Makaronų šedevrais lepina ir pilvą, ir akis

Makaronų šedevrais lepina ir pilvą, ir akis

„Makaronus galima valgyti, galima kabinti kažkam ant ausų, bet galima iš jų ir ką nors įdomaus sukonstruoti“, – juokiasi Ėriškių kultūros centro darbuotojas Valdemaras Liudvinavičius.

Per karantiną daugiau laiko namuose leidžiantis panevėžietis prisiminė seną pomėgį ir iš makaronų ėmė klijuoti įspūdingus rankdarbius.

Kūryba iš visiems įprastų maisto produktų Valdemarą veikia tarsi meditacija. Tereikia gerų klijų ir fantazijos.
„Nežinau, ar tai galima pavadinti kūryba – gal labiau pomėgis, laisvo laiko praleidimas. Lipdant makaronus vieną prie kito ir įtampa, būdinga šiam laikui, paleidžia“, – sako V. Liudvinavičius.

Iki pandemijos jis aktyviai darbavosi kultūrinių veiklų koordinatoriumi ir organizatoriumi Ėriškių kultūros centre, padėdavo save atrasti jaunuoliams Panevėžio atvirame jaunimo centre, vesdavo laidas radijo stotyje.
Prasidėjus antrajam karantinui, radijo stotyje veiklą vedėjas sustabdė. Kitose darbovietėse toliau stengiasi kultūrą puoselėti nuotoliniu būdu.

„Nenoriu postringauti ir filosofuoti, kad karantinas mane kažko išmokė. Gal tik ėmiau kitaip žiūrėti į daugelį dalykų“, – svarsto V. Liudvinavičius.

Itin smulkmeniškiems Valdemaro rankdarbiams tereikia tik makaronų, klijų ir fantazijos. P. Židonio nuotr.

Nuo kirmėlės iki lėktuvo

Kitaip Valdemaras ėmė žiūrėti ir į makaronus virtuvės lentynose.

„Statyba iš makaronų susidomėjau, kai mano dabar jau septintokė dukra lankė pradines klases. Lyg viena ausimi nugirdau, kad iš makaronų statomos nerealios konstrukcijos, pakliūvančios net į Gineso rekordų knygą“, – pasakoja Valdemaras.

Pasirodo, Lietuvoje netgi ruošiami tradiciniai inžinerinių specialybių studentų čempionatai „Makaronų tiltai“. Juose dalyviai varžosi iš paprastų, miltinių spagečių konstruodami tokius tiltus, kurie atlaiko du ar tris šimtus kartų už savo tikrą svorį didesnę apkrovą.

Panevėžiečio Valdemaro jau gana gausioje kolekcijoje įvairių formų, spalvų makaronų rankdarbiai: nuo mažo kirmėliuko iki namo, lėktuvo, garlaivio, malūno, bokšto ir t. t. Visi šie darbai gana smulkmeniškai, kruopščiai suklijuoti iš mažyčių detalių. Iš makaroninio piratų laivo išlenda makaronų patrankos, sukasi sulipdyto lėktuvo propeleris. O makaroninis Havajų namelis viduje apstatytas smulkiais baldais iš makaronų.

Pasak panevėžiečio, iš makaronų galima prisilipdyti ir išskirtinių žaisliukų kalėdinei eglutei.

Savo darbų autorius nespalvoja, palieka natūralias statybinės žaliavos spalvas. Taip esą sunkiau paslėpti trūkumus, bet Valdemaras iššūkių nevengia.

Kišenių nevargina

Eskizų šedevrams iš makaronų V. Liudvinavičius nepiešia. Mintys, anot jo, ateina bedirbant.

„Kai tik pradėjau makaronus lipdyti, tikslas buvo sukurti dukrai darbelių nusinešti į Kaziuko mugę mokykloje. Tokiuose renginiuose reikia parodyti rankų darbo kūrybą“, – prisimena Valdemaras.

Ilgainiui vis labiau pamėgęs šiuos netradicinius rankdarbius, tik jiems nerasdavo tiek laiko kaip dabar, stojus karantinui.

Netradicinė kūryba praturtino ir žinias apie pačius makaronus bei jų rūšis. O šių labai daug: nuo tamsių japoniškų iki plokščių itališkų ir įprastų lietuviškų – tik ne visi pirkėjai atkreipia dėmesį į tokį gausų asortimentą.

„Naudoju visokiausius makaronus: ir spagečius, ir raideles, ir dideles kriaukles. Tai nėra deficitas ir nėra labai brangu – nuo kūrybos dar lieka ir pavalgyti“, – šypteli Valdemaras ir patikina, jog šeimos biudžeto tokiu pomėgiu per daug nenuskriaudžia.

