-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kad brolis ir sesuo Ūdrai, platinę lietuvišką žodį tamsiu Lietuvai metu, kai norėta iš lietuvių sąmonės ištrinti gimtąją kalbą, svarbūs ir šiandien. Tą liudija ir vietos kaimų – Vadaktėlių bei Čiūrų žmonių puikiai prižiūrima šių knygnešių kapavietė.
Didesnį nei iki šiol turėtą reikšmingumą Kazimiero ir Augustės kapavietė įgavo šalyje veikiančiai Kultūros vertinimo tarybai sausio 8-ąją patikslinus vertingąsias šios kapavietės savybes.
Pasak Kultūros paveldo departamento specialistės Rasos Visockaitės, nustatytas reikšmingas retas meninis šiems knygnešiams pastatyto antkapinio paminklo vertingumas.
„Panevėžio rajonas gali didžiuotis turėjęs puikius knygnešius, palaidotus Vadaktėliuose. Knygnešiai pripažįstami lietuvybės žadintojais, tad jų atminimas saugomas valstybės“, – konstatavo R. Visockaitė.
((((Kur vienas kapas, ne du))))) Knygnešiai brolis ir sesuo Augustė ir Kazimieras Ūdrai palaidoti Naujamiesčio seniūnijos Vadaktėlių kapinėse. Kultūros paveldo departamento nuotr.
Šiems knygnešiams pastatytas antkapinis paminklas – obelisko formos, jo viršuje pritvirtintas kalvio nukaltas metalinis kryželis. Paminklo priekinėje dalyje iškaltas lietuvybės ženklas – Vytis, akmenyje iškalti ir į viršų kylantys saulės spinduliai. Viršutinėje obelisko dalyje pritvirtintas metalinis Išganytojo Kristaus bareljefas.
Obeliske iškaltas mirusiojo vardas ir pavardė – Kazimieras Ūdras. Nustatyta, kad pavardė įrašyta netiksliai, nes dokumentuose šis knygnešys įrašytas Ūdros pavarde. Iškalti ir netikslūs jo gimimo metai. Iškalti skaičiai 1854–1937, nors nustatyta, kad K. Ūdra gimęs 1957-aisiais.
Taip pat iškaltas įrašas, bylojantis, kad kapavietėje palaidota ir knygnešė Augustina Ūdraitė, gimusi 1864, mirusi 1955 metais. Šių žmonių gyvenimo tyrinėtojai nustatė, kad netiksliai iškaltas ir knygnešės vardas, ir gimimo bei mirties datos. Iš tiesų Augustė Ūdraitė gyveno 1863–1953 metais.
Ypatingą reikšmę šiam antkapiniam paminklui suteikia tai, kad antroje jo pusėje įrašyti skaičiai 1904, žymintys lietuviškos spaudos draudimo metus.
Taip pat iškalti šių knygnešių platinti lietuviškų leidinių pavadinimai: „Varpas“, „Tėvynės sargas“ bei „Aušra“.
Vadaktėlių kapinės išsidėsčiusios apie Šv. Jono Nepomuko bažnyčią. Šioji šventovė – taip pat kultūros paveldo paminklas. Garsi ši bažnyčia ir tuo, kad joje yra kunigavęs rašytojas, visuomenininkas, lietuvybės puoselėtojas, taip pat ir knygnešys Juozas Tumas-Vaižgantas.
Bažnyčia fasadu atgręžta į vakarus, ji nusigręžusi nuo Nevėžio upės ir nuo kelio, kuriuo iš Naujamiesčio važiuojama į Krekenavą. Iki šio kelio pakalnėn nuo bažnyčios išsidėsčiusios ir kapinės. Brolio ir sesers Ūdrų kapas – pakalnėje.
„Važiuodama į Ustronės vienkiemyje esantį knygnešių muziejų, aplankau Ūdrų kapą. Jis visuomet sutvarkytas, ant jo žydi gėlės“, – dėmesį atkreipė Panevėžio rajono viešosios bibliotekos direktorė Rūta Bagdonienė.
Vadaktėlių kapinės plyti Naujamiesčio seniūnijos teritorijoje. Šiai seniūnijai vadovaujantis Jonas Sankaitis patikino, kad prižiūrėti Ūdrų kapavietės kapinių tvarkytojui netenka. Pasak seniūno, prižiūri bei tvarko ją vietos žmonės, branginantys šių knygnešių atminimą.
Aštuonias dešimtis metų nugyvenęs Kazimieras ir 90-ies sulaukusi jo sesuo Augustė Ūdrai – valstiečių vaikai, užaugę Garšviuose.
Pagal šį vietovardį pavadinta ir knygnešių draugija, kuriai priklausė abu Ūdrai.
Šiuo metu Garšvių knygnešių muziejus veikia Ustronėje. Jis įkurtas svirne kito tuomečio ūkininko, leidusio ertmėje tarp šio svirno rūsio lubų ir pirmojo aukšto grindų slėpti lietuvišką spaudą. Garšvius bei Ustronę skiria kiek mažiau nei kilometras, o nuo abiejų šių kaimų iki Vadaktėlių, kur palaidoti Ūdrai, einant tiesiai – apie porą kilometrų.
Rusija po 1863 metų sukilimo ėmėsi surusinti Lietuvą. Po šio sukilimo caro valdžia uždraudė rašyti lietuvių kalba, skaityti ja bei lietuviškai mokyti vaikus.
Tačiau pasirodė, kad uždrausti nėra taip lengva. Mokytesni to meto kaimiečiai skaityti ir rašyti mokė kaimynų vaikus, o knygų parūpindavo knygnešiai, gabendavę užsienių spaustuvėse lietuvių kalba spausdintą literatūrą.
Knygų gabenimas buvo rizikingas darbas, bet, jei pavykdavo išvengti pavojų, grėsusių kalėjimais, tremtimis, nešamos lietuviškos spaudos konfiskavimu, buvo kartu ir pelningas. Tad dabartiniai istorikai knygnešius pavadina ir kontrabandininkais.
Bet visada priduriama, kad jie – lietuvybės kontrabandininkai.
Į lietuviškos spaudos platinimą valstiečio sūnus K. Ūdra įsitraukė artėdamas prie 30-ies metų. O kai jam suėjo 30, įkurta Garšvių knygnešių draugija, pats Kazimieras tuomet tapo jos pirmininku. Jis buvo išrinktas ir garsiojo nuo Biržų kilusio kito knygnešio – Jurgio Bielinio pavaduotoju.
Istorikų surinkti duomenys byloja, kad savo tėvų namus Garšviuose K. Ūdra pavertė iš Rytprūsių atgabenamos lietuviškos spaudos skirstymo punktu. Be to, šie namai suteikdavo prieglobstį kitiems lietuviškos spaudos platintojams.
K. Ūdrai knygų platinimo darbe daug padėjo jo sesuo Augustė.
Žinoma, kad lietuvišku spausdintu žodžiu J. Bielinis aprūpindavo Panevėžio rajono Raguvos, Anykščių rajono Troškūnų bei Debeikių, Utenos rajono Užpalių apylinkių gyventojus. Į lietuvybės žadinimą įsitraukęs J. Bielinis buvo viso labo vos rašyti pramokęs, vėliau staliaus amatu vertęsis vyriškis.
Todėl šis mažamokslis knygnešys statomas į vieną gretą su tokiais lietuvybės žadintojais knygnešiais kaip vyskupas Motiejus Valančius, kunigas bei rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, rašytoja labdarė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
O J. Bielinio pavaduotoju buvusiam K. Ūdrai už lietuviškos spaudos platinimą teko kalėti Panevėžio kalėjimo vienutėje, galop jis ištremtas į Jakutiją.
Į gimtuosius Garšvius šis tremtinys sugrįžo tais pačiais metais, kai buvo panaikintas jo platintos lietuviškos spaudos draudimas – 1904-asiais.
Įvertinusi knygnešio nuopelnus, tarpukario laisvos Lietuvos valdžia jam buvo skyrusi valstybinę knygnešio pensiją, 1930-aisiais – Vytauto Didžiojo metais K. Ūdra buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 2-ojo laipsnio medaliu.
Štai tokį garbų žmogų užaugino Panevėžio rajonas, o ir to žmogaus kapas reikšmingas Lietuvai.
