-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
– Tautiniu kostiumu dažniau puošiatės vasarą?
– Vasario 16-oji taip pat labai brangi šventė, tačiau žiemą tenka vilktis šiltus viršutinius drabužius, ir tautinis kostiumas mažiau matomas.
– Ar nekyla mintis įsigyti ir sermėgos tipo paltą?
– Nekyla. Viskam savo laikas. Tai proginis, o ne kasdienis drabužis, todėl juo norėtųsi vilkėti tik šventiškoje aplinkoje. Nemanau, kad sermėga tinkama vaikščioti gatvėje.
– Ar prisimetate pirmąją progą, kuomet vilkėjote tautiniu kostiumu?
– 1990-aisiais, kai buvo paskelbta nepriklausomybė, tautinio pakilimo metu visi norėjome vilkėti ką nors tautiška. Norėjau ir aš, bet neturėjau. Rinkdavausi gintaro karolius, baltą palaidinukę, tautiškam artimą sijoną. Tikruoju tautiniu kostiumu pasipuošiau prieš kelerius metus, liepos 6-ąją. Jį pasiskolinau iš vieno Kauno rajono ansamblio. Esu viešas asmuo, dažnai dalyvauju įvairiose šventėse, todėl norisi sukurti savitą įvaizdį ir pabrėžti tos šventės, lietuvybės svarbą, parodyti, kad turime gražius drabužius.
(A. Makūnienės asmeninio archyvo nuotr.)
Pernai Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas kartu su tautinio kostiumo ir tradicinės tekstilės eksperte Asta Vandyte išleido albumą dvigubu pavadinimu „XIX a. pradžios – XX a. pradžios lietuvių moterų ir merginų tautiniai kostiumai, sukurti D. ir Z. Kalesinskų liaudies amatų mokykloje. Tautinis kostiumas: atkurtas ar sukurtas?“ Į jo pristatymą Raudondvario dvare vasario 21 d. autoriai pakvietė svečius atvykti pasipuošusius tautiniais drabužiais. Tuomet pagalvojau, kad progų atsiranda vis daugiau, ir būtent šiam pristatymui nutariau įsigyti visą kostiumą.
– Ar, palyginti su kitais drabužiais, tautinis kostiumas yra brangus?
– Kostiumas nėra pigus, bet nėra ir labai brangus. Jo kainai daugiausia įtakos turi tai, kokiam etnografiniam regionui apdaras priklauso. Dailesni ir brangesni yra Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos tautiniai kostiumai.
Esu viešas asmuo, dažnai dalyvauju įvairiose šventėse, todėl norisi sukurti savitą įvaizdį ir pabrėžti tos šventės, lietuvybės svarbą, parodyti, kad turime gražius drabužius, – A.Makūnienė.
– Koks yra jūsiškis?
– Aš pasirinkau aukštaitišką. Jo ir kaina vidutinė, ir yra tam tikras sentimentas. Esu gimusi Kaune, tačiau mano mama kilusi iš Aukštaitijos, ten vaikystėje leisdavau vasaras, šiek tiek moku pakalbėti tarmiškai. Man tas kraštas tebėra artimas.
– Kiek kartų vilkėjote saviškį?
– Keletą kartų, valstybės švenčių proga. Tai nėra kasdienis apdaras.
– Tautinio kostiumo ekspertai tvirtina, kad anksčiau moterys vienu metu vilkėdavo net 5 pasijonius. Ar laikotės šios tradicijos?
– Ne, ne (juokiasi). Užtenka vieno. Gal ir neįvykdau visų reikalavimų. Tiesą pasakius, neturiu ir galvos apdangalo. Esu įsitikinusi, kad man netinka (juokiasi). Manau, su tuo nuometu ant galvos turėtų būti labai šilta. Nors galbūt jis išgelbėtų nuo šukuosenos darymo? Šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartais užsideda karūnėlę, bet dažniausiai taip pat būna vienplaukė.
– Ar karštą vasaros dieną patogu su tiek drabužių: palaidinuke, liemene, sijonu, pasijoniu?
– Nepasakysi, kad patogu, tačiau ir nepasakysi, kad blogai. Juk medžiagos yra natūralios: linas, vilna.
– Dažna moteris baiminasi tautinio kostiumo, esą jis storina.
(A. Makūnienės asmeninio archyvo nuotr.)
– Gal ir nelieknina, bet ir nestorina. Tikrai neatrodo kitaip, negu yra (juokiasi). Juk esama įvairių liemenių modelių, vizualiai pailginančių liemenį ir padarančių jį lieknesnį.
– Pasak dizainerės Julijos Žilėnienės, etiketas tautinį kostiumą prilygina vakarinei aprangai.