Žmona, anot jo, nepyksta ir dėl vyro laikinai sukeltos netvarkos namuose po jo žaidimų su makaronais.
Be to, trijų vaikų tėvas džiaugiasi, kad šie rankdarbiai žadina ir atžalų kūrybinius gebėjimus. V. Liudvinavičius pats atsimena savo vaikystę, kai vakarais matydavo lėktuvėlių modelius konstruojantį tėtį.

„Teptukas man ne svetimas nuo mažens. Nesu baigęs Dailės mokyklos, bet mėgdavau piešti. Laikiau ir šio dalyko egzaminą“, – pasakoja V. Liudvinavičius.

38-erių panevėžietis neslepia, kad ankstyvoje jaunystėje ir jis kokią vieną kitą uždraustą raidę ant miesto sienų papaišydavo.

Panevėžiečio Valdemaro jau gana gausioje kolekcijoje įvairių formų, spalvų makaronų rankdarbiai: nuo mažo kirmėliuko iki namo, lėktuvo, garlaivio, malūno, bokšto. P. Židonio nuotr.

Tėvų telefone – „seniuks“

Prieš bene 20 metų Valdemaras buvo jaunimui itin pažįstama asmenybė – balsas iš vietinio radijo. Dj Senis – taip jį tada vadino visi ir retas žinojo tikrą vaikino vardą.

„Mano tėvai iki šiol savo telefone turi adresatą „Seniuks“. Būdavo, ateina pas juos manęs kas ieškoti, o tikro vardo nė nebeatsimena ar net nežino. Ilgai turėjau šitą pseudonimą“, – juokiasi didžėjus ir neslepia persirgęs pavojinga didybės manijos liga.

Į tada besikuriantį ir įvairią, net rusišką muziką grojusį radiją Valdemarą atvedė bendraklasis. Jis pasiūlė muziką dievinusiam vaikinui išbandyti save kaip vedėją.

„Muzika man buvo labai svarbi, turėjau daug įrašų ir norėjau turėti jų dar daugiau. Nė nesuprasdamas žodžių, dar vaikas šokinėdavau ant lovos traukdamas Fredžio Merkurio dainas. Paskui atsirado MTV, VIVA TV – visa tai taip įtraukė, kad tėvai, matydami mano aistrą muzikai, nupirko rimtą aparatūrą“, – prisimena V. Liudvinavičius.

Kurį laiką jis didžėjavo ir kino centre „Garsas“. Komunikabilus panevėžietis į atranką dėl naujos darbo vietos atėjo su senio kauke. Ją užsidėjo pagal savo pravardę iš mokyklos, kurią gavo parodijuodamas tada populiarų Albino personažą iš legendinių humoro laidų „Radijo šou“.

„Senis man prilipo kaip tas sovietinis skiepas, paliekantis žymę ant odos visam gyvenimui. Dabar jau rečiau šį vardą girdžiu, bet kai kas dar prisimena“, – sako pašnekovas.

Makaronus galima valgyti, bet galima iš jų ir ką nors įdomaus sukonstruoti. P. Židonio nuotr.

Kultūros nepaleidžia

Valdemaras juokiasi turintis tik gyvenimo mokyklos diplomą. Kadaise įstojęs į audiovizualinio meno studijas Šiaulių universitete, mokslų nepabaigė.

„Vaikystėje lankiau teatrą, domėjausi muzika. Kultūra nepaleidžia manęs iki šių dienų“, – sako V. Liudvinavičius.
O dabartiniame darbe praverčia visos patirtys. Ėriškių kultūros centrui karantinas nebuvo priežastis likti be kultūros. To paties miestelio dailininkas Audrius Gokas neseniai buvusioms Užgavėnėms demonstravo, kaip lipdoma molio kaukė. Centro darbuotojai šią šventę paminėjo pravažiuodami pro miestelio kiemus ir dalydami blynus.

„Mūsų darbiniai susitikimai reti ir trumpi, viskas vyksta per nuotolį. Bet be darbo nesėdime, tenka filmuoti, demonstruoti įrašus, galvoti naujų idėjų, kad po karantino neišblėstų visai žmonių potraukis kultūrai“, – teigia V. Liudvinavičius.

Ir savo makaroninę kolekciją panevėžietis žada panaudoti darbe. Rudeniop šie rankdarbiai turėtų pasirodyti parodoje, vykdant Ėriškių kultūros centro kulinarinį projektą „Gardu kaip du medu“.

Kultūros darbuotojas tikisi, kad kūryba iš makaronų nepagadins žiūrovams meninio apetito. O savo laisvalaikį Valdemaras dar žada paskaninti nauju pomėgiu – kūryba iš sušių lazdelių. Iš jų panevėžietis jau sukūrė keletą molbertų.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų