Literatūrinė dėlionė

Jaunimas – tai kūrybiškumo, drąsos ir naujų idėjų šaltinis. Jų mintyse gimsta ateities pasaulis, kuriame ribos tarp svajonių ir tikrovės tampa vis mažiau pastebimos. Jų kūryba – tai nauji garsai, spalvos, istorijos.

Tarp geriausių metų 12-os literatų – Rokas Daugėla ir Marija Vaičikonyte iš Panevėžio 5-osios gimnazijos, Dorotėja Golubkovaitė iš Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos, Austėja Dūdaitė – iš J. Balčikonio gimnazijos, Liepa Čiutaitė iš Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos, Rugilė Pilkauskaitė atstovauja Kupiškio r. Subačiaus gimnazijai, Kamilė Hall – J. Balčikonio gimnazijai, Perla Maminskaitė ir Erikas Atstupėnas mokosi Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje, Nina Petraitytė – Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje.

Rokas Daugėla (12 kl.)

LIKIMO RANKA

Bijau sakyt, kad aš poetas,

Rimuojamų eilių kūrėjas.

Jei tiksliau – tai meilės,

Kaip dėl jos man tįsta seilės.

Man patinka kurti,

Žodžius į magiškas eiles suburti.

Daug ko nesakau žmonėms,

Mažai ką nusiunčiu draugams.

Bijau sakyt, jog aš esu poetas,

Lyg kitiems tai būtų anekdotas.

Ne kartą aš galvojau mesti,

Daugiau eilių neberašyti.

Bijau, kad kažką paversiu nemirtingu.

Man labai ypatingu.

Nenoriu aš turėti tokio statuso,

Kaip Maironis, Nėris ar Kudirka.

Taigi žinia tik viena,

Labai ji paprasta:

Neleisk šitam berneliui,

Dar būnant paprastam poetui,

Tave įsimylėti.

Prašau tik vieno – man neleisti,

Kad dėl emocijos netyčia tapčiau nemirtingu…

Marija Vaičikonytė (12 kl.)

VISOKIE

Pats žmogus pasirenka savo lemtį.
Dūsavimas, inkštimas ar bambėjimas,
Dalykai, kuriuos daro kai kurie žmonės.
Bet ak jie nesupranta, kad taip
Visą gyvenimą gali nugyventi
Ir galiausiai visiškai prasmegti.
Niūrūs veidai, išpūstos akys, sučiauptos lūpos
Ir žaibai, užsiplieskiantys akyse.
Šis žmogus neramus, blaškosi savy,
Jis stiprus, bet nelaimingas,
Laimingas, bet piktas,
Supratingas, bet nebijantis įskaudinti.
Taip, tai tu ir aš,
Mes panašūs ir skirtingi,
Geri ir blogi.
Kokie būsim, pasirinksim patys…

Dorotėja Golubkovaitė (12 kl.)

AIDAS

Įkvepiu iš naujo,
Alsavimas tęsias.
Kur dingo mano naktys,
Paskendusios sapnuos?

Mano akys merkias,
Ašaros nerieda.
Kur dingo mano saulė,
Deginanti plaukus?

Bundi ir vėl šįryt,
Ar pasikeitė gyvenimas?
Ar sapnavai mane,
Vėją, nešantį į priekį?

Aš klausiu vėl ir vėl,
Kad tik neatsakytum.
Žinau, kad paklydai,
Padėsiu tau sugyti.

Austėja Dūdaitė (12 kl.)

NEAPSIMOKANČIŲ DARINIŲ KŪRIMAS

Kas begali būti baisiau

už poezijos rašymą?

Juk galėtum, atrodo,

naudingo ką nors…

Galėtum išmokti arabų kalbą,

pasižiūrėti „Ameliją iš Monmartro“,

nuskristi į Marsą (nes į Mėnulį, aišku,

tau pernelyg banalu), susirasti penkis

darbus, dešimt draugų…

Bet ne, vis tveri keistus

ir neapsimokančius darinius

tarsi iš principo…

Liepa Čiutaitė (11 kl.)

VYŠNIOS KAULAI

Ant kalendoriaus seno pabiro ramunėlių puokštė,

Aš tau nešiau ją, bet kelią anglini degėsiai juosė.

Bandžiau, bandžiau apginti nekaltumo avį,

Tik nustūmė besiraitanti angis mane į šalį.

