-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Jei surinktumėte mūsų bendruomenės viso aktyvo sielas, gautumėte tikrą rojų. Tai pavadinčiau laisve būti“, – šypteli L. Skiudulė.
Trečiame pagal dydį Norvegijos mieste Stavangeryje lietuvių bendruomenė labai susitelkusi, puikiai sutarianti ir norinti kurti bei plėstis. Išsaugoto lietuviškumą – čia namus susikūrusių lietuvių emigrantų prioritetas.
Laimutė Norvegijoje jau keturiolika metų. Tie, kam teko susipažinti su šia pedagoge, o dabar jau ir verslininke, pritars, kad ji – lietuvybės, patriotizmo, polėkio ir idėjų fontanas. Neabejotinas Norvegijos Rogalando lietuvių bendrijos turtas.
Veikli lietuvė Norvegijoje ne tik dirba, bet ir aktyviai rūpinasi, kad svečioje šalyje gyvenantys tautiečiai savo širdyse išsaugotų tėvynės meilę, tradicijas ir gimtąjį žodį.
Laimutės aktyvi veikla Norvegijos lietuvių bendruomenėje prasidėjo iš tėvynės ilgesio.
„Man labai trūko Lietuvos. Pirmiausia apsilankė giminės ir draugai, o tada kviečiausi koncertuoti Lietuvos žvaigždes. Supratau žmonių norus. Norėjau, kad būtų įdomiau, kad būtų Lietuva“, – pasakoja Laimutė.
Iš pradžių jai kilo mintis organizuoti Gyčio Paškevičiaus koncertą Norvegijos lietuviams. O vėliau taip užsisuko, kad lietuviams koncertavo R. Dambrauskas, S. Povilaitis, R. Rudokas, M. Jampolskis ir daugybė kitų Lietuvoje žinomų atlikėjų.
L. Skiudulė sako, jog nematomos, tačiau stipriai jaučiamos gijos ją sieja ir su renginių teatro „ARTI“ vedėjais, aktoriais, režisieriais. Su jais bendraudami virtualiai, aktyvūs bendruomenės nariai per vieną vakarą Lietuvos šimtmečio proga sugebėjo sukurti įspūdingą vaidybinį koncertą „Eglė – žalčių karalienė“.
Nors Lietuvoje vis dar gajus mitas, kad Norvegijoje esantys emigrantai tesugeba fabrike doroti žuvis, L. Skiudulė tikina, jog šiuos stereotipus lietuvių bendruomenei puikiai sekasi griauti.
Į jį, be lietuvių suburto mišraus choro „Oktava“, ansamblio „Šeimyna“, tautinių šokių kolektyvo „Jorė“, įsitraukė ir norvegų vyrų choras „Sandneskameratene“ bei Maudlando mokyklos mokiniai.
Jau spalį Norvegijos lietuvių bendruomenės laukia pasiutusios žemaitiškos vakaronės su kapela iš Skuodo „Bartuva“.
„Mūsų bendruomenės vadovas Saulius Trepekūnas – puikus dirigentas. Jo kredo: „Padėk netrukdydamas“, taigi atsiranda naujų iniciatyvų, naujų žmonių, kurie patys imasi veiklos“, – apie aktyvų lietuvišką gyvenimą svetur pasakoja Laimutė.
Nors Stavangeryje gyvena daugiau nei penki tūkstančiai lietuvių, Laimutė tvirtina galinti drąsiai teigti, kad jų bendruomenė – viena tvirčiausių. Savo jėgomis jie ne tik organizuoja ir švenčia kalendorines bei valstybines šventes, dalyvauja įvairiuose projektuose.
„Mes patys netgi renovuojame pastatą, kuris jau paskelbtas lietuvių namu. Jį bendrijai 25-eriems metams išnuomojo viena komuna“, – pasakoja L. Skiudulė.
Jau septynerius metus Laimutės iniciatyva veikia ir Rogalando lietuvių bendrijos vaikų laisvalaikio centras „Draugystė“. Tad pedagogė puikiai žino, kuo gyvena mažieji lietuviai Norvegijoje. Su vaikais centro darbuotojai susitinka kas antrą šeštadienį ir kartu praleidžia bent tris valandas.
„Kalbam, rašom, skaitom, dainuojam, šokam, piešiam, sportuojam, dūkstam lietuviškai. Mes kartu minim visas Lietuvos šventes, augam lietuviškais medžiais norvegiškoje dirvoje“, – palygina L. Skiudulė.
Anot jos, tokie užsiėmimai nevyktų be bendraminčių kolegių, jos vakarais suka galvas, ką padaryti, kad nutrūktgalviams būtų įdomu, smagu ir įsimintina.
„Džiaugiuosi bendruomenės valdyba, nes jai vaikai svarbiausia. Mes esame aprūpinti ne tik finansais, bet ir dėmesiu. Džiaugiuosi tėvais, kuriems rūpi, kad vaikai neužmirštų gimtosios kalbos“, – sako Norvegijos lietuvių bendruomenės šviesulys.
Į Norvegiją Laimutė su vyru išvyko, kad galėtų padėti studijuojantiems savo vaikams. Ji juokauja, kad abu buvo mokytojai iš ketvirto aukšto – nei dvaro, nei daržo, o iš keturių vaikų – trys studentai. Puikiai suprato, kad jų lietuviškos pedagogų algos vaikų mokslams tikrai neužteks.
„Susikrovusi mantą į nenaują automobilį, atšventusi keturiasdešimtmetį, padėjusi į stalčių diplomus, pedagoginį ir vadybinį stažą, išvažiavau į kitą pasaulio kraštą padirbėti. Tą manau daryti iki pensijos“, – šypteli Laimutė.
Kadangi atvykusi nemokėjo norvegiškai, ėmėsi tvarkyti vietos gyventojos namus. Ją L. Skiudulė iki šiol vadina krikštamote Norvegijoje.
„Pradėjusi nuo vieno namo pasiekiau iki savo firmos su dešimčia darbuotojų. Iš mokytojos, kuri gyveno nuo algos iki algos, tapau verslininke, kuriai miegoti neleido nesuderinti darbai, gendantys automobiliai, kalbos ir patyrimo stoka“, – prisipažįsta Laimutė.
Ji sako sunkiausiu laikotarpiu puikiai supratusi verslininkų neapykantą valstybės tarnautojams. „Ėjau, klupau, verkiau ir vėl kėliausi“, – nelengvą verslo pradžią Norvegijoje mena lietuvė.
Pasak L. Skiudulės, jai ypač svarbi gimtoji kalba. Tad tarp nemažai jos pažįstamų net lietuvių sutuoktiniai norvegai kalba lietuviškai.
Gyvenimas Norvegijoje, kaip tikina pašnekovė, ją žavi nepaprastu paprastumu. Anot jos, šiai šaliai apibūdinti puikiai tiktų kažkada girdėta profesoriaus Leonido Donskio studento pasakytą frazė: „Lietuva – amžinas pirmadienio rytas, o Skandinavija – sekmadienio popietė.“
Vos atvykusi į Norvegiją moteris tikina pasijutusi labai saugi, ir šis jausmas ją lydi iki šiol. Nors puikiai su visais sutaria, lietuvė vis dėlto nepajuto čia esanti sava. O ir pati tikina to nenorinti.
„Lietuvoje mano šaknys. Kas būčiau be jų? Nenoriu čia būti sava. Man labai patinka gamta, žmonės, man patinka jų pagarbus požiūris. Aš nekovoju su jų taisyklėmis, aš prisitaikau prie jų. Nenorėčiau, kad kas nors atėjęs mano kieme darytų savo tvarką“, – palygina.
Norvegijoje L. Skiudulė kiekviename žingsnyje jaučia pagarbą gamtai, kitai kultūrai, kitam tikėjimui, kitai patirčiai.
„Idealizuoju? Galbūt. Sutiksit šimtus žmonių, kurie jaučia kitaip. Kai atvažiavau, man visa Norvegija kvepėjo laisve būti savimi. Tik čia supratau, kaip ilgai mes buvome uždaryti, kiek daug praradome, kiek daug programų mums reikia pertvarkyti galvose“, – tikina emigrantė.
Anot jos, demokratija Norvegijoje tikra, ne tik deklaruojama. Čia niekas nešaukia ir nežemina kito, vadovai dirba kartu ir vadinami vardais. Parduotuvėse dažniausiai vietinė produkcija, nes privalu palaikyti savus.
Pasak L. Skiudulės, Norvegijoje juokaujama, kad žmogus turi turėti bent septynis įsipareigojimus – būti šaškių klubo, tėvų komiteto, vietinių mezgėjų, kaimynų ar kitų klubų nariu. Tad norvegai noriai groja orkestre, atstovauja darbovietėms įvairiose sportinėse varžybose. Kiekvienas kaimas turi savo stadioną, kultūros centrą, namus prie bažnyčios, kur už nedidelį mokestį gali rengti krikštynų ar gimtadienio šventę.
Kad Norvegija išties saugi šalis, pasak Laimutės, puikiai rodo skiriamas vaikams ir jų gerovei dėmesys.
„Jeigu namuose triukšmas, norvegui normalu pranešti apie tai policijai. Jie to nevadina skundimu, tai – rūpinimasis kitu. Sustojęs šalikelėje visada sulauksi, kas prisiartins ir paklaus, ar tau viskas gerai, ar nereikia pagalbos“, – pasakoja emigrantė.
L. Skiudulę ypač sužavėjo norvegų spinduliuojamas laisvumas, pasitikėjimas kitu ir savimi.
„Ar jūs paliktumėte raktą nuo savo namų, kad juos sutvarkytų, latvei, bulgarei ar lietuvei, jos net nemačiusi? Manau, ne, o Norvegijoje tai patyriau daugybę kartų“, – norvegų patiklumu anksčiau stebėjosi lietuvė.
Pasak jos, Norvegijoje nuo mažens ugdoma atsakomybė, tvarka ir taisyklių laikymasis. Tautiškumas tarsi užkoduotas norvego širdyje. Daugelis jų turi savo regiono tautinį kostiumą, kurį dėvi per gražiausias gyvenimo iškilmes. Gegužės17 -ąją, Norvegijos nepriklausomybės dieną, visa šalis pražysta tos šalies vėliavos spalvomis – raudona, mėlyna ir balta, o piliečiai dalyvauja „žmonių traukinyje“ – eisenose per savo kaimus, miestus.
Labai svarbi data, anot Laimutės, Sutvirtinimo sakramentas, vykstantis 15-aisiais vaiko gyvenimo metais. Tai dienai pradedama taupyti jau nuo atžalos gimimo.
Įdomu, kad vieną mėnesį prieš egzaminus abiturientai turi visišką laisvę kvailioti. Tiesa, jie privalo laikytis senųjų tradicijų ir tam tikrų taisyklių.
Pasak L. Skiudulės Norvegija labai draugiška šalis, joje telpa visi – lietuviai, lenkai, indai, afganistaniečiai ir kiti.
Nors Lietuvoje vis dar gajus mitas, kad Norvegijoje esantys emigrantai tesugeba fabrike doroti žuvis, Laimutė tikina, jog šiuos stereotipus lietuvių bendruomenei puikiai sekasi griauti.
„Aš nepažįstu daug žmonių, kurie dirbtų žuvų fabrike. Mes, lietuviai, esame darbštūs, atsakingi ir patikimi, todėl gauname norimą darbą. Dauguma mokosi norvegų kalbos. Daug lietuvių dirba ugdymo įstaigose, valstybinėse kontorose, turi savas įmones“, – pasakoja Laimutė.
Laimutė Skiudulė Lietuvos regionų šventėje su etnomuzikologe Zita Kelmickaite.
Veiklios moters dienotvarkė ypač įtempta, tad laisvalaikio nelieka daug. Šį L. Skiudulė išnaudoja jogos užsiėmimams, baseinui, šokiams tautiniame šokių kolektyve. O kur dar lietuviška veikla centre „Draugystė“, seminarai, kursai.
Geriausias laisvalaikis, pasak Laimutės, – gamta, o ji Norvegijoje nenusakomai graži.
Nuo Norvegijos didmiesčio Stavangerio vos už 15-os kilometrų esančiame Sandnese įsikūrusios L. Skiudulės namuose gyvos lietuviškos tradicijos. Laimutė tvirtai tiki, kad jų laikysis ir jos vaikai. Tad paklausta, ar jaučiasi Lietuvos patriote, nė nesudvejoja.
„Taip, esu Lietuvos patriotė. Man rūpi, kaip ir kuo gyvena mano draugai, kaimynai, bendradarbiai, bendraminčiai, kolegos. Džiaugiuosi socialiniais tinklais, kurie leidžia matyti, dalyvauti ir džiaugtis tuo, kuo alsuoja man svarbūs žmonės“, – tvirtina lietuvė.
Pasak L. Skiudulės, jai ypač svarbi gimtoji kalba. Tad tarp nemažai jos pažįstamų net lietuvių sutuoktiniai norvegai kalba lietuviškai. O Norvegijos lietuvių bendruomenės vadovo Sauliaus Trepekūno žmona Ruth, kilusi iš Londono, lietuvių kalbą moka netgi puikiai.
„Kalba – tai nematoma juosta, surišanti mus draugėn. Prarasim kalbą, prarasim savo tapatybę, todėl ir veikiam, todėl ir kviečiam – būkit kartu, būkim lietuviai“, – pabrėžė Laimutė.
Nors gyvenimu svetur L. Skiudulė negalinti skųstis, ji atvira: Norvegijoje labiausiai trūksta anūko Luko, sūnaus Kosto ir marčios Donatos, po Angliją ir Airiją išsibarsčiusios šeimos.
„Trūksta jaukių pasisėdėjimų su draugėmis namų terasoje, skraidyti besimokančių purplelių kiemo beržo šakose, atklystančių ežiukų, viražus darančių šikšnosparnių, vieno paprasto gyvenimo“, – jautriai kalba L. Skiudulė.
