-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Mūsų mieste prasidėjęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato kūrybinis kelias nuvingiavo per visą šalį ir dar toliau.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografas menininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys Algimantas Aleksandravičius ir pats sako, jog Panevėžys yra ir bus gimtasis jo kūrybos miestas.
Klaipėdoje gimęs ir augęs, šiuo metu Vilniuje gyvenantis menininkas Panevėžiui, kuriame praleista per dvidešimt gyvenimo metų, puoselėja šiltus jausmus, vadina jį kūrybos gimtine, visada mielai čia atvyksta.
„Panevėžys mano mylimas, mėgstamas miestas. Ir tai sakau ne dėl gražių žodžių ar iš mandagumo. Glaudžiai esu susijęs su šiuo miestu, čia daug kas daryta, kurta, atrasta, išmokta“, – teigia žemaitis A. Aleksandravičius.
O ir panevėžiečiams šis vyras ne svetimas – daugybė jį pažįstančių, bendraminčių, žmonių, su kuriais drauge praleista ne viena diena.
Panevėžiečiai dar nepamiršo ir buvusios garsios bei mėgtos „Algimanto galerijos“ – A. Aleksandravičiaus įkurtos kavinės. Atidaryta 1994 metais galerija veikė bene šešetą metų. Per tą laiką joje surengta dešimtys žymių menininkų parodų, taip pat vykdavo įsimintini muzikos, poezijos vakarai.
A. REPŠIO nuotr.
Panevėžyje būsimas menininkas atrado kūrybos džiaugsmą, suvokė jos didybę, čia padarė ir pirmąsias – su sportu susijusias nuotraukas.
Jis užsiiminėjo atletine gimnastika – kultūrizmu, buvo tapęs Lietuvos jaunimo rinktinės treneriu. Sportininkų fotografijų reikėjo straipsniams, kuriuos pats ir rašydavo apie kultūrizmą, iliustruoti.
Paskui, kai jau sportas pasitraukė, į jo gyvenimą atėjo ir įsitvirtino menas – su parodomis, poezijos, muzikos vakarais, įdomiomis pažintimis bei pokalbiais. Fotografija tame naujame gyvenime etape pasiliko visam laikui.
Atsigręžus į kartu su nepriklausoma Lietuva nueitą šimtmečio kultūros kelią, matyti, kad Panevėžyje ir Panevėžiui sėkmingai kūrė ne vienas iš kitų šalies regionų atvykęs menininkas. Juk ir miestą išgarsinęs režisierius Juozas Miltinis, ir aktoriai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas bei daugelis kitų nusipelniusių žmonių gimė gerokai nuo Panevėžio nutolusiuose šalies kampeliuose.
„Matyt, pasitvirtina taisyklė, kad savam krašte pranašas nebūsi“, – juokiasi A. Aleksandravičius ir primena, kad ir iš Aukštaitijos kilę menininkai sėkmingai darbuojasi kituose regionuose.
Garsėjantis kaip unikalių portretų meistras, įamžinęs daugybę įžymių Lietuvos, Ukrainos, Rusijos, Kazachijos asmenybių, kviestas į pačius aukščiausius sluoksnius, pripažintas ir aukštai vertinamas A. Aleksandravičius patį pirmąjį portretą taip pat sukūrė Panevėžyje. Ir tai buvo ne tik meninę, bet ir istorinę vertę įgijęs 1992 metais sukurtas Juozo Miltinio portretas.
Paskui, po keleto metų čia buvo sukurta ir daugiau žinomų Panevėžio dramos teatro aktorių portretų.
Tuo metu A. Aleksandravičius sukosi pačiame miesto kultūrinio gyvenimo centre – jo buvo pilna visur. Dabar jis čia retas svečias. Nors, žiūrėk, keliai ir visai netikėtai į Panevėžį atveda. Pavyzdžiui, gauna užsakymą nufotografuoti žurnalams ar jų viršeliams panevėžiečius. Arba būna pakviečiamas dalyvauti kūrybiniuose projektuose.
Štai dar nepamirštas Panevėžio A galerijos sumanytas projektas „X: PaLikimas“. Šio projekto metu sukurtų darbų parodos atidaryme J. Miltinio dramos teatre dalyvavo ir A. Aleksandravičius.
„Viskam, ką nori gerai padaryti – ne tik portretą,– reikia atiduoti labai daug. Neužtenka skirti laiko, sukaupti dėmesį. Kiekvienas darbas reikalauja pasirengimo, žinių, patirties.“
A. Aleksandravičiaus
Įdomu, kad įgyvendinant projektą tapytojai, grafikai, fotografai, keramikai, skulptoriai, metalo plastikos ir stiklo menininkai dirbo poromis. Menininkams teko dalytis labai skirtingomis patirtimis, mokyklomis, technikomis, jungti visiškai skirtingas materijas.
Per meninę raiškos formą kviesta pažvelgti į Lietuvos 100-mečio nepriklausomybės istoriją, jos raidą, kertinius šio laikotarpio momentus. Darbo ėmėsi aštuoniolika žymių menininkų duetų iš Panevėžio ir kitų Lietuvos miestų.
Parodos atidaryme dalyvavę darbų autoriai dėkojo A galerijos vadovui Albinui Vološkevičiui už suteiktą progą atrasti naujas patirtis ir galimybes. Kaip sakė A. Aleksandravičius: „Jeigu ne Albinas, vargu ar būtų šie darbai ir mes visi vargu būtume čia taip gausiai susirinkę. Šį žmogų galima pavadinti žmogumi-orkestru, susidorojančiu su neįtikėtina gausybe darbų.“ Pats A. Aleksandravičius dalyvavo dviejuose kūrybiniuose duetuose – vienas fotografijos menininko darbas sukurtas kartu su stiklo meistru Remigijumi Kriuku, kitas – su Indre Stulgaite-Kriukiene, taip pat stiklo menininke.
A. REPŠIO nuotr.
Apie tai, ką per kūrybos metus nuveikė 57-erių menininkas, sunku būtų papasakoti viename rašinyje. Pateikus pačių svarbiausių darbų, parodų, leidinių sąrašus, nedaug vietos liktų laikraščio puslapyje.
Keletas išvardytų jo darbų ciklų ne vienam meno mylėtojui, parodų lankytojui turėtų sužadinti malonius prisiminimus, grąžinti į paslaptingą, įdomų, nepamirštamą A. Aleksandravičiaus kurtų reginių pasaulį.
Tas pasaulis ypatingas – kartais kviečiantis kuo ilgiau pasibūti, kartais verčiantis susimąstyti, keistis, o kartais net sugebantis atsakyti į kai kuriuos amžinuosius būties klausimus.
Gal įtaigos paslaptis slypi tame menininko išsakytame suvokime: „Fotografija – rašymas Šviesa. Šviesa – tai Dievas. Kiekvienąkart, kai fotografuoju, kviečiuosi Jį sau pagalbininku, kad iš tikrųjų galėčiau pasitarnauti Jam – savo Viešpačiui“.
„Fotografija negali būti graži ar negraži, ji turi šiek tiek dilginti, kabinti, ji turi jaustis.“
A. Aleksandravičiaus
Prisiminkime žinomiausius jo darbų ciklus bei serijas: „Vieno miestelio kavinių istorijos“ ( 1992–1997), „Beprotnamis, arba Zavišų dvaro gyventojai“ (1997), „Nobelio premijos laureatai Lietuvoje“ (2000), „Zona“ (2001), „Rusijos žvaigždynas“ (2002–2003), „Juozo Miltinio dramos teatras“ (2005), „Nyderlandų karalienė Beatrix“ (2008), „Ukrainos žvaigždynas“ (2006–2007), „Rašytojo Česlovo Milošo keliais“ (1999–2011), „Stačiatikių cerkvės Lietuvoj (2010–2011), „neGalios nePaliesti“ (2010) ir daugelį kitų.
Įspūdį paliko A. Aleksandravičiaus ilgų metų kūrybos darbų albumas – Lietuvos kultūros ir meno žmonių, Nobelio premijos laureatų, visuomenės veikėjų portretai, aktai, kultūrizmo, kalėjimo vaizdai.
„Pavadinau jį „Devyni aukštai“ todėl, kad vienoje laiptinėje gali gyventi ir neįgalus žmogus, ir nusikaltėlis, ir profesorius. Visus juos ir sudėjau į albumą“, – sakė autorius.
Stebintis neįtikėtinai įtaigiais, atvirais, tikrais žinomų žmonių portretais, atrodo, kad pagauti tokiai akimirkos nuotaikai gali prireikti ne vienos dienos – kartais net dalies gyvenimo.
Autorius pripažįsta – darbo įdėti reikia labai daug.
„Viskam, ką nori gerai padaryti – ne tik portretą,– reikia atiduoti labai daug. Neužtenka skirti laiko, sukaupti dėmesį. Kiekvienas darbas reikalauja pasirengimo, žinių, patirties“, – sako menininkas ir tikina aklai fotografuoti – gal pavyks koks kadras – niekada neinantis. Iš anksto darbui rengiasi, domisi ir visada tiksliai žino, ko nori, kodėl tą darbą daro ir ką siekia juo pasakyti.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka skirta Dariui ir Girėnui atminti, fotografuota Pakruojyje. ASMENINIO ACHYVO nuotr.
Ką tik dienos šviesą išvydo penktasis Lietuvos regionams skirtas A. Aleksandravičiaus albumas „Mažoji Lietuva: Klaipėdos kraštas – užpustytas laikas žodis smėly“.
Tad dabar šio autoriaus nuotraukomis ir jo žodžiais jau apdainuoti kone visi Lietuvos kampeliai – Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Sūduva ir Mažoji Lietuva.
Pažintis su naująja, Klaipėdos kraštui skirta knyga dar laukia – jos pristatymus ketinama rengti kiek vėliau. O kol kas keletas autoriaus užrašytų žodžių:
„Ties Rusne pasiklysta upių krantai – išplaukę pavasariai skandina gyvenimą. Balta marių puta nuvilnija mintys link Jonušo, Knapkio statytų laivų. Kurėnais atplaukia vasaros ir apkabina, priartina tolius. Ilgesingas rytas laiko burėse. Jaukus suolelis kopose ir pėdos smėly susibėgusios dar mena šilumą.“
Aukštaičiams, be abejo, įdomi pažintis su A. Aleksandravičiaus knygoje pateikiamais savojo krašto vaizdais ir žodžiais.
Ta knyga vadinasi „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“. Solidaus formato albumas pasirodė 2014 metų rugsėjį. Jame užfiksuoti ne tik Aukštaitijos, bet ir visos Lietuvos istorijai bei kultūrai reikšmingi ir svarbūs įvykiai, vietos, legendos ir, žinoma, gražios, talentingos, spalvingos Aukštaitijos asmenybės.
Autorius tikina, jog leidžiant šį albumą reikėjo ypatingai stengtis. „Prisibijojau aukštaitės žmonos, niekur negalėjau suklysti“, – juokauja menininkas.
A. REPŠIO nuotr.
Gimtajai Žemaitijai skirtame albume „Žemaitėje – mona meile“ sutilpo ilgai brandintos, fotografuotos, kauptos nuotraukos.
Autorius knygoje rašo: „Šviesu. Atvaizdai jau sugulę. Gerai, kad ne visi, nes atrodytų, kad per mažas tas mūsų kraštas, kad nebėra nei ką bemylėt, nei ką prisiminti. Daug dar vietų ir žmonių liko nepastebėtų, o vertų. Šis leidinys – ne žinynas, o meilė, išpasakota vaizdais. Džiugu, kad Žemaitija lig horizonto – ligi ten, kur prasideda kažkas amžina ir tęstina.“
O dar A. Aleksandravičius siūlo pažintį su „Sūduva – Terra Sudorum – šviesos išpasakota“ . Tai ketvirtasis fotomenininko albumas, skirtas Lietuvos regionams, jų istorijai, kultūrai ir žmonėms įamžinti.
„Kaip žinoma, sūduvius 1278–1283 m. išnaikino kryžiuočiai: daugumą išžudė, dalį ištrėmė į Sembą, kiti pabėgo į LDK. Kraštą galutinai nuniokojo XIII a. pab.–XIV a. karai (per šią teritoriją žygiavo ir kryžiuočių ordinas, ir LDK kariuomenė), nemaža jo dalis virto dykra, apaugo neįžengiamomis giriomis. Visgi ir toks beveik be gyventojų likęs kraštas ir toliau buvo vadinamas Sūduva: vokiečių ordino kronikose lotyniškai Sudovia, vokiškai – Sudauen (ordino metraštininko Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ minimi Sudovite), o didysis kunigaikštis Vytautas ją įvardijo Terra Sudorum“, – pasakojama knygoje.
Autorius teigia: „Į sūduvių purią žemę (lyg būtų tepama ant duonos) sodinau mintis ir norus. Auginau vaizdus. Kadras po kadro, lyg išsilaisvinę paukščiai, nešė žinią, kokia ta Sūduva ir josios vaikai! Koksai brangus čia jiems Dangus ir mintys, po juom užgimusios.“
Trečiajame albume „Dzūkija – išskaityta iš Dzievulio drabnų raštų“ autorius pasakoja:
„Klausa priartino, regėjimas paveldėjo matymą – Dievulis pavedėjo – vaizdu išpažinau save ir išsipasakojau.“
LLK Aleksandravièius Seimas Kultûra Menas Premija Laureatai
Fotomenininkas Algimantas Aleksandravièius – savo fotografijø parodoje. Dainiaus Labuèio (ELTA) nuotr.
Vilnius, 2012 m. vasario 17 d. (ELTA). Seimo Pirmininkë Irena Degutienë pasveikino 2011 metø Lietuvos nacionalinës kultûros ir meno premijos laureatus: fotomenininkà Algimantà Aleksandravièiø, raðytojà Henrikà Algá Èigriejø, vizualaus meno kûrëjà Kæstutá Grigaliûnà, dainininkæ Astà Krikðèiûnaitæ, muzikologà, politikà prof. Vytautà Landsbergá, kino reþisieriø Arûnà Þebriûnà. rb
Dabar, kai naujausias albumas, pareikalavęs daug jėgų, darbo, įtampos jau išleistas, A. Aleksandravičius sako norintis tik ilsėtis – visiškai atsipalaiduoti, atsigulėti, nieko negalvoti. Tik kažin ar ilgai tvyros tokia ramybė – menininkas visiems reikalingas, nuolat kviečiamas prisidėti prie vieno ar kito projekto, dalyvauti renginiuose.
Be to, ilgam atsipalaiduoti neduos ir naujausias A. Aleksandravičiaus sumanymas, jau senokai žengiama link jo įgyvendinimo. Renkamos, kaupiamos, planuojamas nuotraukos įspūdingam albumui, kuris bus skirtas Vilniui – pasakų miestui.
Atmintin įstrigo Panevėžyje vykusios tarptautinės fotografijos bienalės „Žmogus ir miestas“ metu pasakyti A. Aleksandravičiaus žodžiai: „Fotografija negali būti graži ar negraži, ji turi šiek tiek dilginti, kabinti, ji turi jaustis.“
Šio autoriaus fotografijos iš tikrųjų nėra tušti vaizdai – jos kalba, pasakoja, primena, nustebina. Į jas žiūrėti neatsibosta.
Panevėžiečiai jau žino, kad jie šio menininko buvo ypatingai pagerbti. Šių metų pavasarį Vilniaus rotušėje eksponuotos A. Aleksandravičiaus fotografijos „Šimtmečiui šimtas“ buvo padovanotos Panevėžio miesto savivaldybei.
Kolekcijoje – ne tik fotografijos meno, bet ir mūsų istorijos puslapiai. Panevėžiečiams dovanota net šimtas fotografijų, kuriose per pastaruosius du dešimtmečius A. Aleksandravičiui pavyko įamžinti ryškiausius Lietuvos šviesuolius: teatro, muzikos, vaizduojamojo meno, literatūros, kino, šokio kūrėjus, mados ir sporto lyderius, garsius dvasininkus.
„Liūdna, bet daugelio šių žmonių jau nebėra gyvų. Ir jų vis daugėja. Bet kartu ir džiugu, kad Lietuva turi tiek daug iškilių asmenybių“, – sakė A. Aleksandravičius.
Kol mieste atsiras nauja erdvė eksponuoti tokiems išskirtiniams meno darbams, A. Aleksandravičiaus paroda iš Vilniaus rotušės keliaus po didžiuosius Lietuvos miestus ir galiausiai sugrįš į Panevėžį.
Komentarai
-
- taigi,
- 13:05 2018.07.26
-
- :)
- 15:00 2018.08.05
Rodyti visus komentarus (2)kiek paneviezieciu tas aferistas apgavo,o jo veikla su banditais ir ……….
kad cia dauguma tokiu.Kas per kaimas….