Ak, atleisk, jog šitaip žiauriai nusidėjau,

Bet meilės kaip Romeo Šekspyro pjesėje norėjau…

Naktim, kai pagalvė skęsta sūrume Juodosios jūros,

Rašau tau dainą ant suskilusios klaviatūros…

Mane šešėliai šaukia pasislėpt už dramaturgijos,

Bet aš tik noriu nebegirdėt aukos liturgijos…

Kanjone žuvo trys kupranugarių karavanai,

Manosios šeimos namą degina vulkanai.

Siunčiu tau laiškus, neveikiančiu paštu,

Praradai tu deimantą, susižavėjęs akmeniu buku.

Rugilė Pilkauskaitė (12 kl.)

LAUMĖS

Rūko apgaubtam lauke

Vaikšto laumės upėje.

Upės srovėje šaltoj

Plaukia žuvys paskubom.

Kalbą tylią laumės sako,

Vis Mėnulio kažko prašo…

Tyliai šnabžda ir niūniuoja,

Kol gaidžiai kažkur užgroja.

Panikos banga pasklinda,

Visą širdį ji apninka.

Bėga laumės ir nemato,

Kaip Mėnulis kažką sako.

Bet ne žodžiais, o mintim,

Kad išgirstumei širdim.

Kamilė Hall (11 kl.)

TAMSA

Tamsa – Šviesa. Tamsoje esi visada su mintimis tarsi užsidaręs kambarėlyje. Išlindęs iš jo atsirandi – šviesoje, kitoje aplinkoje, prie kitų žmonių, be savo minčių.

MEDŽIAI

Medžiai kaip žmonės. Būna švytintys, laimingi kaip žali lapai. Tačiau viskas keičiasi. Nukrenta medžių lapai. Pasikeičia žmonės, tampa grubūs, niūrūs, aštrūs kaip medžio šaka be lapų.

KOVA

Visi gyvenime kovojam. Su kuo? Kiek laiko trunka kova? Aš kovoju su savimi. Nenusileisiu. Kovosiu visą gyvenimą, kol pasiduosiu.

Perla Maminskaitė (9 kl.)

VIVAMUS, MORIMUR

(LEISK MUMS GYVENTI, NES TURĖSIME MIRTI)

Ji mirė. Nepamenu kada. Gal vakar, o gal prieš daugelį metų. Pamenu, kai ją radome, tokią ramią ir gražią, savo mielomis akimis žvelgiančią į melsvą ankstyvo rudens padangę, oras kvepėjo gaivia rasa ir obuoliais, o viskas buvo taip neįtikėtinai gražu, kad negalėjai nostalgiškai nepagalvoti apie tą basą vaikystę, kurią taip dažnai lydi baltas sodas.

Pirmą kartą ją išvydau vieną vėsų pavasario vakarą prie upelio. Ji sėdėjo po sena balta obelimi, vilkėjo ilgą, lengvą šviesios medžiagos suknelę, kurią palaikiau gana senamadiška. Jos plaukai buvo supinti į dvi ilgas kasas, sujuostas raudonais kaspinais. Jos veidas buvo angeliškas, primenantis porcelianinę lėlę savo rausvomis it gėlės lūpomis ir spindinčiomis akutėmis, kurios taip rimtai žiūrėjo į rūpestingai ant kelių laikomą knygą. Šis reginys buvo toks antgamtiškas ir toks viduramžiškas, kad sekundėlę pamaniau, jog žvelgiu į šmėklą, pririštą prie vienos svarbios vietos ir pasmerktą stebėti, kaip ji keičiasi ir gailisi taip greitai praėjusių dienų. Ji kasdien stengiasi į jas sugrįžti, sugaudyti tas minutes, kai ji dar buvo gyvenimo dalis, o ne blankus prisiminimas ar išblukęs vardas ant akmens. <…>

Nina Petraitytė (10 kl.)

SKALDYTOS AKMENŲ PLYTELĖS

KEIČIASI

Šaltomis vasaros naktimis

nušokusi nuo tilto

aš būnu po vandeniu kuo ilgiau

tik kad viskas greičiau nutiltų.

Kai viskas pagaliau nutyla,

aš prisimenu mus,

gulinčius ant šieno laukuose,

svarstančius, kaip mums pabėgti iš čia.

Ar pabėgti vis dar noriu?