– Žinau, kad į renginius, kuriuose nurodytas vakarinės aprangos kodas, galima eiti apsirengus tautiniu kostiumu. Tačiau, manau, ne visur būsi suprastas.
– Nerizikuotumėte taip pasipuošusi eiti į, tarkime, kokios nors bendrovės jubiliejinį vakarą?
– Nerizikuočiau. Nebijočiau, bet nenorėčiau. Esu įsitikinusi, kad tautinis kostiumas – valstybės švenčių apranga. Pas mus kitokios tradicijos, o štai vokietės tautiniais drabužiais vilki net alaus šventėse. Bet jų kostiumai – paprasti, stilizuoti, pigūs, kainuojantys kelis ar keliolika eurų.
– Kaip jaučiatės vilkėdama tautiniu kostiumu?
– Gerai. Pasitempusi. Kažkaip kitaip. Tačiau kartu tai labai sava. Nesijaučiu jį besivelkanti todėl, kad reikia. Tai išties mieli drabužiai.
– Ar sudėtinga priežiūra?
– Skalbti šių rūbų negalima, tačiau priima visos valyklos.
– Kokius papuošalus derinate prie tautinio kostiumo? Ar liekate su auskarais?
– Turiu koralų karolius. Iš pradžių dvejojau, ar jie tinka, galvojau, iš kur apskritai koralai anais laikais atsirado Lietuvoje. Albumo apie tautinius kostiumus bendraautoris Z.Kalesinskas nuramino, kad tinka. Juk mūsų šalyje buvo pirklių, vyko prekyba su kitomis šalis. Nebuvome uždari ar atskirti. Prie raudonai siuvinėtų marškinių koralai tikrai gražiai dera. Nebūtina puoštis gintaru. O auskariukus įsisegu kuklius.
– O rankinė?
– Apsieinu be jos. Prie tautinio kostiumo tik Mažosios Lietuvos atstovės turi specialius rankinukus, vadinamus delmonais. Jie nepaprastai gražūs. Juos Kauno rajone daro tautodailininkė tekstilininkė Valerija Kiškienė. Bet delmonas netinka prie aukštaitiškų drabužių, nesu mačiusi, kad ansamblietės ar šiaip tautiniais kostiumais vilkinčios moterys turėtų kokias nors rankines. Tenka verstis be veidrodėlio, lūpų dažų, mobiliojo telefono. Archajiška apranga išvaduoja nuo šiuolaikinių dalykų (juokiasi).
– Kaip suprantu, konsultavotės, kad nepadarytumėte klaidų.
(A. Makūnienės asmeninio archyvo nuotr.)
– Žinoma, turėjau ne vieną klausimą. Rūpėjo ne tik tai, ar tinka koralų karoliai. Klausiau, kokios turėtų būti kojinaitės, bateliai. Aš prie kostiumo pritaikiau šokių batelius kelių centimetrų pakulne. O kojinaitės tinka paprastos baltos.
– Ar puošdamasi valstybinių švenčių renginiams užtrunkate ilgiau?
– Nepaisant didesnio drabužių skaičiaus, apsirengti daugiau laiko neprireikia. Ilgiau užtrunku ruošdamasi iki rengimosi.
– Tikriausiai nesate vienintelė pakaunėje, turinti tautinį kostiumą?
– Tikrai ne. Žemaitišku kostiumu per šventes puošiasi buvusi vicemerė Nijolė Kliučienė, Ežerėlio kultūros centro direktorė Inutė Strašinskienė, Kauno rajono muziejaus direktoriaus žmona Raminta Kalesinskienė ir pats Zigmas, Kauno rajono savivaldybės tarybos narys, Karmėlavos girininkas Jonas Mačiulis su žmona Maryte, folkloro ansamblių dalyvės.
– Ar išties pakanka progų ir švenčių, juk tautinis kostiumas nepigus, priskiriamas prabangos kodui?
– Žinoma, pakanka. Juk būna, kad suknelę nusiperki tik vienam kartui. Autentiškas tautinis kostiumas – brangus ir vertingas kūrinys, turintis išliekamąją vertę.
Komentarai
-
- Pritariu
- 10:52 2018.10.04
Rodyti visus komentarus (1)Labai gera investicija į tokį drabužį. Žinoma, reikia noro ir gebėjimo juo puoštis. Taip, kainuoja ne taip ir pigiai http://www.rutazalioji.lt/tautiniai-drabuziai bet labai geras požiūris, kad suknelės galbūt antrąsyk neapsirengsi, o šis drabužis niekuomet neišeis iš mados ir niekas nebadys pirštais, kad štai kokia ponia ir vėl su ta pačia suknele