių sudeda vos iki dešimties, geriausiu atveju – penkiolika. O pernai metais J. R. Lisauskas visus nustebino albinosėmis bitėmis – visi jo tranai buvo neįprastos baltos spalvos.

Kažkas nepadarė savo darbo

Panevėžio rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Zita Bakanienė teigė, kad tokių atvejų, kai dėl ūkininkų veiklos žūsta bitės, pasitaiko labai retai. Kad to būtų galima išvengti, namų darbus turi padaryti ir bitininkai. Pirmiausia ant avilių privalu nurodyti bityno paso numerį ir savo kontaktus – tuomet ūkininkui bus lengviau pranešti apie numatomus laukų purškimus. Bitininkas taip pat privalo savo bites registruoti Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro informacinėje sistemoje yra nurodomos registruojamo bityno koordinatės. Ūkininkas, planuojantis purkšti laukus, apie tai paskelbia toje pačioje informacinėje sistemoje bent iš vakaro. Tuomet bitininkai, įsikūrę šalia planuojamų purkšti laukų, automatiškai apie tai gauna žinią.

„Ši sistema veikia puikiai, tad nežinia, kuri procedūra buvo pažeista šiuo atveju. Pasitaiko, kad bitininkai savo avilius perkelia į kitą vietą, o pranešti pamiršta. Arba nurodo netikslius kontaktus. Paprastai ūkininkui tikrai nesudėtinga perspėti bitininkus ir jie gana griežtai to laikosi. Matyt, kažkas kažko nepadarė“, – svarsto Z. Bakanienė.

Išnuodijo visą bityną

Vedėjos teigimu, bitininkai, kurie rūpinasi savo darbštuolėmis, jas nuveždami į laukus pirmiausia susiranda vietos ūkininkus, apsikeičia telefonais, paprašo, kad informuotų apie galimus purškimus. Ūkininkai taip pat suinteresuoti bičių išsaugojimu – jeigu bitės neskraidys, geru derliumi negalės pasidžiaugti ir jie.

„Kiek žinau, yra buvęs tik vienas toks skaudus įvykis, kai Karsakiškio seniūnijoje kažkokia sistema nesuveikė ir visos ūkininko bitės buvo išnuodytos. Ten buvo taip, kad žemė priklausė vienam asmeniui, ją nuomojosi kitas, o purškė dar trečia organizacija. Labai gaila, kad tokių atvejų dar pasitaiko“, – sakė Z. Bakanienė.

Purškiami laukai, daržai ar sodai gali būti pražūtis bitėms, bet tokiais atvejais rasti kaltininką labai sunku. P. Židonio nuotr.

Piktnaudžiavimo mažėja

Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas pripažino, kad ši žinia jam netikėta, mat Juodlieknio kaime esantys sodai – tarsi sala tarp miškų.

„Juodlieknyje kilometro spinduliu – vien miškai. Kiek tolėliau – vieno ūkininko ganyklos, bet jų tikrai nepurkš, ten ganosi nuosavi žirgai. Nebent koks smulkus ūkininkas mėgėjas perėjo su purkštuvu per savo daržus“, – svarsto V. Šležas.

Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas Vaidas Arbutavičius pasakojo, kad seniau tikrai dažniau pasitaikydavo atvejų, kai ūkininkai nesilaikydavo augalų purškimo kontrolės reikalavimų. Pagal įstatymus, žydinčių augalų dienos metu purkšti negalima, tik vakare. Bet ir tokiu atveju privalu pranešti bitininkams, kad šie apsaugotų savo bičių šeimas.

„Sodininkų bendrija – pati blogiausia bičių laikymo vieta. Ūkininkai privalo laikytis purškimo nurodymų, o sodų savininkai dažniausiai net nežino, kad tokie reikalavimai yra.“

V. Arbutavičius

„Pastaraisiais metais labai retai pasitaiko tokių piktnaudžiavimo atvejų. Pastebiu kitą tendenciją – patys ūkininkai skambina ir teiraujasi, ar gali purkšti laukus, ar jų naudojama medžiaga nekenks bitėms. Ūkininkų kultūra bitininkų atžvilgiu tikrai paaugusi“, – pastebi draugijos pirmininkas.

Kaltų paieškos

Problema, anot V. Arbutavičiaus, yra ta, kad kartais patys bitininkai nedeklaruoja savo bityno. Tokiais atvejais ūkininkai net nežino apie bityno egzistavimą.

„Geriausia yra bendrauti su vietos ūkininkais. Jeigu prasideda pykčiai, nelaimi nė viena pusė. Visuomet reikia žmogiškai kalbėtis, tikrai tilpsime po viena saule“, – mano V. Arbutavičius.

Anot jo, vienintelė galimybė išsiaiškinti, nuo ko krito J. R. Lisausko bitutės, – vežti jas ištirti. Anot V. Arbutavičiaus, labai tikėtina, kad pesticidais ar herbicidais augalus purškė ne ūkininkai, o sodininkai. Užtenka, kad keli sodininkai per savo sklypelius pereitų su chemikalų purkštuvais, ir bitės masiškai išmiršta.

„Sodininkų bendrija – pati blogiausia bičių laikymo vieta. Ūkininkai privalo laikytis purškimo nurodymų, o sodų savininkai dažniausiai net nežino, kad tokie reikalavimai yra. Kada turi laiko, tada jie ir purškia savo sodus. Bitės miršta, o atrasti kaltininką labai sunku. Ir tokių atvejų yra buvę ne kartą“, – teigė V. Arbutavičius.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų